Kūrybinė ugnis, jungianti kartas: Romos ir Rugilės istorija

Kūrybinė ugnis, jungianti kartas: Romos ir Rugilės istorija...Nijolė KRASNIAUSKIENĖ Seniai teko sutikti tokią gyvenimą mylinčią, kūryba besimėgaujančią ir viskuo patenkintą moterį kaip Roma DAMBRAUSKIENĖ. Į mamą lygiuojasi ir vyriausioji dukra RUGILĖ. Dviejų kartų klausos negalią turinčios moterys gyvena turiningą gyvenimą ir save realizuoja per meną. Kantrybė, polėkis ir rankos lengvumas Ponią Romą išgarsino siuvinėjimas kryželiu. Kas išbandė, žino – tai ypatingos koncentracijos ir kruopštumo reikalaujantis darbas. Be mums žinomo įprasto siuvinėjimo kryželiu, moteris savo garsiuosius Marijos ir Jėzaus portretus atliko pusiniu kryželiu (įstrižu dygsniu per vieną labai smulkaus audinio siūlą). Rezultatas įspūdingas: vaizdas atrodo ne kaip rankdarbis, o kaip tapytas paveikslas ar gobelenas, nes dygsniai tokie maži, kad akis jų beveik neišskiria. Prie šių darbų teko lenkti nugarą ir sukti galvą ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine šių žodžių prasme. Kaip užsiminė pašnekovė, paveikslo kūrimas prasideda nuo sudėtingos spalvų paletės gryninimo, kur kiekvienas atspalvis turi savo skaitmeninį kodą. Kadangi smulkiuose paveiksluose gali būti naudojama labai daug atspalvių, tai kiekvienam spalvos kodui priskiriamas simbolis. Siuvinėtoja skaito ne vaizdą, o simbolių matricą. Tai tarsi programavimo kalba, kurią ji „išverčia“ į audinį. Nedidelio formato Jėzaus veidui išsiuvinėti pusiniu kryželiu (viena iš peti ponto, arba mažo dygsnio, technikų) moteriai prireikė dviejų mėnesių. Iki tol nebandytą techniką išmokti paskatino ir ja naudotis pamokė Klaipėdos religinės bendruomenės moterys, kurios ir pateikė siuvinėjimo užsakymą. Pašnekovė prisipažįsta, pabandė ir paniro į darbą, taip patiko, kad nebuvo gaila nei laiko, nei jėgų. Jėzaus portretui išsiuvinėti prireikė 57 siūlų ryšulėlių. Netreniruota akis lengvai pasiklystų spalvų atspalviuose, todėl ir sugalvota siuvinėjimui kryželiu atspalvių kodavimo sistema. Siuvinėjimą ponia Roma atrado maždaug prieš 20 metų. Sako, kad, kol pirmą klasę baigė buvusiame KKNUC, o paskui mokslus tęsė dabartiniame LKNUC, siuvinėjimas visiškai nedomino, net nepatiko. Tik kai įstojo Kaune mokytis virėjos amato, „nusižiūrėjo“ nuo bendramokslės draugės ir pabandė. Dar labiau siuvinėjimas „įsibėgėjo“, kai Romutė ištekėjo. „Kol nebuvo vaikų, neturėjau ką veikti“, – pasakoja ir beveik nenustoja šypsotis. Nelabai seniai 20 metų trunkančią siuvinėjimo praktiką mūsų herojė papildė dar pora rankdarbių rūšių. Iš satino juostos gamina gėles. Ir dažniausiai jas sudeda į puokštes. Satinas – kiek blizgi medžiaga, tad kompozicijos atrodo prabangiai ir įspūdingai. O svarbiausia yra „nevystančios“! Jas ponia Roma gamina pagal užsakymus, todėl prieš juos priimdama, visada išklauso kliento pageidavimus: kokiai progai bus skirta, kokios gėlės patinka. Tuomet atitinkamai parenka gėlių rūšis ir spalvas. R. Dambrauskienės sąskaitoje – jau dvi parodos. Vieną surengė Vilkaviškyje, ten pristatė rankdarbius kryželiu ir darbus iš satino juostos. Pirmojoje parodoje dalyvavo kartu su dukra Rugile. Dar viena paroda surengta Šakių r. Plokščių mokykloje-daugiafunkciame centre. Nuotraukose matysime parodų akimirkas. Dar vienas R. Dambrauskienės laisvalaikio užsiėmimas – stiklo karoliukų vėrimas (biserio karoliukai). Jeigu internete pasidomėsime ponios Romos praktikuojamų rankdarbių technikomis, tai įsitikinsime, kad kiekvienam įgūdžiui išvystyti reikia laiko, lėšų ir daug energijos. Tačiau reikia ir pajautos, to, kas paprastą fizinį rankdarbį permaino ir paverčia kūriniu. Tai kūrybinė ugnis, kuri arba teka žmogaus gyslomis, arba jos nėra, ir tuomet darbas yra tik mechaninis rezultatas. Mūsų herojė, akivaizdu, kūrybinio potencialo nestokoja ir, kaip sakoma, jungia vis aukštesnę pavarą. Jeigu esate „Facebook“ lankytojai, neabejojame, matėte ir ne vieną ponios Romos piešinį pieštuku. Tai dar jos vienas pomėgis, visiškai nesusijęs su komercine veikla. Kaip pati sako, „mano specializacija – portretai“. Kiekvienas, be abejonės, išsirinksite sau labiausiai patikusį darbą, o šių eilučių autorei įspūdingiausias pasirodė seno žmogaus portreto fragmentas. Ten tiek turinio... Autorės firminiai atpažinimo ženklai: rankos lengvumas, šiltas, kartais šmaikštus ar kiek ironiškas žvilgsnis į pasaulį. Atrodo, kad mūsų herojė nė nežino, kas yra rūpesčiai. O gal taip ir yra, kai viską darai nuoširdžiai, su meile ir polėkiu?.. Gyvenimas atokiai nėra tolygus atskirčiai Na, o dabar pats laikas neakivaizdžiai apsilankyti Šakių rajone, name, kuriame įsikūrę sutuoktiniai Roma ir Virgis Dambrauskai bei trys jų vaikai: Karilė (10 m.), Arnas (13 m.) ir čia po mokslų iš Marijampolės grįžtanti Rugilė (17 m.). Mūsų herojės tvirtinimu, jų šeima dėl gyvenimo toli nuo kurčiųjų telkimosi židinių nejaučia jokios atskirties. Kaimynai draugiški, prireikus skuba vieni kitiems į pagalbą, susitikę bendrauja be kliūčių. „Nežinau, gal kitaip yra miestuose, tačiau mūsų šeimai būtinoms reikmėms visko pakanka. Prie namo – savas daržas, laikome vištyčių, seniūnija remia, kompensuoja išlaidas už malkas. Mano vyras – paprastas darbininkas, valo miškus, bet jo atlyginimo ir mano indėlio už rankdarbius mums kol kas pakanka“, – tikina moteris. Dar sako, kad būti namų šeimininke apsisprendė pasitarusi su vyru. Taip ji turi galimybę skirti daugiau laiko vaikams. Tęsia pasakojimą pasidžiaugdama vietos gyventojų ir seniūnijos bendruomeniškumu: nėra buvę, kad prieš didžiąsias šventes seniūnija jų šeimos nepakviestų į gyventojų susibūrimus. Ir vertėją, apie renginius žinant iš anksto, įmanoma užsisakyti. Vis dėlto pašnekovė atvirauja, kad dažniau renkasi kurčiųjų bendruomenės renginius, vykstančius gestų kalba. Tiesa, pačiuose Šakiuose yra vos 2 kurtieji ir abu vyresnio amžiaus. Tad arti nieko nevyksta. Ji priskirta LKD Vilkaviškio skyriui, bet ir ten socialinės paslaugos kurtiesiems nėra teikiamos, nes jos priklauso tik esant grupėje 10 asmenų. Ponia Roma dėl to labai nesikremta. Kai pasiilgsta negalios bičiulių, sėda į automobilį ir lekia į Marijampolę. „Geras pusvalandis ir aš – jau vietoje“, – komentuoja vairuotojos pažymėjimą turinti moteris. Kita vertus, nuobodžiauti namuose jai nelabai yra kada: panirusi į šeimos reikalus ir kūrybą. Prieš tai šeima 12 metų gyveno Mažeikiuose. Kol nebuvo vaikų, moteris dirbo siuvėja, virėja. Keltis į užmiestį su vyru apsisprendė sąmoningai, pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, ir per 7 gyvenimo kaime metus nė karto nepasigailėjo. Kiek siekia ponios Romos žinios, kūryba ne svetima jau ketvirtai jos giminės kartai. Senelė labai gražiai mezgė, o abu tėvai yra kaimo kapelos „Alksnė“ muzikantai. Muzikos kolektyvo namai – Alksnėnuose, Vilkaviškio rajone, kur gimė ir augo Romutė. Meniškos prigimties ir dukra Rugilė. Piešėja ir dainų imitatorė Nors pati mergina savo kūrybinį potencialą vertina labai kritiškai, iš tiesų jau turi kuo pasigirti. Yra baigusi dailės mokyklą ir jos piešiniai buvo eksponuojami Prezidentūroje vykusio nacionalinio piešinių konkurso „Kalba“ finale, ji – 2-osios vietos laimėtoja. Šiuo metu Marijampolėje apdailininkės profesijos besimokanti Rugilė piešia gamtos, miestų vaizdus, skirtingai nei mamos, jos darbai spalvoti, atliekami tušu, guašu. Tačiau mūsų jaunosios herojės didžiausias siekis – išmokti piešti žmogaus veidą taip meistriškai, kaip tai daro mama. Be dailės, Rugilė turi ir kitą talentą – dainų imitavimą. Savo kuriamus vaizdo įrašus ji kelia į „TikTok“ ir „Facebook“ platformas. „Rugilė puikiai imituoja dainas, jos labai plastiški judesiai“, – giria merginą LKD Kauno skyriaus vadovas Mykolas Balaišis, 2025 metais meno mėgėjų stovykloje vedęs imituojamųjų dainų atlikėjų grupės užsiėmimus. Rugilė atvirauja: „Imituoti kūrinius mane padrąsino atsiliepimai apie pirmą atliktą dainą „Audžiu svajonę“ (jis yra „Alksnės“ kolektyvo repertuare – red.). Ją skyriau savo senelei muzikantei jubiliejaus proga.“ „Mano klausa nėra silpna, girdžiu muziką ir labai noriu, kad kurtieji taip pat galėtų prisiliesti prie muzikos“, – dalinasi savo svajonėmis R. Dambrauskaitė. Mergina yra LKD Marijampolės skyriaus meno mėgėja. Apdailininkės mokslai dar nebaigti, o tėvų namuose Rugilė jau darė remontą. Tiesa, iš pradžių ėmėsi pertvarkos nedidelėse patalpose: WC, vonios kambaryje. Šeima galutiniu rezultatu labai patenkinta. Neabejojame, kad, baigusi mokslus, mergina taps tikra savo amato profesionalė. Atskleidžia, jog svarsto išvykti padirbėti į užsienį. „Būti vienoje vietoje – ne man“, – atvirauja jaunoji pašnekovė. Na, o mes tikimės, kad dar ne kartą grįšime prie ponios Romos kūrybos ir rankdarbių aptarimo. Akivaizdu, kad paaugus vaikams ir vis daugiau laiko gali skirti dailiesiems amatams, piešimui. Taip pat – kad galbūt turėsime progos rašyti ne tik apie Rugilės, bet ir kitų Dambrauskų vaikų talentus. Kaip teigė mūsų herojė, jų giminėje gabumai ima ryškėti apie 12–13 gyvenimo metus. (Lengvai suprantama kalba) Roma Dambrauskienė labiausiai žinoma dėl siuvinėjimo kryželiu. Taip pat ji gamina gėlių puokštes iš satino juostų, veria karoliukus ir piešia tikroviškus žmonių portretus. Dukra Rugilė taip pat piešia, bet turi savo savitą stilių. Jai patinka piešti gamtos vaizdus, miestus. Svajoja išmokti piešti veidus taip meistriškai, kaip jos mama. Rugilė taip pat imituoja dainas gestų kalba. (Parašai po nuotraukomis) Plokščių mokykloje organizuotoje parodoje „Tylos spalvoti darbai“. Roma Dambrauskienė su savo atžalomis: Rugile, Karile ir Arnu. R. Dambrauskienė praktikuoja įvairias darbų atlikimo technikas: daro gėlių puokštes iš satino juostos, piešia, siuvinėja kryželiu. Dar pluoštas R. Dambrauskienės kūrybos perliukų. R. Dambrauskaitė ir jos piešinys „Medituojanti mergaitė“. Parodos autores sveikina Vilkaviškio vicemerė D. Riklienė. Rugilė – konkurso „Kalba“ 2 vietos laimėtoja. Šeimos albumo nuotr.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama