D. J. Birley: galimybių architektė, kurianti susitikimo vietas tarp pasaulių

D. J. Birley: galimybių architektė, kurianti susitikimo vietas tarp pasaulių...Kalbino Nijolė KRASNIAUSKIENĖ Pažvelgi į Dawn Jani BIRLEY akis ir pasijunti tarsi kiaurai permanytas. Žvilgsnis pakeri įtaiga, vidine jėga ir nepaaiškinamu magnetizmu. Aktorė, judesio menininkė, vertėja, mokytoja, Kanados kurčiųjų menų akademijos teatro profesorė, trupės „1s1 Theatre“ įkūrėja, tekvondo meistrė. Atrodo, kad herojei šioje žemėje nėra neįmanomų dalykų. Pasitelkusi talentą ir labai atsakingai, D. J. Birley gręžia pasaulį į susikalbėjimo pusę, turtina jį ir meno kalba provokuoja. Profesinė veikla ir pasiekimai Su D. J. Birley susipažinome kurčiųjų meno mėgėjų stovykloje. Aktorė maloniai sutiko atsakyti į „Akiračio“ klausimus. „Esu kilusi iš trečios kartos kurčiųjų šeimos, todėl identifikuoju save kaip kultūrinį ir kalbinį kurčiąjį asmenį. Esu profesionali kurčia aktorė, laisvai kalbanti keliomis kalbomis, dirbau su įvairiomis teatro trupėmis – tiek kurčiųjų, tiek girdinčiųjų – Skandinavijoje, Kanadoje ir JAV“, – prisistatė ponia Dawn. Štai kas rašoma apie jos profesinę karjerą. Daug metų Kanadai atstovavo tarptautinėse varžybose kaip tekvondo, kovinės sporto šakos, meistrė. 1999 m. su pagyrimu baigė komunikacijos menų bakalauro studijas Gallaudeto universitete. Nuo 2000 m. persikraustė gyventi į Europą, dirbo ir gyveno Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, dabar gyvena ir kuria Suomijoje, taip pat kitose šalyse. 2007 m. priėmė sprendimą tapti profesionalia aktore. Tais pat metais gavo vaidmenį pirmojoje pasaulyje gestų kalbos operoje „Kung Karls Jaht“ (Suomija). 2014 m. persikraustė į Londoną, kur po 2 metų su pagyrimu baigė Šv. Marijos universiteto fizinio teatro magistro studijas. Apdovanojimai ir pasiekimai. 2015 m. „Riksteatern“ metų menininkė (Švedija). 2017 m. Toronto teatro kritikų apdovanojimas už geriausią aktorės vaidmenį spektaklyje. 2017 m. Kanados kurčiųjų kultūros draugijos metų žmogus. 2019 m. įkūrė teatrą „1s1 Theatre“. 2025 m. tapo Karaliaus Karolio III karūnavimo medalio laureate. Yra išgarsėjusi vaidmenimis spektaklyje „Mažesniojo Dievo vaikai“, animaciniame skaitmeniniame seriale vaikams „Aš esu Puff“, spektaklyje „Princas Hamletas“ ir daugelyje kitų. „Jei Lietuvai manęs reikės, aš būsiu čia“ „Buvau pakviesta į Lietuvą padėti rengtis Kurčiųjų meno festivalio pasirodymui birželį, kuris apima vaidybą, gestų poeziją, šokį ir dainavimą. Viena iš mano užduočių buvo padėti teatro grupei tobulinti vaidybos įgūdžius. Grupė buvo gana didelė, tad sujungti visus šiuos elementus į vieną pasirodymą per kelias dienas buvo iššūkis, tačiau kartu tai buvo smagu ir suteikė energijos. Mane sužavėjo tai, kaip entuziastingai visi dalyvavo procese ir kaip noriai siekė naujų žinių. Tai dar kartą patvirtino, koks svarbus kurtiesiems yra menas: tai erdvė švęsti savo kultūrą, kalbą ir būvį. Menas palaiko viltį ir gyvastį, ir man gera matyti kurčiuosius atlikėjus, aktyviai puoselėjančius kurčiųjų meną per tokias iniciatyvas. Idealiu atveju būtų nuostabu rengti teatro pamokas visus metus, kad kurtieji turėtų tiesioginę prieigą prie mokymų nesijaudindami dėl komunikacijos barjerų. Labai norėčiau sugrįžti ir toliau palaikyti Lietuvos kurčiuosius. Tikiuosi Lietuvoje pamatyti profesionalų, kurčiųjų vadovaujamą teatrą – žinau, kad turint laiko, išteklių ir paramos, tai įmanoma. Jei Lietuvai manęs reikės, aš būsiu čia. Tikras ryšys tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų menininkų Tikras ryšys tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų scenos menininkų yra įmanomas. Tiesą sakant, būtent šis klausimas tapo mano magistro darbo pagrindu. Tačiau studijų metu nuolat susidurdavau su daugybe prielaidų ir išankstinių nuostatų apie kurčiuosius – dažnai buvo susitelkiama į tai, ko mes neva negalime padaryti, o ne į tai, ką galime. Viename iš pirmųjų mūsų studentų spektaklių – fizinio teatro adaptacijoje „Snieguolė ir septyni nykštukai“ – režisierė man pasakė, kad anksčiau yra dirbusi su kurčiuoju aktoriumi ir stengsis būti „nuolaidi“. Tuo pat metu ji viešai klasei pareiškė, kad mano vaidybiniai ir fiziniai gebėjimai yra išskirtiniai ir kad niekas kitas grupėje neturi tokio fizinio pasirengimo lygio. Dėl šios priežasties ji skatino mane susikoncentruoti į fizinį atlikimą, o ne vartoti gestų kalbą. Tačiau repeticijų metu aktoriai itin rėmėsi šnekamąja kalba, todėl man buvo sunku improvizuoti. Ironiška, bet tai prieštaravo patiems fizinio teatro principams, kuriuose kūnas yra svarbesnis už kalbą. Kai nusprendžiau vartoti gestų kalbą (laisvai kalbu penkiomis skirtingomis gestų kalbomis) ir kūrybiškai su ja eksperimentuoti, man buvo pasakyta jos nevartoti, nes „niekas jos nesupranta“. Iš esmės iš manęs buvo reikalaujama atidėti savo kalbą ir kultūrą, kol kiti aktoriai laisvai vartojo savo šnekamąsias kalbas. Man tai atrodė nelogiška, paprieštaravau. Mūsų vienuolikos studentų grupė buvo susirinkusi iš skirtingų šalių ir kalbėjo įvairiomis kalbomis – rusų, vokiečių, prancūzų, švedų, suomių, lenkų ir kt. Paklausiau režisierės: ar žiūrovai suprastų visas šias kalbas? Atsakymas buvo neigiamas. Tai buvo akimirka, kai režisierė suprato, kad tai, kas buvo vadinama „įtraukiuoju mąstymu“, iš tikrųjų buvo atskirtis. Tą vakarą diskusiją tęsėme po repeticijos, ir aš pasiūliau įvairių būdų, kaip susieti gestų kalbą su šnekamosiomis kalbomis, siekiant sukurti vizualesnę teatro kalbą. Rezultatas mokyklai buvo istorinis – tai buvo pirmas kartas per 250 metų istoriją, kai jos scenoje pasirodė gestų kalba. Spektaklis sulaukė didelės sėkmės, o žiūrovai stebėjosi, kaip galingai vizualiai gali sugyventi skirtingos kalbos ir kultūros. Panašių patirčių pasitaikė ir kituose studentų spektakliuose. Kiekvieną kartą tekdavo mesti iššūkį nuostatoms ir demonstruoti naujas galimybes. Šios patirtys galiausiai suformavo mano mokslinį darbą, kuriame tyrinėjau, kodėl kurčiųjų ir girdinčiųjų bendradarbiavimas su vienais menininkais pavyksta, o su kitais išlieka itin sudėtingas. Tyrinėjau, kaip intersekcionalumas gali tapti kūrybiniu įrankiu, vienijančiu kurčiuosius ir girdinčiuosius atlikėjus, leidžiančiu jiems susitikti bendroje meninėje erdvėje, užuot vertus vieną pusę prisitaikyti prie kitos. Visgi, nepaisant didelio kūrybinio indėlio į šiuos spektaklius, pripažinimo nesulaukiau. Režisieriai buvo giriami už meninius proveržius, o mano vaidmuo iš esmės liko nepastebėtas. Galiausiai baigiau studijas geriausiai klasėje su pagyrimu – dėstytojai tai apibūdino kaip itin retą pasiekimą. Net ir tada dažnai buvo grįžtama prie paaiškinimo, kad esu tiesiog „išskirtinė“, nesuprantant esmės: problema niekada nebuvo vienas išskirtinis kurčias studentas; problema buvo sistema ir nuostatos apie kurčiuosius, ypač menininkus. Šis suvokimas buvo skausmingas, bet kartu suteikė aiškumo. Užuot leidusi šiai patirčiai mane atgrasyti, nusprendžiau paversti tai viso gyvenimo misija: kurti meną, kuris griauna šiuos mitus. Netrukus po to, 2017 m., gavau Horacijaus vaidmenį „Why Not Theatre“ spektaklyje „Prince Hamlet“ ir padėjau jiems sukurti pirmąjį Kanadoje dvikalbį spektaklį, kuris sudrebino visą teatro industriją. Sukaupta patirtis ir „Why Not Theatre“ parama paskatino mane įkurti „1s1 Theatre“. „1s1 Theatre“ ir kurčiųjų vadovaujamas bendradarbiavimas Su šia trupe tikras kurčiųjų ir girdinčiųjų bendradarbiavimas tapo realybe. „1s1 Theatre“ įkūriau siekdama ištirti, kas įmanoma, kai kurtieji ir girdintieji menininkai bendradarbiauja lygiavertėje meninėje erdvėje. Atlikdama tyrimus ir praktiką atradau, kad bendradarbiavimas geriausiai veikia tada, kai jam vadovauja kurtieji. Sėkmingam bendradarbiavimui reikia mąstysenos pokyčių iš abiejų pusių. Kurtiesiems menininkams tai dažnai reiškia lyderystės prisiėmimą, nes mes turime žinių, sukauptų kasdien orientuojantis girdintiesiems pritaikytame pasaulyje. Kai mums suteikiama erdvė vadovauti, galime identifikuoti komunikacijos spragas ir paversti jas kūrybinėmis galimybėmis – taip scenoje gali gimti kažkas tikrai naujo. Iš girdinčiųjų menininkų tai pareikalauja smalsumo, nuolankumo ir pasirengimo atsisakyti prielaidos, kad kalba ir garsas visada privalo būti centre. Atsigręžus į vizualų pasakojimą, erdvės suvokimą ir kūnišką komunikaciją, gali atsirasti visiškai naujos teatro kalbos. „1s1 Theatre“ bendradarbiavimas yra meninis tyrimas, o ne socialinis pratimas. Tikslas nėra tiesiog suvesti kurčiuosius ir girdinčiuosius atlikėjus, bet sukurti kūrybinį procesą, kuriame gestų, šnekamoji, fizinė, vizualinė ir garso kalbos sąveikautų ir darytų įtaką viena kitai. Kai tai įvyksta, scena tampa susitikimo vieta tarp pasaulių. Užuot vienai kultūrai prisitaikius prie kitos, abi transformuojasi. Būtent tada tikras bendradarbiavimas tampa ne tik įmanomas, bet ir kūrybiškai jaudinantis. Tikiu, kad šiame susitikimo taške gali įvykti tikri pokyčiai – kai žmonės pradeda matyti skirtumus ne kaip kliūtį, o kaip kūrybiškumo šaltinį. Savo darbu siekiu keisti požiūrį į kurtumą ir paneigti daugybę jį supančių mitų bei ideologijų. Kartais tai reiškia provokuoti girdintįjį pasaulį, tačiau tokia provokacija yra būtina, jei norime judėti į priekį kaip visuomenė. Kurti teatrą tik girdinčiųjų auditorijai yra viena, tik kurčiųjų – kita, tačiau tikrasis meninis jaudulys slypi, kai tai apjungiama. Būtent šiame taške nuolat gimsta naujos teatro kalbos. „1s1 Theatre“ vizija – pasaulis, kuriame pasakojimas peržengia barjerus, kuriamos gyvybingos, įtraukios scenos, o jų centre yra kurčiųjų kultūra ir gestų kalba. Per novatorišką bendradarbiavimą ir inovatyvų meniškumą siekiame iš naujo apibrėžti teatrą kaip erdvę, kurioje vienijasi įvairūs balsai ir patirtys.“ (Bus daugiau) (Lengvai suprantama kalba) Dawn Jani Birley yra kurčioji aktorė, kuri vaidina ir kurčiųjų, ir girdinčių spektakliuosae. Ji įkūrė teatrą „1s1 Theatre“. Jame vaidina kurtieji ir girdintieji aktoriai. Už savo veiklą yra pelniusi daug apdovanojimų. Draugijos kvietimu, ji atvyko į Lietuvą ir padėjo meno mėgėjams rengtis pasirodymui Kurčiųjų meno festivalyje, kuris vyks birželį. (Parašai po nuotraukomis) Monos Paulos Kumžaitės nuotr. – Dawn Jani Birley. D. J. Birley indėlis į Lietuvos kurčiųjų profesionaliojo scenos meno atsiradimą: vedė mokymus „Tarpkalbinė bendradarbystė“. Justo Valinsko nuotr. „1st1 Theatre“ įkūrėja D. J. Birley kreipiasi į publiką. Du dešimtmečiai scenoje: D. J. Birley kūrybinis kelias pažymėtas dešimtimis įsimintinų vaidmenų, pelnytais apdovanojimais. Asmeninio albumo nuotr.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama