Kai tyla prabyla šokiu: J. Čiplytės kūrybos kelias

Kai tyla prabyla šokiu: J. Čiplytės kūrybos kelias...Kristina RIMKIENĖ Kurčiųjų bendruomenėje vis garsiau skamba vardai jaunų žmonių, kurie drąsiai kuria, ieško savęs ir dalijasi unikaliomis patirtimis. Viena jų – charizmatiškoji atlikėja Justina ČIPLYTĖ. Panevėžyje užaugusi kūrėja šiandien savo kelią tiesia per šokį, gestų kalbą ir meną, kuriame atsispindi tiek asmeniniai išgyvenimai, tiek visai bendruomenei pažįstamos patirtys. Justinos istorija – tai pasakojimas apie augimą, iššūkius ir drąsą būti savimi, nuolat balansuojant tarp dviejų skirtingų pasaulių. Nuo „mokyklos deimanto“ iki profesinių aukštumų Justina gimė ir užaugo Aukštaitijos sostinėje Panevėžyje. Čia ji baigė tuometinę Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinę mokyklą. Vėliau mokslus tęsė Vilniaus technologijų mokymo centre, kur įgijo kompiuterinio projektavimo operatoriaus specialybę. Vilniuje mergina liko gyventi ir kurti. Buvusią mokinę itin šiltai prisimena tuometinė mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė: „Justina mokykloje buvo tarsi deimantas: viskuo domėjosi, buvo aktyvi mokinių tarybos narė, dalyvavo įvairiose programose, daug keliaudavo. Kadangi mokykloje dirbo ir jos mama Lijana, Justina kartu su ja įsitraukdavo į visas veiklas. Ši mokinė mokyklos istorijoje savo vardą įrašė auksinėmis raidėmis.“ Visgi kelias į mokslo aukštumas nebuvo klotas rožėmis. Justina prisipažįsta, kad mokytis bendrojo lavinimo mokykloje kartu su girdinčiaisiais buvo sunku. Pradžioje mokytojai, sužinoję apie jos negalią, neretai nuvertindavo merginos gebėjimus ir skirdavo lengvesnes užduotis. Tačiau Justina vadovavosi principu, kad „negalima spręsti apie knygą iš jos viršelio“ – ji atsakingai dirbo ir įrodė, kad gali pasiekti tokį pat lygį, kaip ir jos girdintys bendramoksliai. Šiandien ji pelnytai džiaugiasi įgytu specialybės diplomu, o šiuo metu leidžia sau pailsėti po intensyvių pastarųjų metų. Meninio pašaukimo paieškos Kūrybinė gyslelė Justinos gyvenime atsirado neatsitiktinai. Tėvai nuo mažens skatino ją pažinti pasaulį: mama supažindino su menine veikla, o tėtis skatino sportuoti. Nors mergina dalyvavo treniruotėse ir varžybose, sportas nesuteikė vidinio džiaugsmo – ją visuomet traukė menas. Tikrasis lūžis įvyko Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje pradėjus dirbti šokių mokytojai. Justina su malonumu pasinėrė į pamokas ir pasirodymus. Tiesa, būta ir karčių patirčių: bandymas lankyti šokių būrelį kartu su girdinčiosiomis virto nelygiaverčiu bendravimu, kuriame dominavo girdintieji, todėl kurčios merginos ilgainiui pasitraukė. Ši nesmagi patirtis vėliau tapo pamatu Justinos autoriniam pasirodymui „Šokio ritmu“, kuris buvo pristatytas Dominyko Vaitiekūno režisuotame audiovizualiniame spektaklyje „Mes taip nesitarėm“. Projektas, pakeitęs gyvenimą Audiovizualinis spektaklis „Mes taip nesitarėm“, gyvuojantis jau šeštus metus, Justinos gyvenime užima ypatingą vietą. Ji šį projektą vadina vienu svarbiausių įvykių, plačiai atvėrusiu duris į saviraišką per šokį, dainą ir gestų kalbą. Dalyvaudama projekte mergina tobulino kūno plastiką ir ritmo pajautimą. Nors anksčiau būta pavienių veiklų kurčiųjų poezijos srityje (mokymai su Erwan Cifra, VV pasirodymai), būtent čia įgyta patirtis tapo neįkainojama. Justina džiaugiasi mokiusis iš geriausiųjų: Dominykas Vaitiekūnas išmokė drąsos, valios ir pasitikėjimo savo vidiniu „aš“; Signmarkas supažindino su muzikos rūšimis ir ritmu; Debbie Z. Rennie atskleidė kurčiųjų poezijos užkulisius, pasidalino aktorystės paslaptimis. „Mokydamasi iš kelių mokytojų, visada gauni daugiau žinių ir galimybių tobulėti“, – sako Justina. Jos nuomone, šis spektaklis stipriai prisidėjo prie girdinčiųjų visuomenės tolerancijos ugdymo bei supažindinimo su kurčiųjų kultūra ir identitetu. Kūryba kaip gyvenimo būdas Šiandien Justina yra LATGA ir AGATA narė. Ji tikisi, kad kūryba ir toliau išliks svarbiausia jos gyvenimo veikla, o galbūt taps ir mylimu darbu. Didžiausią padėką mergina skiria savo mamai Lijanai – savo didžiajai Mokytojai. Būtent mamą Justina pasirinko kartu kurti duetą „Nekaltinkit manęs“, kuris buvo pristatytas LR Prezidentūroje vykusiame „Poezijos pavasario“ vakare „Gyvenu ir jaučiu gestais. Lietuvių gestų kalbos pripažinimo 30-mečio liudijimas“. Šis kūrinys įprasmino mamos gyvenimiškąją išmintį ir dukros menines žinias. Beje, šiemet Justina jau trečią kartą pasirodys LR Prezidentūros rengiamame „Poezijos pavasaryje“. Nors dėl įtempto grafiko Justina rečiau dalyvauja kurčiųjų organizacijų veiklose, ateityje planuoja prie jų prisijungti. Laisvalaikiu ji mėgsta keliauti, žiūrėti filmus ir kurti. Justina siunčia palinkėjimą kurčiųjų jaunimui: „Svarbu pasirinkti širdžiai mielą kelią, nebijoti ieškoti sprendimų ir niekada nepasiduoti susidūrus su sunkumais. Įveikus juos, toliau viskas tampa tik lengviau.“ (Lengvai suprantama kalba) Justina Čiplytė yra jaunoji kūrėja, kuri šoka, dainuoja ir kuria gestų kalba. Ji drąsiai siekia savo svajonių ir moko kitus nepasiduoti. (Parašai po nuotraukomis) Justina Čiplytė. Kurčiųjų „Poezijos pavasario“ vakaras Prezidentūroje minint LGK 30-metį. Justina – viena pagrindinių spektaklio „Mes taip nesitarėm“ atlikėjų. Pasirodymas „Šokio ritmu“ muzikos klube „Tamsta“. Mamos ir dukros duetas „Nekaltinkit manęs“. Asmeninio albumo nuotr.

Autorius: Akiračio redakcija

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama