E. Cifra: "Kurčiųjų kultūra visur panaši, skiriasi aplinkybės"

E. Cifra: "Kurčiųjų kultūra visur panaši, skiriasi aplinkybės"...E. Cifra: „Kurčiųjų kultūra visur panaši, skiriasi aplinkybės“ Parengė Nijolė KRASNIAUSKIENĖ Ankstyvas sekmadienio rytas. Priešais prisėda pusamžis vyras. Malonus veidas, paprasti drabužiai. „Į Lietuvą atvykau kaip vizualinių kurčiųjų menų treneris“, – kukliai prisistato. Tegu kuklumas nesuklaidina: priešais sėdi viena ryškiausių Europos figūrų šiuolaikinėje kurčiųjų kultūroje, vizualinio vernakulo (VV) meistras Erwanas CIFRA iš Prancūzijos. Profesinis kelias E. Cifra gimė Nansi (Nancy) mieste, Prancūzijoje. Augo dvikalbėje aplinkoje, kurioje natūraliai derėjo prancūzų gestų kalba ir rašytinė prancūzų kalba. Tai suteikė berniukui tvirtą pamatą suprasti kalbos struktūras ir jų vizualines galimybes. Nuo pat vaikystės Erwanas žavėjosi vizualiniu pasauliu: kinu, komiksais, 3D animacija, vaizdo žaidimais ir manga. (Manga – japoniški komiksai, arba grafinės novelės.) Šie pomėgiai vėliau tapo jo unikalaus vizualinio vernakulo (VV) kūrinių stiliaus pagrindu. Erwanas nėra tik scenos menininkas. Jis turi solidžią techninę patirtį. Daugiau nei 15 metų dirbo audiovizualinės produkcijos, vaizdo montavimo, dizaino ir interneto animacijos srityse. Šios žinios leidžia jam į VV žiūrėti per „kameros objektyvą“, net kai jis stovi scenoje be jokios įrangos. Prieš tapdamas VV žvaigžde, jis ilgą laiką mokė girdinčiuosius prancūzų gestų kalbos, todėl puikiai išmano metodiką, kaip aiškiai perteikti vizualią informaciją. Taip pat aktyviai dėsto gestų kalbos literatūrą ir VV techniką. Yra vienas iš nedaugelio kurčiųjų pasaulio atstovų, kurio seminarų laukiama visame pasaulyje (pavyzdžiui, „Clin d'Oeil“ festivalyje Prancūzijoje). Jo surengtų mokymų gimtinėje ir užsienyje tiek daug, kad, kaip teigia pats lektorius, ši veikla užtikrina jam pragyvenimą. E. Cifra taip pat yra sukūręs nuotolinio mokymo platformą ir kasmet joje tarptautinei auditorijai veda vebinarus (interneto seminarai). Mūsų herojus laisvai bendrauja ne tik prancūzų, bet ir lenkų, rusų, lietuvių gestų kalbomis bei tarptautiniais gestais. Jo ryšys su Lietuva nėra atsitiktinis – jis ne kartą lankėsi mūsų šalyje, vedė mokymus Lietuvos kurčiųjų bendruomenei, jo vardas čia gerai žinomas. Kūryba E. Cifros scenos menų mokytoju tapo garsus prancūzų kurčiasis aktorius Simon Attia. Perėmęs pamatines žinias, Erwanas sukūrė savo „modernųjį VV“, kuriame derinamas klasikinis gestas su greitu, kinematografišku veiksmo filmų ar vaizdo žaidimų ritmu. Erwanas yra ištobulinęs techniką, kuri leidžia pasakoti istorijas be žodžių, naudoja tik kūno plastiką ir veido mimiką. Jo pasirodymai dažnai primena „gyvąjį kiną“, kur jis vienas pats „sumontuoja“ kadrus, keičia perspektyvas ir vaizduoja kelis veikėjus vienu metu. Menininkas gali akimirksniu tapti milžinu arba maža skruzdėle. Apsilankyti jo interneto puslapyje verta vien dėl to, kad pamatytumėte, kaip atlikėjas valdo savo kūną ir erdvę. Ypač imponuoja, kaip jis scenoje keičia kameros rakursus: imituoja priartinimus, panoraminius vaizdus, sulėtina vaizdą. Tai laikoma jo firminiu gebėjimu. Ypatinga ir tai, kaip jis įasmenina daiktus (pvz., duris ar automobilį). Tarsi vaizduotei nebūtų ribų. Jo darbai pasižymi humoru, preciziškumu (tiksliu atlikimu) ir gebėjimu perteikti sudėtingas emocijas ar veiksmo scenas itin detaliai, todėl jo menas yra suprantamas visiems, nepriklausomai nuo to, ar jie moka konkrečią gestų kalbą. Vienas ambicingiausių jo kūrinių – solo spektaklis „2080: Kas nužudė gestų kalbą?“ (2080: Who Killed Sign Language?). Tai futuristinė istorija (istorija iš ateities) apie pasaulį, kuriame technologijos (mikroschemos) išnaikino kurtumą ir pačią gestų kalbą. Bet taip yra iki tol, kol paslaptingas bėglys randa senovinius artefaktus (DVD, knygas) ir bando susigrąžinti prarastą kultūrą. 2019 m. ši pjesė laimėjo du apdovanojimus (už geriausią scenarijų ir už geriausią aktorių) tarptautiniame gestų festivalyje „Teritorija“ Maskvoje. Pusvalandžio trukmės interviu Garbus svečias sutiko atsakyti į „Akiračio“ klausimus. Tačiau laiko iki poezijos dirbtuvių pradžios buvo telikęs pusvalandis, daug neaptartų klausimų liko kitiems pokalbiams. Ar galėtumėte paaiškinti apie VV išskirtinumą taip paprastai, kad suprastų ne tik kurčiųjų meno žanrų žinovai, bet visi skaitytojai? Atskirti išties paprasta. Jei kurčiųjų poezija ar literatūra remiasi gestų kalba ir galbūt žodžiais, tai VV kūriniuose gestai yra nevartojami. Mintys ir idėjos perteikiamos vien naudojant kūno kalbą, plaštakų formas. Ir VV kūriniai niekada neverčiami nei į gestų kalbą, nei į žodinę kalbą. Iš atlikėjo reikalaujama tokios vaidybos, kad kūrinį suprastų ir girdintieji, ir kurtieji bet kurioje pasaulio šalyje. Taigi, skirtumas nuo kitų žanrų – jokio gestų vartojimo. Kiek žinome, VV yra dar jaunas meno žanras. Kas ir kada jį sukūrė? Vizualinio vernakulo (angl. Visual Vernacular, arba VV) žanrą sukūrė ir išpopuliarino kurčiasis JAV aktorius, režisierius bei poetas Bernardas Braggas (1928–2018). Nors kurtieji bendruomenėse panašius vizualius pasakojimo elementus naudojo seniai, B. Braggas šį terminą sugalvojo ir kaip savarankišką meno formą išplėtojo XX a. 7-ajame dešimtmetyje (apie 1960–1967 m.). 1956 m. San Franciske B. Braggas pamatė garsaus prancūzų mimo Marcelio Marceau pasirodymą. Sužavėtas, kad pantomima gali papasakoti sudėtingas istorijas be žodžių, jis vėliau studijavo pas M. Marceau Prancūzijoje. Sugrįžęs į JAV, Braggas apjungė klasikinę pantomimą su gestų kalbos elementais ir kino montavimo principais (artimas planas, sulėtintas vaizdas, kameros rakursų (kampų) kaita kūno judesiais). Taip gimė tai, ką jis pavadino „vizualiniu vernakulu“. Nors pradininkas yra amerikietis, Europoje šį žanrą itin ištobulino ir išpopuliarino Italijos kurčiųjų meno meistras Giuseppe Giuranna. Jis laikomas vienu svarbiausių VV pedagogų, padėjusių šiam žanrui tapti tarptautiniu reiškiniu, suprantamu bet kurios tautybės žmogui, nes VV nereikalauja konkrečios kalbos mokėjimo. Lietuvoje lankotės ne pirmą kartą. Tikriausiai susidarėte nuomonę apie kurčiųjų kultūros ir meno skirtumus Prancūzijoje ir Lietuvoje? Visam pasaulyje kurčiųjų kultūra panaši, bet situacija skirtinga. Pvz., Prancūzijoje, jeigu tik kas netinka, ir kurtieji, ir girdintieji išeina į gatves, laisvai ir drąsiai reiškia savo poziciją. Lietuviai tylesni, ramesni. Ilgai lūkuriuoja, kenčia. Lietuva kol kas neturi profesionalaus kurčiųjų teatro ir atlikėjų, mažiau įvairių klubų, grupių pagal interesus. Prancūzijoje yra apie 1000 asociacijų, į kurias kurtieji telkiasi pagal interesų grupes, tam tikras sritis ar amžių. Paryžiuje veikia garsus, visame pasaulyje žinomas kurčiųjų teatras – International Visual Theatre (IVT). Mano tėvynėje labai stipri kurčiųjų bendruomenė ir labai stipri prancūzų gestų kalba. Rytų Europoje, turiu pripažinti, vis dar juntama sovietinės kultūros įtaka, paraleliai su gestų kalba egzistuoja „kalkinis stilius“, imituojamosios dainos. Prancūzai ypač aštriai pasisako prieš „kalkinį stilių“, jie labai gerbia savo kurčiųjų kultūrą. Jei Paryžiuje pradėtumėte imituoti sakytinės kalbos dainą, tikriausiai turėtumėte rimtų nemalonumų. Ne visada taip buvo ir mūsų šalyje. Akivaizdūs pokyčiai prasidėjo maždaug 1980 m. Kurtieji pradėjo atidžiai įsižiūrėti į save, gestų kalbą, pradėjo ją tyrinėti ir bendrauti tik ja. O visa kita, sakyčiau, panašiai abiejose šalyse. Save vadinate vizualinių kurčiųjų menų treneriu. Ar dirbate su vaikais, ar tik su saugusiaisiais? Šįkart Lietuvoje dirbau su mišria grupe: su vaikais ir suaugusiaisiais. Turiu pasakyti, kad buvo malonu dirbti ir su vaikais: jie turėjo idėjų, labai stengėsi jas išreikšti. Iš tikrųjų, retai imuosi mokyti vaikus. Manau, dėl savo būdo: man reikalingas greitas darbo tempas. Su suaugusiais paprasčiau: jie į mokymus atsineša subrandintas idėjas, belieka pataisyti, praplėsti jų galimybes, padėti jiems atrasti savąjį stilių. Su vaikais yra kitaip, juos tenka visko mokyti nuo pradžių: aiškinti, kas yra kas, padėti sugalvoti idėją ir pan. Manau, man su vaikais tiesiog trūksta kantrybės. (Šypsosi.) Prancūzo nuopelnai Lietuvai Erwanas Cifra Lietuvoje yra laikomas vienu svarbiausių mokytojų, padėjusių pamatus šiuolaikinei kurčiųjų poezijai ir vizualinio vernakulo (VV) plėtrai. Jo mokymai mūsų šalyje vertinami ne tik kaip techninis lavinimas, bet ir kaip kūrybinis lūžis vietos bendruomenei. Trumpai jo nuopelnus mūsų kurčiųjų kultūrai galima apibūdinti taip: atnešė „kinematografinio pasakojimo“ suvokimą į gestų kalbos poeziją; po jo seminarų kūrėjai pasijunta drąsesni eksperimentuoti su savo gimtąja kalba; jis sujungia Vakarų Europos kurčiųjų meno tendencijas su lietuviška patirtimi. Erwanas moko ne tik judesių, bet ir kaip per VV perteikti gilias moralines bei etines temas (pavyzdžiui, gamtos apsaugą ar tėvų ir vaikų santykius). Būtent po intensyvių E. Cifros mokymų Lietuvoje įvyko pirmasis kurčiųjų poezijos festivalis. Tuomet lietuviai pristatė savo autentiškus kūrinius, sukurtus naudojantis Erwano išmokytomis kinematografinėmis priemonėmis. Organizatoriai ir dalyviai jo indėlį vertina kaip esminį žingsnį profesionalizuojant gestų kalbos meną Lietuvoje. (Lengvai suprantama kalba) Lietuvoje viešėjo patyręs gestų kalbos poezijos ir vizualinio vernakulo (VV) kūrėjas ir mokytojas Erwanas Cifra. Jis mokė lietuvius kurčiuosius kurti gestų kalbos literatūros kūrinius ir VV. VV – tai vaidinimas kūnu ir minties perteikimas rankų judesiais ir formomis nevartojant gestų. (Parašas po nuotraukomis) E. Cifros scenos meistrystė sužavėjo daugybės pasaulio šalių žiūrovus.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama