Pasakė, kaip atskirti, ar žmogus jau tampa priklausomas nuo interneto: situacija išties rimta

Pagrindiniai požymiai, kad tai jau tampa bėda

Pasak kalbintos psichologės, priklausomybė nuo interneto nėra diagnozė, o ir pats terminas „priklausomybė“ – ne visai teisingas šiame kontekste:

„Mes daugiau sakom „probleminis interneto naudojimas“. Nes iš tų visų su internetu susijusių priklausomybių jei taip vadinsime, tik internetinių žaidimų sutrikimas yra pripažintas kaip diagnozė, bet visa kita svarstoma, kad gal ateityje mes ir įtrauksime. Įtraukiama tada, jei tai kelia labai daug problemų žmogui, jo artimiesiems ir visuomenei. Tai dabar palikta tuose klasifikatoriuose ligų kaip prieduose, kada reikalingi tyrimai, dar reikalinga informacija. Bet aš manau, kad vartoti tą terminą „priklausomybė“ kalbant apie internetą nieko nėra blogo, todėl, kad tai parodo žmonėms, kuo gali baigtis jeigu jie per daug laiko skirs būtent toms priklausomybėms“, – kalba L. Bulotaitė. Anot jos, tam, kad veiksmas būtų pripažintas priklausomybe, jis turi atitikti tam tikrus kriterijus. Ir tai tikrai nėra laikas, leidžiamas internete. Vienas svarbiausių rodiklių – kai žmogus nebegali kontroliuoti savo elgesio. Pavyzdžiui, nutaręs, kad internetu naudosis vieną valandą, o staiga supranta, kad praėjo jau penkios ar šešios valandos. Dar vienas priklausomybės kriterijus – kai didėja tolerancija, t.y. nori vis daugiau ir daugiau laiko leisti internete. Taip pat kai atsiranda tam tikra abstinencija – žmogus blogai jaučiasi, negalėdamas prisijungti. Galiausiai, jei žmogus negali atlikti savo tiesioginių darbų ir pareigų, jei internetas jau trukdo darbui, mokslams, kasdieniniams darbams.

„Kalbame labiau ne apie priklausomybę nuo interneto, o nuo veiklų. Kad yra įvairių veiklų, kurias atliekame internete, ir tada randasi priklausomybė nuo tų veiklų“, – tikslina psichologė.

Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo Vaikų dienos stacionaro skyriaus vedėja dr. G. Misiūnienė sako, kad pirmieji pavojingi ženklai, kuriuos gali pastebėti artimieji ir aplinkiniai – kuomet buvimas internete ir medijose tampa vaiko pagrindine veikla, vaikas nenori atlikti kasdienių savo darbų, sunkiai keliasi į mokyklą, nenoriai eina į popamokines veiklas. Nutraukus naršymą internete pastebimas irzlumas, nerimas, liūdesys. Vaikui gali tapti sunku pačiam pabaigti probleminę veiklą, namuose atsiranda įtampa, manipuliacijos ir apgaulės. Neigiamos pasekmės pradeda apimti ir išsilavinimo, ir asmeninių santykių sritį.

Stiprėja neigiami pojūčiai: dažnas FOMO

Ar vis dėlto egzistuoja saugus laikas prie ekranų? Pasak G. Misiūnienės, yra atlikti tyrimai, pateikiantys gana aiškius skaičius – šiuo metu JAV 11–14 metų paaugliai vidutiniškai 9 val. per dieną praleidžia prie ekranų, o 15–18 metų jaunimas – apie 7,2 val. Konstatuojama, kad tai keletą kartų viršija pediatrų rekomendacijas, nes JAV specialistai rekomenduoja prie ekranų praleisti 2 val. per dieną.

„Mes kai kalbam skyriuje su vaikais, artimais žmonėm, dažnai taikome taisyklę „0 1 2 3“: sakome, kad naujagimiams mažyliams visai nereikėtų medijų, darželinukams – iki 1 val., pradinukams – 2 val., o paaugliams – iki 3 val“, – rekomendacijomis dalinasi G. Misiūnienė.

Specialistai, anot pašnekovės, taip pat pastebi, kad jaunam žmogui itin daug laiko leidus socialinėse medijose, tai žymiai paveikia jo asmenybę, augimą, raidą, kognityvinius gebėjimus. Vaikas dar neturi susiformavusių kontrolės mechanizmų, todėl suaugusiojo rolė padedant kontroliuoti laiką prie ekranų ir turinį – kritiškai svarbi.

Be to, egzistuoja ir terminas FOMO (angl. fear of missing out), kuomet žmogus jaučia baimę praleisti kažką svarbaus, įdomaus, o šį jausmą, anot psichologės L. Bulotaitės, taip pat paaštrina perteklinis interneto vartojimas.

„Tai iš tiesų dažnas reiškinys ir kai mes kalbame su žmonėmis, kurie lyg ir turi tą priklausomybę – jie labai dažnai šitą FOMO mini, kad bijo, kad kažką praleis, nesudalyvaus ir neturės apie ką kalbėti su bendraamžiais. Manau, kad tai irgi yra asmenybiniai, jau psichologiniai dalykai, kai žmogus nori visur dalyvaut, bet tas dalyvavimas yra toks paviršutiniškas ir tada tiesiog kalbi su žmogumi, o kas įvyks jeigu žmogus kažko nesužinos ir kažkame nedalyvaus. Kas atsitiks? Yra ir kitų reiškinių kaip pvz. atrodo, kad telefonas vibruoja, tikrinasi žinutes, žmogui atrodo, kad atėjo kažkokia labai svarbi žinutė ir t.t. Bet gal tai savivertės problemos ir noras būti reikšmingu“, – mintimis dalinasi psichologė.

Be to, L. Bulotaitės nuomone, atsakomybę turi prisiimti ir visuomenė, kuri skatina perteklinį interneto vartojimą, pvz. per daug interneto pasitelkiama mokyklose, tad vaikams ima atrodyti, kad tai yra pats svarbiausias dalykas.

 

Suaugusiųjų įtaka ir galimybė pasitikrinti

Kompiuteriniai žaidimai, psichologės teigimu, tikrai nėra vienareikšmiškai blogai, o kai kurie tyrimai net rodo, kad juos žaidžiančių vaikų pažintiniai gebėjimai yra geresni. Tačiau čia vėl atsimušame į saiko ir pobūdžio svarbą. Taigi, čia ir vėl atsakomybę turėtų prisiimti tėvai ar kiti vaikus auginantys asmenys.

Specialistė sako, kad idėja telefonus mokyklose sudėti į specialias dėžutes ir jų mokykloje apskritai nenaudoti – išties sveikintina ir kai kuriose šalyse įsigalėjusi senokai. Visgi, Lietuvoje ne visos mokyklos pritaria tokiam pokyčiui, nors jį priėmusių mokyklų mokiniai, pasak L. Bulotaitės, taip pat supranta perteklinio interneto vartojimo problematiką.

„Kaip suaugusiam pasitikrinti, ar nesivysto priklausomybė? Vieną dieną, jei tai nesusiję su jūsų darbu, nejunkit telefono ir neikit prie interneto, o vakare paanalizuokit, kaip jūs jautėtės. Ir jeigu jums kilo didžiulis nerimas, kad jūs baisiai atsilikot, kažkas pasauly ar artimiausioj aplinkoj įvyko – tada tai rodo, kad gal jūs priklausomas“, – savikontrolės testu pasidalina psichologė.

Galiausiai, pasak G. Misiūnienės, vaikai yra linkę kopijuoti tėvus, tad matydami, kad gimdytojai nuolat laiką leidžia internete ar prie kitų ekranų, atžalos tikriausiai eis tuo pačiu keliu. Be to, vaikai internete neretai ieško pripažinimo, priėmimo ir kitų poreikių patenkinimo, kuriuos patenkinus šeimoje, didėja tikimybė, kad interneto taip stipriai nebereikės.

Šis turinys yra projekto „Faktų galia“ dalis.
Tai informacinis-edukacinis projektas, stiprinantis visuomenės medijų raštingumą – aiškinantis žurnalistikos misiją, skatinantis pasitikėjimą patikimais informacijos šaltiniais, padedantis atpažinti dezinformaciją bei analizuojantis priklausomybių poveikį žmogui ir visuomenei.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt

„Delfi“ – tarptautinės Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programos sertifikuota žiniasklaidos priemonė.

Autorius: Justina Asakavičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama