30 metų kriminalus narpliojantis žurnalistas Jaunius Matonis: po pirmų reidų su policija akys lipo ant kaktos
Inga Laurinaityte Delfi
Turinį įkėlė
– Papasakokite, kada prasidėjo jūsų, kaip kriminalinio žurnalisto karjera?
– Sunkus klausimas, nes tiksliai neprisimenu, kada pradėjau, bet šį darbą dirbu jau ilgą laiką, nuo pirmų dienų, kai pradėjo transliuoti LNK televizija. Atėjau ten dirbti visai kitų dalykų, bet netrukus man pasiūlė laikinai pavaduoti buvusį kriminalinės laidos vedėją, paprašė padaryti kelias laidas. Taip ir įsisukau. Nuo tada praėjo jau kokių gerų 30 metų.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai?
– Anuomet kriminalinė situacija Lietuvoje buvo kitokia. Buvo, išlipi iš mašinos, girdi sprogimą ir paaiškėja, kad visai šalia kažkas šovė iš granatsvaidžio – susprogdino naktinį klubą. Iš pradžių mano pozicija buvo kriminalinės laidos vedėjas. Reikėjo tik pristatinėti reportažus, bet vis tiek turėjau žinoti, kas vyksta. Po truputį įsitraukiau, o kai komanda išbyrėjo, jau žinojau, kaip bendrauti su pareigūnais, kur važiuoti ir pan.
– Buvo pavojingi laikai?
– Tai buvo laikai, kai buvo neseniai nužudytas žurnalistas Vitas Lingys, vyko brigados teismas, tiesioginė transliacija, aš tą mačiau tik per televizorių ir šiurpau nuo to, kas darosi gatvėse. Nemaniau, kad pačiam teks atsidurti kriminalinio žurnalisto pozicijoje. Pirmi reidai su policija buvo tokie, kad akys lipo ant kaktos. Pamačiau, koks pareigūno darbas, su kuo jam tenka kasdien susidurti. Kita vertus, gana greitai pripratau prie tų vaizdų, nes iš pradžių šiurpino ir negyvi, ir sudarkyti po eismo įvykių ar po gaisro žmonių kūnai, o kur dar nukentėjusiųjų emocijos… Jos turi labai didelį svorį.
– Kaip atsiribojate nuo to?
– Labai greitai užauga ta stora oda, tai tampa rutina, nebėra, nuo ko atsiriboti, grįžti namo ir grįžti. Bet net ir būdamas namie aš esu darbe. Kolegos – taip pat. Kiekvieną akimirką gali gauti pranešimą apie įvykį, į kurį reikia reaguoti. Viską mesti. Ar naktį atsikelti, ar nuo vaišių stalo pakilti. Jei budi, negali atsipalaiduoti. Turi būti pasiekiamas.
– O ar buvo pačiam iškilęs pavojus?
– Yra buvę tokių atvejų, kai prisimindavau tokį iš Darbo saugos taisyklių rinkinio įrašą, kuris bylojo, kad darbuotojas turi teisę atsisakyti daryti darbą, jei mato, kad kyla grėsmė jo sveikatai ar gyvybei. Tai buvo atvejų, kai man iškilo dvejonės, kad gal ir nereikėtų to daryti. Bet tai labiau buvo susiję su komandiruotėmis į karo zonas, nes teko dirbti ir Afganistane, ir Irake, ir Kosove, ir Palestinoje. Apkasuose nesėdėjau, bet vis tiek tai buvo vietos, kur vyksta karo konfliktai. Bet su tuo susiduria ir paprasti žurnalistai, kurie vyksta į tokias komandiruotes.
– O gatvėse?
– Gatvėse žinau kolegų, kuriems teko naudoti ašarines dujas, nes buvo tokių agresyvių personažų, kurie daužė kameras, mikrofoną, grasino. Yra buvę, kad su operatoriumi filmuojame gaisrą, o jį šaltu vandeniu iš kibiro vidury žiemos apipila, nes jis mat iš žmogaus nelaimės sau honorarą neva bando užsidirbti. Vairuotoją sumušė vieno garsaus krepšininko asmens sargybiniu prisistatęs vyras. Tai visko buvo. Paskutinį tokį atvejį prisimenu, kai vyko riaušės prie Seimo. Iš netoliese stovinčio pareigūno racijos išgirdau komandą, kad reikia atstumti protestuotojus, kurie svaidė akmenis. Galvoju, bėgsiu paskui tą pareigūną su kamera, pamatysiu viską iš arčiau. Bet tuo metu kažkur visai netoliese nugriaudėjo sprogimas ir pagalvojau, kad gal čia kokia garso granata, bet kitą dieną paaiškėjo, kad tai buvo rimtas sprogimas, pareigūnas buvo sunkiai sužalotas, tai jei būčiau ėjęs su juo, būčiau ir pats nukentėjęs. Supratau, kad reikia saugotis. Aišku, tai vyksta ne kasdien, bet pasitaiko. Neseniai buvo atvejis, kai įvyko sprogimas dujų pilstymo stotyje. Ėjome miškais, bandydami situaciją nušviesti iš arčiau, kai išgirdau tokį švilpimą tarsi besileidžiančio naikintuvo, o paskui pamačiau didžiulį ugnies grybą, tada supratau, kad gal nereikia lįsti į patį epicentrą ir susirasti saugesnę vietą.
– Bet kas motyvuoja ir veda į tuos pavojus?
– Tai yra mano darbas, taip suprantu savo pareigą, turiu pranešti kitiems, kas iš tiesų vyksta, nes žmonės girdi sprogimus, dreba langai, informacija skurdi ir prieštaringa, norisi būti įvykių centre ir viską pateikti iš pirmų lūpų. Aišku, adrenalinas irgi duoda savo. Bet nesu ekstremalus žmogus, man patinka ramesnis laisvalaikis, nešokinėju parašiutais. Juk žmonės žiūri detektyvus, o tu matai neišgalvotą situaciją pirmas. Tai įdomus darbas, sunkus, pavojingas, bet tikrai ne nuobodus.
– O namiškiai palaiko?
– Turbūt jau būtų per vėlu kažką keisti, bet mano namiškiai auksiniai žmonės, palaiko, supranta, jie mano akys ir ausys – sūnus ar žmona, jei ką nors pamato, iškart man praneša. Esu dėkingas ir kolegoms, nes buvau sužavėtas, kaip Delfi kolektyvas solidariai informuoja apie įvykius. Dėl to ir esame pirmieji su informacija.
– Kaip vertintumėte šiandienę situaciją – ar saugiau Lietuvoje nei buvo prieš 30 metų?
– Šiomis dienomis vyksta visai kitokie nusikaltimai nei buvo anuomet. Buvo banditai, gaujos, smurtas gatvėse, pinigų reketavimai, pasikėsinimai į pareigūnus. Tos gaujos sunaikintos, dabar nusikaltimai yra latentiniai – nematomi. Tūkstančiai eurų kasdien yra atimami iš žmonių, kurie patiki sukčiais. Jie sugeba pasisavinti tokias sumas, apie kurias anksčiau net įsivaizduoti negalėjai. Reikėjo gaujos plėšikų, kad užpultų banką ir paimtų tokią sumą. O jei kalbėsime apie sunkesnius nusikaltimus, tai beveik visi nužudymai šiandien yra atskleidžiami, nes jie būna tokie buitiniai: išgėrė, susipyko, konfliktas, griebė peilį, dūrė ir viskas. Kitą dieną jau yra aišku, kas žudikas ir kaip viskas atsitiko. Aišku yra ir gatvėje to chuliganizmo, bet tikrai ne tiek, kiek anksčiau.
– Užsiminėte, kad laisvalaikiui renkatės ramesnes veiklas. Ką veikiate?
– Jau 20 metų šoku pramoginius šokius. Pastebėjau, kad tuo metu, kai vyksta pamoka, negali galvoti apie nieką kitą, galvoji tik apie žingsnius, o jei tik kokią mintį įsileisi, susipainiosi ir kažką ne taip padarysi. Tokiu būdu mažiausiai pusantros valandos negalvoju apie darbą. Tas padeda. Dar ilgą laiką žaidžiau tenisą, bet per Covidą pakabinau raketę ir nebenusiėmiau. Taip pat mėgstu važiuoti į sodybą, ten pasijuntu kaip kitoje visatoje, nes ten rūpi, kaip sutvarkyti nuvirtusį medį, sukapoti malkas ar žmonai pagaliau sukalti pakeltą lysvę. Toks fizinis darbas nuveja mintis. Grįžti po savaitgalio kaip po savaitės atostogų ir nauja galva įsijungi į rutiną.
Šis turinys yra projekto „Faktų galia“ dalis.
Tai informacinis-edukacinis projektas, stiprinantis visuomenės medijų raštingumą – aiškinantis žurnalistikos misiją, skatinantis pasitikėjimą patikimais informacijos šaltiniais, padedantis atpažinti dezinformaciją bei analizuojantis priklausomybių poveikį žmogui ir visuomenei.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
„Delfi“ – tarptautinės Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programos sertifikuota žiniasklaidos priemonė. 
Autorius: Agnė Keizikienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
