Psichologė: svarbu suvokti, kaip veikia socialinių tinklų gražių akimirkų montažas
Inga Laurinaityte Delfi
Turinį įkėlė
Ne visada sugeba įvardyti priežastį
Psichologė, Jaunimo linijos savanorė Gabrielė Lubauskaitė patikino, kad jos patirtis puikiai atskleidžia tai, jog tam tikroms jaunų žmonių gyvenimo situacijoms ir būsenoms įtakos turi būtent socialiniai tinklai.
„Galbūt ne visada jauni žmonės paskambinę sako, kad taip jaučiamės dėl socialinių tinklų, bet neretai tai pokalbio metu pavyksta pastebėti. Kad sunkūs ir slogūs jausmai atsiranda po naudojimosi telefonu. Taigi tai nebūtinai visą laiką pavyksta pasakyti patiems, bet neretai išsako, kad lyginasi su kitais, patiria spaudimą. O socialiniai tinklai ir yra būtent ta vieta, kur žmonės tai patiria“, – laidoje „Delfi diena“ kalbėjo psichologė.
Anot jos, savaime socialiniai tinklai nėra koks nors blogis, tačiau labai svarbu yra tai, ką mes su jais veikiame.
„Jie blogiu virsta tada, kai mes jaučiamės blogai jais naudodamiesi. Taigi gali kilti ir vienišumo jausmas, nes gali atrodyti, kad kiti laiką leidžia su labai daug žmonių, ir nerimas dėl paties savęs, jog yra nepakankamas, ar kokia nors baimė“, – pabrėžė G. Lubauskaitė.
Pasak jos, dažniausiai socialinėje erdvėje matome gražių momentų montažą, tačiau nematome kitos pusės, kurią taip pat visi patiriame. Todėl tokiu atveju gali atrodyti, kad kitiems yra tik gerai, o man – sunku. Tačiau tokie įsivaizdavimai kyla dėl to, kad tiesiog žmonės socialiniuose tinkluose nerodo, kad jie patiria sunkaus.
Kodėl slepiame realybę?
Psichologė paklausta, kodėl nuo socialinių tinklų dažniausiai slepiame visų patiriamą realybę, sakė, kad žmogui yra pakankamai sunku pačiam susitikti su savo skausmu, o tai dar sunkiau rodyti socialinėje erdvėje.
„Tai netgi nėra būtina. Tuomet, kai būna sunkiausi momentai, sunku būti matomam ir savo intymume bei pažeidžiamume norisi būti su pačiu artimiausiu žmogumi, kuris gali padėti, ar su specialistu.
Tiesiog norisi išbūti sunkiausius jausmus su tais, kurie yra artimi. Socialinė erdvė dažniausiai nėra tinkamas būdas, nes žmonėms ten nėra saugu dalintis sunkiais jausmais, jie gali sulaukti įvairių komentarų“, – kalbėjo G. Lubauskaitė.
Anot jos, kalbant įžeidžiančius ar žeminančius komentarus, ne visada žmonės suvokia, kad ir socialiniuose tinkluose žodžiai reiškia tikra ir tiek pat gali žeisti.
„Tai ekranas tarsi nuima atsakomybę, o tada dingsta ir ribos bei žmonės jaučiasi drąsiau rašydami piktus komentarus ar įžeidinėdami. Atrodo, kad skiria ekranas, gyvai žmogui retai tokius dalykus pasakytų“, – pabrėžė laidos pašnekovė.
Jos tikinimu, tai netgi yra terpė nusikalstamam elgesiui.
Socialiniai tinklai nėra tik blogis
Psichologė pabrėžė, kad socialiniuose tinkluose galima rasti ir teigiamų dalykų. Pavyzdžiui, bendraminčių, su kuriais galima pasidalinti sunkiais jausmais. Tuomet galima patirti jausmą, kad žmogus nėra vienas.
„Tiek jauni, tiek vyresnio amžiaus žmonės sako, kad tai padeda. Tačiau svarbiausia, kad pačiame sunkiausiame taške, krizės pirmosiomis dienomis nesinori dalintis ir to kitiems parodyti“, – tvirtino laidos pašnekovė.
Anot jos, poreikis dalintis gali atrasti po krizės, kai emocinis fonas nuslūgsta, ir tokių atvejų matome net iš viešų žmonių.
„Tada atsiranda bendrystės jausmas ir sukuriamas pojūtis, kad esu ne vienas ir kitam taip gali būti“, – kalbėjo G. Lubauskaitė.
Ji paklausta, ar iš tiesų tam tikros grupės gali pagelbėti, sakė, kad neabejotinai. Gali padėti ne tik pasidalinimas ar vienas kito palaikymas, bet ir situacijos pamatymas iš kito kampo.
„Dažniausia gyvename savo rutinoje, tai grupė yra išėjimas iš savo rutinos ir sustojimas ties savo problema, kuriai kasdienybėje kartais laiko ir nebūna sustoti, kad galėtume sustoti prie jos“, – pabrėžė G. Lubauskaitė.
Kaip vertinti influencerių poveikį?
Laidoje buvo paliestas ir dar vienas svarbus klausimas – kaip jauno žmogaus savijautą ir gyvenimą šiais laikais gali paliesti vadinamųjų nuomonės formuotojų fenomenas.
„Jie daro įtaką, ypač jaunam žmogui, kuris dar tik formuojasi, bando suprasti, kas jam tinka, o kas ne. Yra labai svarbu sau priminti ir suprasti, kad tai, ką mes matome, yra ne jų gyvenimas, o gražių akimirkų montažas“, – kalbėjo psichologė.
Anot jos, reikia suvokti ir tai, kad netgi tie patys influenceriai, netgi jauno amžiaus, kurie turi tūkstančius sekėjų, taip pat gali jaustis vieniši, neišgirsti ir nesuprasti. O kodėl taip gali nutikti?
„Socialinė erdvė nėra tai, kur sukuriamas ryšys. Nes tai vyksta per ekraną. Socialinėje erdvėje mes gauname dėmesio, bet ne artumo. Gauname matomumą, bet ne ryšį“, – pabrėžė G. Lubauskaitė.
Kartais socialinėje erdvėje galima išvysti tikrai kraują stingdančių vaizdų, kaip, pavyzdžiui, žmogus paviešina, kaip prieš save pakelia ranką. Psichologė paaiškino, kodėl kartais asmuo pasirenka būtent tokį kelią.
„Galbūt žmogus tuo metu neturi su kuo pasikalbėt, šalia nėra artimo, kuriuo pasitikėtų ir neatranda būdo, kaip pasakyti, kam man sunku. Kai socialinėje erdvėje pamatome tokius įvykius, tai yra ženklas, kad tai yra pagalbos šauksmas, o ne daroma dėl dėmesio. Kiti sako, kad taip yra manipuliuojama. Tikrai į tai nereikia žiūrėti, kaip į manipuliaciją“, – kalbėjo laidos pašnekovė.
Tėvų vaidmuo ribojant socialinių tinklų naudojimą
Psichologės tikinimu, technologijos ir socialiniai tinklai didina atstumą tarp vieni kitų.
„Laikas daug kas yra nusikėlę yra socialinę erdvę ir mes to tikrai neišvengsime. Tai yra kasdienybės dalis. Bet taip pat labai svarbu nepamiršti atsitraukti nuo technologijų, socialinių tinklų tam, kad nepamestume ryšių“, – pabrėžė G. Lubauskaitė.
Pasak jos, norint pasiekti kuo geresnių rezultatų, tėvai neturėtų kištis ar kontroliuoti, kiek jų atžalos, kalbant apie vyresnio amžiaus, turėtų naudotis socialiniais tinklais ar internetu.
„Turi būti susitarimas, kad jeigu aš, pavyzdžiui, tau leidžiu naudotis telefonu, tai mes tam tikru metu kartu pasižiūrėsim, ką tu ten žiūri, kur lankaisi. Reikia paaiškinti, kad tai yra daroma dėl jo paties saugumo. Tai turi būti atvira, daroma kartu, prie vaikų akių, nes turi būti pasitikėjimas. Nes jeigu tėvai tą daro slapčia, paima telefoną, patikrina, kažką randa, tada nežino, kaip elgtis, nes „aš pažiūrėjau ir vaikais nebepasitikės“. Taigi labai svarbu šias taisykles ir ribas brėžti kartu su vaiku ir kartu su juo susikurti standartą, kai mes tame būsime“, – kalbėjo psichologė.
Šis turinys yra projekto „Faktų galia“ dalis.
Tai informacinis-edukacinis projektas, stiprinantis visuomenės medijų raštingumą – aiškinantis žurnalistikos misiją, skatinantis pasitikėjimą patikimais informacijos šaltiniais, padedantis atpažinti dezinformaciją bei analizuojantis priklausomybių poveikį žmogui ir visuomenei.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
„Delfi“ – tarptautinės Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programos sertifikuota žiniasklaidos priemonė. 
Autorius: Parengė Audinga Satkūnaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
