Pramoga, greitai galinti virsti priklausomybe – pasiglemžia net paauglius
Inga Laurinaityte Delfi
Turinį įkėlė
Kokie požymiai apie tai išduoda, kaip reaguoti savo artimoje aplinkoje, atpažinus tokį atvejį, ir kaip įveikti šią priklausomybę, pasakoja Lošimų priežiūros tarnybos specialistas, psichologas Olegas Mackevič.
Kiek žmonių yra priklausomi – pasakyti sudėtinga
Pasak O. Mackevič, šią priklausomybę atpažinti kitame žmoguje yra labai sudėtinga, priešingai nei turint priklausomybę alkoholiui ar psichoaktyviosioms medžiagoms, nes fizinių bruožų ar kitų ypatybių ši priklausomybė neturi. O ir tyrimų, kalbančių apie jos paplitimą Lietuvoje, stinga. Todėl pasakyti, kiek iš tiesų žmonių mūsų visuomenėje yra priklausomi nuo azartinių lošimų.
„Tačiau iš paskutinių tyrimų buvo atliktas „Vilniaus Tech“ mokslinių komandos tyrimas. Jis pasakė, kad apjungus kartu aukštos rizikos lošėjus ir asmenis turinčius patologinio lošėjo požymių, tokių asmenu yra 8,3 procentų iš gyventojų imties. Jei kalbėtume apie tyrimus, kurie yra atliekami Europoje ir pasaulyje, tai būtent patologinių lošėjų skaičius varijuoja kažkur 0,2–2,5 procentų suaugusiųjų imtyje ir tas procentas yra šiek tiek didesnis, jei kalbame apie nepilnamečius asmenis“, – vardija psichologas.
Pasiteiravus, ar skaičiai bėgant metams auga, O. Mackevič pastebi, kad tęstinių tyrimų stygius apsunkina atsakymą į šį klausimą. Tačiau, sako jis, skaičiai pasaulyje, kaip ir kitų priklausomybių, išlieka stabilūs.
„Jeigu tai ir varijuoja, tai tikrai tas skirtumas nėra labai didelis. Tačiau procentas turbūt neparodo pačios problematikos gylio. Galime kalbėti, kad galimai tai nėra labai daug žmonių, tačiau kiekvieno žmogaus istorija ir kančia yra pakankamai didelė. Lyginant su kitomis priklausomybėmis, tai į lošimo priklausomybę ir tą priklausomą ratą įsitraukia pakankamai daug žmonių.
Tai yra ir artimieji, ir draugai, ir galbūt darbdaviai. Ir kartais tas vienas probleminės lošėjas ta savo problema pasidalina su 30 žmonių papildomai, kuriems irgi gali formuotis kiti požymiai, kuomet tas asmuo tampa priklausomas nuo priklausomo asmens elgesio“, – aiškina jis.
Priklausomą žmogų atpažinti sunku
Psichologas taip pat pastebi, kad sudėtinga išskirti tipinį, patologinį lošėją, kad būtų galima nusakyti tokio žmogaus paveikslą.
„Iš rizikos ženklų ir požymių, aišku, pirmiausiai – pakankamai jaunas lošiančiųjų amžius. Jeigu remtis mūsų Apribojusio savo galimybę lošti asmenų registru, tai didžiąją dalį prašymų, daugiau negu 50 procentų, pateikia asmenys nuo 21 iki 30 metų.
Jei kalbėti apie tai, ką rašo mokslas, tai panašiai tokia amžiaus grupė ir yra labiausiai pažeidžiama. Žinoma, kalbame ir apie paauglius taip pat, ir kartais sakoma, kad ta jaunoji grupė, nuo 14 iki 25-erių, ypatingai, kadangi internetiniai lošimai tampa labiau prieinamesni, ir jauni žmonės turi didesnę patirtį, mažiau turi baimės susidurti su internetu, dėl to jų smalsumas būna kartais pražūtingas ir skausmingas“, – pastebi specialistas.
Į specialistus, pasakoja O. Mackevič, dažniausiai kreipiasi tie asmenys, kurie yra pakankamai pažengę probleminiame lošime – problema tęsiasi 5–7 metus. O žmogui pačiam suprasti, kad jam išsivystė priklausomybė, yra sudėtinga – jam atrodo, kad jis pramogauja, įvykus nesėkmei – tai nevertinama kaip problema.
„Lošėjo problemos pirmieji požymiai, kurie matosi, turbūt yra būtent finansai – trūksta pinigų, pradedama lošti iš pinigų, kurie turėtų būti skirti buičiai ir kitiems poreikiams tenkinti. Toliau, aišku, kad kadangi tai yra elgesio priklausomybė, tai pradeda kisti ir žmogaus elgesys, taip pat kinta ir jo emocijos, jis tampa labiau jautresnis, dirglesnis, sunkiau yra kontroliuoti pyktį.
Iš to mes galime atpažinti ir pats žmogus gali atpažinti, kad kažkas su juo vyksta ne taip, tačiau retas, kuris iš karto iš šių požymių pasako, kad greičiausiai aš turiu problemą. Dažniausiai jie tai nuvertina ir sako, kad turbūt man nepavyko tinkamai palošti, aš pamėginsiu atsilošti ir viskas pasikeis“, – sako jis.
Artimieji turi būti budrūs
Kadangi pats žmogus retai gali identifikuoti problemą, arba tai jam pavyksta tik gerokai įklimpus į priklausomybių liūną, psichologas artimiesiems rekomenduoja išlikti budriems ir kreipti dėmesį į tai, kokius požymius galimai priklausomo žmogaus elgesyje jie pastebi. Visų pirma, sako jis, anksčiau neturėjęs problemų finansiniais klausimais, priklausomas žmogus pradeda netikėtai skolintis. Taip jo akiratyje atsiranda greitųjų kreditų bendrovės, draugai, artimieji. Toks žmogus pradeda meluoti, ypač tada, kai teiraujamasi, kam reikalingi pinigai.
„Toliau stebėčiau patį elgesį, kas vyksta su juo. Jeigu įprastinė veikla pasikeitė, žmogus atsisako bendrauti, atsitraukė nuo kažkokio socialinio rato, keičiasi jo pramogos įpročiai. Tai bent jau reikėtų uždavinėti klausimą, kas vyksta“, – aiškina psichologas.
Pašnekovas aiškina, kad, kilus bet kokiems įtarimams, reikėtų ieškoti specialistų pagalbos.
„Tai turbūt kreipčiau į psichinės sveikatos specialistus – tai gali būti psichologai, psichoterapeutai, psichiatrai. Tai gali būti ir poliklinikos – vis tiek šitie specialistai yra susidūrę su priklausomybe, galbūt neturi didelio įdirbio dirbant su lošimo problematika, tačiau tikrai žino, kaip veikia priklausomybės modeliai ir kas vyksta su pačiu žmogumi, dėl to tikrai nukreips tolimesniam gydymui.
Ir aišku, artimiesiems yra labai nepaprasta išlaikyti tą tokį pagarbų, ramų toną, nes tikrai labai įsitraukia ir jiems tikrai be galo rūpi. Ir kartais tas bendravimo tonas būna labai kaltinantis, reikalaujantis, būna statomi ultimatumai arba taip pat ir grasinama. Bet čia kaip ir kelias iš bet kokios priklausomybės – visą laiką reikia eiti per santykį. Reikia pamėginti išlaikyti ramų toną, išlaikyti pagarbą ir, žinoma, palaikyti žmogų sveikime, nepalaikant jo lošimo“, – tikina specialistas.
Taip pat jis pataria nedaryti ir vienos dažniausių klaidų – skolinti pinigus arba dengti lošimo skolas.
„Jeigu mes padengiame lošiančiojo skolas, jam nesusiformuoja ryšys tarp jo elgesio, veiksmų ir pasekmių. Tai žmogus nei iki galo supranta, kad ši problema turi būti sprendžiama kitaip. ...> Tai kartais dengiant lošiančiojo skolas palaikomas jo lošimas. Nes lošiantysis, kuris pats savarankiškai nesprendžia problemų, nepradeda sveikti ir dažniausiai vėl susiduria su ta problema“, – teigia psichologas ir priduria, kad apie 80 proc. visų lošiančiųjų, kuriems buvo padengtos skolos, anksčiau ar vėliau vėl atsidurdavo šių problemų sūkuryje.
Be to, jis pabrėžia, kad atsidūręs šioje bėdoje lošiantysis taip pat turi polinkį nekreipti dėmesio į artimųjų pastangas, ignoruoti savo jausmus, bandyti juos nuslopinti, jausti stiprią kaltę, gėdą, visišką nusivylimą savimi.
„Vėlgi nereikia atmesti ir to, kad didžioji dalis lošiančiųjų yra pakankamai aukštoje savižudybės rizikoje. Ir žmogus, kartais apimtos nevilties, gali priimti labai netinkamų sau sprendimų. Todėl tas priėjimas prie lošiančiojo turėtų būti pakankamai pagarbus: aš matau, aš pastebiu, kas su tavimi vyksta, reikėtų pradėti domėtis realia situacija. Reikėtų turėti ir argumentus, kad pasižiūrėk, tu sakai, kad neloši, tačiau galbūt gali paaiškinti, kas vyksta tavo finansinėje pusėje, nes aš suprantu, kad tu neturi pinigų, aš pastebiu, kad tu skoliniesi ir man tikrai rūpi, man rūpi, kas su tavimi vyksta, man rūpi, kad tu būtum sveikas, tai jeigu tu pats kažko nežinai, aš galiu tau suteikti tos informacijos“, – patarimais dalijasi psichologas.
Pasiteiravus, ar galima pasveikti nuo šios priklausomybės, specialistas atviras: žodis „išgyti“ priklausomybių kontekste nėra tinkamas.
„Dažniau naudoju tokį terminą – išmokti su ja gyventi. Tai būtų tikriau, nes visą laiką yra atkryčio rizika ir sveikimo kelias yra pakankamai ilgas. Paslaugų spektras, pagalbos spektras tikrai yra nemažas – priklausomybės centrai, darbas su psichologais, psichoterapeutais. Psichoterapija laikoma vienu iš efektyvesnių tvarkymosi būdų su šia problema. Taip pat yra psichosocialinės reabilitacijos centrai, yra nevyriausybinės organizacijos, kurios tokią pagalba teikia. Pakankamai efektyvu ir apie ką kalba psichikos sveikatos specialistai, tai yra būtent anoniminių lošėjų grupės, bet kokia savitarpio paramos grupė.
Taip pat gauti pagalbą aš visai skatinčiau ir artimuosios, nes gyvenant dažniausiai pakankamai ilgą laiką [su tokiu žmogumi], irgi atsiranda įvairiausių pakitimų, įvairiausių svyravimų tiek nuotaikos, tiek emocijų, tiek elgesio. Tai artimųjų irgi prašyčiau nenuvertinti galimybės gauti sau paramą“, – teigia specialistas.
Šis turinys yra projekto „Faktų galia“ dalis.
Tai informacinis-edukacinis projektas, stiprinantis visuomenės medijų raštingumą – aiškinantis žurnalistikos misiją, skatinantis pasitikėjimą patikimais informacijos šaltiniais, padedantis atpažinti dezinformaciją bei analizuojantis priklausomybių poveikį žmogui ir visuomenei.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
„Delfi“ – tarptautinės Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programos sertifikuota žiniasklaidos priemonė. 
Autorius: Kalbino Kornelija Jasiūnaitė Parengė Akvilė Bružinskaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
