V. Grygelienė: kelias nuo savamokslės iki profesionalios vertėjos

V. Grygelienė: kelias nuo savamokslės iki profesionalios vertėjos...Laima LAPĖNIENĖ Gyvenimas, kur žmogus jausis vertinamas, mylimas, gerbiamas, kur galės išreikšti save ir bus naudingas kitiems, vienus, tarsi kokius laimės kūdikius, veda tiesia linija, o kitiems, kaip tai buvo Violetai GRYGELIENEI, tenka eiti vingiuotais takais ir patirti ir džiugių, ir skausmingų momentų. Mūsų pašnekovė yra kurčių tėvų girdintis vaikas, arba CODA. Kaip suaugusieji vaikystę pragaru pavertė Tuo vingiuotu keliu šiaulietė V. Grygelienė prieš daugiau nei 20 metų atėjo į dabartinį Lietuvių gestų kalbos vertimo centro (LGKVC) Šiaulių teritorinį skyrių (ŠTS). Šio skyriaus pirmtakė mena pačią pradžią ir kaip nelengva buvo užsitarnauti kurčiųjų pasitikėjimą, ,,Dabar lietuvių gestų kalbos (LGK) vertimo paslaugos yra tapusios kiekvieno kurčiojo kasdienybe, bet pirmaisiais darbo metais teko žmones pratinti ir įrodinėti šių paslaugų vertę“, – prisiminė pašnekovė. Violetos kelias į šią profesiją, regis, buvo nulemtas paties likimo. Ji – CODA, tad vertėjos amato pradžiamokslį praktiškai išbandė dar vaikystėje. Kaip sakė pašnekovė, tai buvo natūralus ir suprantamas dalykas. ,,Gal tik turėjau anksčiau suaugti, nei kiti tokio amžiaus vaikai“, – svarsto. Jei pagalba tėvams mažai mergaitei neatrodė kažkoks iššūkis, tai mokykloje jų netrūko. Pasak Violetos, jos gimtoji kalba yra gestų kalba, o kalbėti sakytine kalba ji išmoko darželyje. Ten stipri logopedė ją sugebėjo paruošti taip, kad ji su visa grupe išėjo į pirmąją klasę. Deja, mokykloje mergaitei prasidėjo tikras pragaras. Net sunku įsivaizduoti, ką teko ištverti mažam vaikui, susidūrusiam su suaugusiųjų žiaurumu, nes tėvai dėl klausos negalios negalėjo apginti. ,,Žinodama, kad esu iš kurčiųjų šeimos, mokytoja mane laikė nenormalia. Jei kažkas nepasisekdavo, ji žemindavo ir mušdavo visos klasės akivaizdoje. Mušdavo ir kitus vaikus, bet su manimi ji elgdavosi žiauriausiai“, – apie baisų pedagogės elgesį Violeta pasakojo negalėdama sulaikyti ašarų. Matydamos nelaimingą mergaitę, stengėsi padėti kaimynės: viena mokė skaityti, kita – rašybos, tačiau žiaurumas ir kuriamas pragaras tęsėsi trejus metus, kol mokytoja, rado būdą, kaip Violetos atsikratyti. Iš pradžių ją siuntė į komisiją, kad atiduotų į specialiąją mokyklą, vėliau buvo nuspręsta perkelti ją į logopedinę mokyklą. Ten Violeta buvo priimta į penktą klasę ir prasimokė trejus metus. Ne ką lengviau buvo ir ten: gėdijosi jau paties žodžio ,,internatas“, neturėjo draugų, nes logopedinėje mokykloje mokėsi vaikai, turintys didelių negalių. Pasakodama apie tą skaudų – baimės, gėdos, vienišumo laikotarpį moteris dabar sako: „O ką aš, būdama vaikas, galėjau padaryti?“ Galų gale ir vėl padėjo kaimynė. Moteris, sutikusi grįžtančią iš internato mergaitę ir išgirdusi, ką ten jai tenka išgyventi, ėmėsi veiksmų jai padėti ištrūkti. Pagalbą rado tuometėje nepilnamečių vaikų inspekcijoje. Ten dirbusi viena darbuotoja pažinojo Violetos mamą ir ryžosi padėti. Savo vietos po saule paieškos Išėjusi iš internato, Violeta mokslus vidurinėje mokykloje tęsė neakivaizdiniu būdu. Nors pagal savo amžių turėjo būti 10 klasėje, bet pagal žinių lygį mokėsi 8 klasėje. Kadangi mokydavosi tik vieną savaitę per mėnesį, nepilnamečių vaikų inspekcija pareikalavo, kad mergina įsidarbintų. Būdama 15 metų, Violeta įsidarbino ,,Stumbro“ gamykloje, kur dirbo jos mama. Baigdama 11 klasių, ji jau ėjo laborantės pareigas. Ilgiausiai, 11 metų, išdirbo Kauno r. įsikūrusioje „Sanito“ įmonėje, ten gyventi išvyko kartu su vyru. Gimė dvi dukros. Santuokai iširus, 1990 m. Violetai su mažomis mergaitėmis teko grįžti į Šiaulius. Kreipėsi į tuometę darbo biržą, bet dukroms pradėjus lankyti mokyklą patinkančio darbo paieškas teko nustumti į šalį ir imtis bet kokio darbo. Įsidarbino įmonėje ,,Valumina“, kuri užsiėmė namų valymo, tvarkymo darbais. Po trejų metų, smarkiai pablogėjus sveikatai, gydytojai rekomendavo atsisakyti tokio darbo. Pagaliau mėgstamas darbas Iš pažįstamų išgirdusi, kad Šiauliuose bus kuriamas Lietuvių gestų vertėjų centras, ryžosi pasiūlyti savo paslaugas. Nuvykusi į Šiaulių rajono savivaldybę, V. Grygelienė pasisakė mokanti gestų kalbą ir buvo pirmoji kandidatė į šį darbą. ,,Kai pateikiau dokumentus įsidarbinti, labai jaudinausi, kad tik mane priimtų. Nė nereikia sakyti, kad, sulaukusi teigiamo atsakymo, tiesiog džiūgavau. 2005 m. vasario mėnesį įkurtame tuomečiame Šiaulių lietuvių gestų kalbos vertėjų centre darbą pradėjome trise: direktorius, buhalterė ir aš“, – prisiminė pašnekovė. Pasak Violetos, darbą reikėjo pradėti nuo balto lapo. Administracija tvarkė dokumentaciją ir finansus, o ji mąstė, kaip pritraukti į centrą kurčiųjų bendruomenę. Žmones ji puikiai pažinojo, ne kartą buvo vertusi jų namuose. Tačiau dabar reikėjo jiems išaiškinti ir juos motyvuoti, kad ateitų pasinaudoti paslauga į centrą. Toks buvo Violetos didžiausias rūpestis ir pirmieji žingsniai centre. Tai nebuvo lengva, prisiminė moteris, nes kurtieji buvo įpratę, kad jiems būtų verčiama namuose ir užsispyrę nenorėjo nusileisti. Teko kreiptis į tuometę Šiaulių kurčiųjų reabilitacijos centro (KRC) vadovę, rengti susirinkimus, kviesti Lietuvos kurčiųjų draugijos atstovus, kad įtikintų kurčiuosius naudotis vertimo paslaugomis. Pašnekovė atviravo, kad iki šiol saugo sąsiuvinį, kuriame buvo registruoti pirmieji klientai. Anot jos, laikui bėgant, žmonės ėmė vis labiau pasitikėti, įsitikino, kad išlaikomas konfidencialumas, paisoma etikos ir klientų sąrašas jos sąsiuvinyje ėmė ilgėti. Tiesa, Violetai teko versti ne tik miesto, bet ir rajono kurtiesiems. Deja, vertėjai su klientu tekdavo glaustis rajono savivaldybės koridoriuje, vėliau – buhalterės kabinete, apie jokį komfortą kalbos negalėjo būti. Vis dėlto laikui bėgant patalpos buvo skirtos, gausėjo vertėjų. 2006 metais praktiką atliko pirmoji studentė, pasilikusi po studijų dirbti centre. Netrukus įsidarbino dar viena vertėja iš kurčiųjų šeimos, taip pat CODA – Gintė Vaitkuvienė. Violeta 2006 m. įstojo į Šiaulių kolegiją. 2010 m. ten įgijo socialinio darbo specialybę. 2019 m. Vilniaus kolegijoje įgijo lietuvių gestų vertėjos kvalifikaciją. Mūsų herojė neslepia, jog tai buvo nelengvas laikotarpis: darbas vertėjų centre, studijos, augančios dvi dukros, mamos liga ir mirtis. Dabar Violetos dukros jau suaugusios. Jaunesnioji dukra su sūneliu ir draugu gyvena Anglijoje, o vyresnioji, universitete įgijusi sveikatos edukologijos specialybę, Šiauliuose. Abi dirba grožio srityje. Pasikeitė ir situacija Šiaulių teritoriniame skyriuje. Šiuo metu jame dirba 9 specialistės. Iš jų dvi aptarnauja Šiaulių rajono kurčiuosius. Gestų kalba gyva, nuolat kinta, todėl vertėjos stengiasi tobulėti, kelti kvalifikaciją: dalyvauja mokymuose, vebinaruose (internetiniuose seminaruose). Juk versti tenka ne tik besitvarkantiems savo reikalus kurtiesiems, bet ir valdžios institucijose. Atgaivą po įtemto darbo V. Grygelienė sako randanti gamtoje, savo išpuoselėtame sode. O tamsiais vakarais – ima į rankas mezginį. Šį pomėgį ji perėmė iš mamos, kurios rankdarbių skrynią pasakoja sauganti iki šiol. Į pasakojimą susibėga dar du sunkūs gyvenimai Tai, kad Violeta ir jos jaunesnioji sesuo Virginija gimė girdinčios, yra normalu, nes jų tėvai taip pat gimė girdintys girdinčiųjų šeimose. Abu klausos neteko kūdikystėje: tėtis apkurto persirgęs plaučių uždegimu po netinkamos antibiotikų dozės, o mama – nuo kažkur kritusi pažeidė klausos nervą. Mama baigė tuometę Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą, kur išmoko gestų kalbos ir įgijo siuvėjos specialybę. Iš pradžių Kaune ir dirbo, po to grįžo į gimtąjį Radviliškio rajoną pas tėvus. Tačiau ir ten ilgai neužsibuvo, nes, neturėdama draugių, jautėsi vieniša, o motina vertė dirbti laukuose. Kad iš to išsivaduotų, pabėgo į Šiaulius, ten susirado kurčiųjų klubą, susipažino su vadove, kuri padėjo jaunai merginai įsidarbinti ,,Elnio“ fabrike. Į Šiaulius atskubėjusią dukros ieškoti motiną, vadovė nuramino, jog mergina yra atsakinga, dirba ir gyvena saugioje aplinkoje. Violetos tėčio Grigorijaus kelias į Šiaulius taip pat panašus. Augo Rokiškio rajone su dviem seserimis. Tiesa, vaikystėje kurčias vaikas nebuvo ugdomas. Kodėl jo tėvai neleido mokytis, Violeta nežinanti. Žino tik tiek, kad, būdamas labai gabus ir žingeidus, jis, laukdamas sesers, kol baigsis pamokos, stebėdavo pro atvirą klasės langą, kaip mokytoja moko vaikus matematikos, ir taip išmoko labai gerai skaičiuoti. Gyvenimas pasikeitė, kai sutiko Rokiškyje geranorišką ir šviesaus proto jaunuolį su regos negalia. Tai buvo Juozas Zaveckas, vėliau dirbęs Rokiškio žiniasklaidoje. Šis vaikinas, nuvykęs su būsimu Violetos tėčiu į kaimą, paaiškino jo tėvams, kad Vilniuje yra amatų mokykla, kurioje jaunuoliai su klausos negalia gali įgyti specialybę. Nors tėvai prieštaravo, liepę likti kaime ir dirbti ūkio darbus, Violetos tėtis ryžosi išvykti į sostinę. Ten jis mokėsi ketverius metus, išmoko gestų kalbos bei krosnių statybos amato. 1961 m., grįžęs į tėviškę, tėvų namų virtuvėje sumūrijo pečių, o svetainėje – koklinę krosnį. Tėvai buvo labai patenkinti, tačiau vaikinui trūko bendravimo su bendraamžiais, tad jis ryžosi išvykti į Šiaulius. Atvykęs į miestą, įsidarbino 5-ajame statybos treste, kur, pasak pašnekovės, dirbo iki pat pensijos. Šiaulių kurčiųjų klube susipažino su būsima Violetos mama Genovaite Gražina ir 1965 m. susituokė. Iš pradžių jauna šeima gyveno statybininkų bendrabutyje, vėliau gavo butą name, kuriame gyveno daugiau kurčiųjų šeimų. Džiaugsmas ir nerimas dėl kurčiųjų bendruomenės V. Grygelienė sakė, jog kurčiųjų bendruomenė jai iki šiol labai artima, juk su jais prabėgo jos vaikystė, ankstyvieji jaunystės metai. Tėvai buvo aktyvūs bendruomenės nariai. Mama lankė tautinių šokių būrelį, dalyvavo vaidinimuose, meno šventėse, ekskursijose, visur vesdavosi ir ją. Klube vyko daug renginių, švenčių, parodų. Jos mama buvusi tikra auksarankė: yra surengusi ir savo mezginių bei nėrinių parodų. Tiesa, pašnekovės nuomone, anksčiau bendruomenės nariai bendravo šilčiau, artimiau, dabar jaunimas labiau persikėlė į virtualią erdvę. Tačiau, palyginti su tuo, kas buvo prieš 40–30 metų, asmenys su klausos negalia labai pasikeitė. Pašnekovė tai sieja su informacinėmis technologijomis. Anksčiau, pasak jos, kurtieji buvo žeminami ir pačių artimiausiųjų: tėvų, brolių, seserų ir aplinkinių, manyta, kad jie negali nieko kito, tik dirbti ,,juodą“ darbą. Dabar jauni žmonės baigia mokslus, įgyja išsilavinimą, susiranda mėgstamus darbus. Baigdama mūsų pokalbį, Violeta linkėjo kurtiesiems sėkmingos įtraukties į visuomenę, nes dabartinis laikmetis siūlo daug galimybių. Taip pat – tolerancijos bei supratimo vertėjams, kurie visada stengiasi kuo kruopščiau atlikti savo darbą. Violeta GRYGELIENĖ buvo pirmoji Vertimo centro vertėja Šiauliuose. Moteris pasakoja, kokias patyčias mokykloje kažkada patyrė vien todėl, kad buvo kurčiųjų vaikas. Kai Vertimo centras pradėjo darbą, gestų kalbos, kuria kalba kurtieji, mokėjimas pagaliau tapo jos privalumu ir dovanojo mėgstamą darbą. Vertėja pasidžiaugė, kokia išsilavinusi dabar tapo kurčiųjų bendruomenė.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama