Specialistas – apie vaizdo žaidimų ir azartinių lošimų sąsają: pasakė, kaip atsiranda noras lošti

Išbandyti skatina smalsumas

Azartiniai lošimai ir kompiuteriniai žaidimai tampa vis populiaresni tarp mokyklinio amžiaus vaikų. Paklaustas, kaip mano, kokie veiksniai tai lemia, O. Mackevič sakė, kad tai susiję su vaikų ir paauglių raida:

„Jie yra linkę smalsauti, jiems įdomūs daugelis dalykų, kurie yra neleistini. Tai pastiprina jų bendraamžiai – kas nors yra tai išbandęs, pasiūlo draugui ir šis gali pradėti smalsauti.

Kompiuterinių žaidimų ir azartinių lošimų sąsajos pastebimos. Čia galima pradėti nuo to, kai prasidėjo kompiuterinių žaidimų monetizavimas – jie tapo apmokestinami, aišku, juose atsirado papildomų dalykų, kuriuos buvo galima papildomai nusipirkti ir jais prekiauti. O dabar jau yra ir tokios galimybės, kad iš tų žaidimų elementų galima ir lošti.

Tad, aišku, kad tai sudaro tokį, kaip ir sakėte, tiltą, nes vėliau, jeigu paauglys dalyvauja tokioje patirtyje, jam yra gerokai lengviau pereiti į suaugusiųjų azartinius lošimus. Jeigu yra pakankamai pasirengęs ir jo nelabai gąsdina tai, kas vyksta azartiniuose lošimuose.“

Kaip pasėjama noro lošti idėja

Paprašytas detaliau paaiškinti, kaip pats vaizdo žaidimo principas panašus į azartinius lošimus ir gali pasėti noro lošti idėją, psichologas atkreipė dėmesį į monetizavimo aspektą:

„Anksčiau, kad galėtum žaisti kompiuterinį žaidimą, reikėdavo susimokėti vieną kartą, buvo galima žaisti, mėgautis procesu, pats savaime jis nekėlė kompulsyvumo ar ko nors panašaus į lošimo azartiškumą. Tiesiog vaikas dalyvavo pramogoje, naudodamasis savo įgūdžiais galėjo pasiekti kokių nors rezultatų.

Vėliau kompiuterinių žaidimų kūrėjai, greičiausiai siekdami komercinės naudos, pririšti vartotoją prie žaidimo, įtraukti jį ilgesniam laikui ir iš to pelnytis, pradėjo įvedinėti tam tikrus elementus.

Dabar didžioji dalis žaidimų, ir kalbu ne tik apie populiariuosius, bet ir apie žaidimus telefonuose, yra apmokami. Ir vis iškrenta pasiūlymas, kad, norėdamas pratęsti žaidimą, gali susimokėti. Vaikai pirmiausia pradeda nuo to.

Aišku, kompiuteriniuose žaidimuose atsiranda grafikos elementų, kurie galbūt gali pakeisti tavo personažo išvaizdą, draugai tai turi, tad irgi norisi nusipirkti.

Tačiau pamažu pereiname į kitus dalykus. Tie grafikos elementai žaidžiančiam paaugliui tampa kaip ir prestižo dalyku, nes kiti turi, aš neturiu, o noriu tuo pasigirti, pasidžiaugti.

Taip pat kompiuterinių žaidimų kūrėjai pradeda keisti žaidimų taisykles ir kartais vien įgūdžių tam žaidimui žaisti jau nebepakanka. Nes tam tikri dalykai, kuriuos nusiperku, gali turėti įtakos mano personažui – jis gali tapti pranašesniu už kitus.

Taip ir pasikeičia: mano įgūdžių nebepakanka, kad žaisčiau geriau ir būčiau pranašesnis, man reikia ką nors papildomai nusipirkti. Taip bendrovės priverčia pirkti.

Kiti niuansai, apie kuriuos kalbame, yra įvedama vadinamoji lobių skrynių sistema. Lobių skrynioje ir paslėptas nežinomas žaidimo elementas, kuris gali turėti įtakos žaidimo personažui arba gali ir neturėti, tai gali būti grafikos elementas, tačiau tais grafikos elementais galima prekiauti.

Ir, kas liūdniausia, kad atsiranda bendrovių, kurios leidžia organizuoti jau azartinius lošimus būtent iš tų kompiuterinių žaidimų elementų. Pavyzdžiui, iš tų pačių lobių skrynių: aš jas galiu statyti, galiu lažintis, galiu papildomai nusipirkti ir parduoti. Ir aišku, kad vaikai, turbūt dėl savo neurologinių skirtumų, dar neturi iki galo susiformavusių savireguliacijos mechanizmų ir labai lengvai į tai įsitraukia, pasimeta, nesuprasdami, kas yra tinkama, o kas – ne, negebėdami atskirti žaidimo nuo azartinių lošimų.“

Tėvai per mažai įsitraukia

Pasiteiravus, ar patys žaidimų kūrėjai visa tai daro sąmoningai ir ar tai yra legalu, pašnekovo teigimu, legalumo aspektą vertinti sunku, bet mano, kad žaidimų kūrėjai puikiai supranta, ką daro:

„Aš manau, kad, jeigu ES valstybėse, Jungtinėse Valstijose ir pas mus kol kas tai nėra reglamentuojama, nors kai kur jau yra, tai turbūt yra legalu, kad kompiuterinių žaidimų kūrėjai tokiu būdu siekia konkuruoti su kitomis bendrovėmis, nes vienos siūlo tokius papildomus elementus, kitos nesiūlo. Manau, kad taip – žaidimų kūrėjai puikiai supranta, ką jie daro.

Kaip ir bet kuris verslas, jie supranta, kad vienintelis tikslas yra pritraukti vartotoją ir išlaikyti jį maksimaliai ilgai. Moralės klausimai, ar tinkama įtraukti vaikus į tokius dalykus, jau yra vertybiniai dalykai, ir, kiek bendrovės yra socialiai atsakingos, taip jos tokį dalyką ir priims.

Bet, kas liūdina ir kodėl mes kalbame apie tai, kad vaikai ir paaugliai įsitraukia į tokius dalykus, yra tėvelių atsiribojimas. Jie kartais gana saugiai ir gal kiek naiviai žiūri į tai, jog šioje erdvėje jokių pavojų nėra, jeigu vaikas neprieina prie kokio nors netinkamo turinio, jau yra gerai. Tačiau kompiuteriniai žaidimai sudaro įvairias erdves.

Nenoriu stigmatizuoti kompiuterinių žaidimų, nes, kaip ir bet kuris žaidimas, kuriame reikalingi įgūdžiai, jie padeda juos lavinti ir apskritai pati žaidimo psichologija mums yra be galo svarbi nuo pat vaikystės, nes tai tikrai turi didelės įtakos vaiko raidai.

Manau, kad taip – žaidimų kūrėjai puikiai supranta, ką jie daro.

Taigi ir kompiuteriniai žaidimai tikrai nėra visiškai netinkami, jeigu juose neegzistuoja tų komponentų, kurie atitraukia nuo žaidimo proceso ir vaikas jau pradeda domėtis ne pačiu žaidimu, o kaip iš to galima užsidirbti.

Kai kalbame apie paauglį, turbūt prekyba tokiais dalykais kaip lobių skrynios ar jų turinys sukelia ir norą pasipelnyti, gauti papildomų pinigų.“

Vaiko elgesys, į kurį tėvai turėtų atkreipti dėmesį

Psichologas pasidalijo, kad pastaraisiais metais sulaukia vis jaunesnių klientų – 22–23 metų, kurie savo lošimų pradžią įvardija nuo 14–16 metų: „Būtent šiuo periodu ir pradeda formuotis tas smalsumas ir, jei aš tinkamai jo neužkardau, galiu įsitraukti į tą lošimų procesą.

Ką turiu minty, sakydamas „užkardau“ – jeigu aplinka tai palaiko, normalizuoja ir sako, kad čia nėra nieko baisaus, žinoma, kad mano gynybos mechanizmai niekaip manęs neperspės, jog tai yra netinkama.“

Pašnekovas užsiminė, jog nemažai mokslinių tyrimų kalba apie tai, kad, jeigu paauglys pradėjo lošti ankstyvo amžiaus, tikimybė, jog jis taps nuo to priklausomas, išauga keturis kartus: „Nes atsispirti ir tinkamai vertinti savas rizikas paauglys dar nėra pasiruošęs.“

Pasiteiravus, į kokį paauglio elgesį tėvai turėtų atkreipti dėmesį ir kas galėtų rodyti, kad jis – jau užlipęs ant minėtos rizikos laiptelio, O. Mackevič įvardijo keletą pagrindinių dalykų:

„Viskas, kas išeina iš normos ribų. Jeigu paauglys gerai mokėsi, bet netikėtai pažymiai pasikeitė, jeigu nustojo bendrauti su draugais, jeigu didesnę dalį laiko praleidžia prie kompiuterio ar telefono ekrano, jeigu jo žodyne atsiranda su lošimais susiję žargonai: „statymai“, „paėjo“, „nepaėjo“, paauglys tampa daugiau susidomėjęs pinigais, galimybe jų gauti, prašo daugiau pinigų, būtų svarbu tėvams įsitraukti ir paklausti, kas vyksta to vaiko gyvenime.

Nesinori išgąsdinti, kad, jeigu vaikas pradeda daugiau žaisti, tai reiškia priklausomybę nuo lošimų. Bet verta atkreipti dėmesį, kiek laiko jis praleidžia prie ekranų, nes yra nustatytas laikas, kiek yra saugu ir kiek nesaugu leisti jį prie ekranų, kad kompiuteriniai žaidimai netaptų priklausomybės pradžia, nekalbant apie lošimus.“

Psichologas patikslino, kad paaugliams saugus laikas prie ekranų yra 2–3 valandos per dieną, iki 10 metų vaikams – iki valandos, o 5–7 metų vaikams, O. Mackevič teigimu, išvis nereikėtų duoti tokių įrenginių ir labiau kontroliuoti praleidžiamą laiką prie ekranų – daugiausia iki 30 minučių per dieną.

Visą pokalbį su Lošimų priežiūros tarnybos specialistu, psichologu O. Mackevič galite peržiūrėti straipsnio viršuje esančiame laidos vaizdo įraše.

Šis turinys yra projekto „Faktų galia“ dalis.
Tai informacinis-edukacinis projektas, stiprinantis visuomenės medijų raštingumą – aiškinantis žurnalistikos misiją, skatinantis pasitikėjimą patikimais informacijos šaltiniais, padedantis atpažinti dezinformaciją bei analizuojantis priklausomybių poveikį žmogui ir visuomenei.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Kalbino Kornelija Jasiūnaitė Parengė Indrė Pepcevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama