Finansavimo niša, kurios mūsų šalis neišnaudoja – kodėl Lietuvoje beveik nėra viešųjų obligacijų

Ekonomistas Marius Dubnikovas viešųjų obligacijų situacijos klausimu mūsų šalyje nusiteikęs gana kritiškai: „Lietuvoje viešųjų obligacijų rinka bent man yra nežinoma arba apskritai neegzistuoja. Prieš kokius 25 metus teko diskutuoti apie savivaldybių obligacijas, bet daugiau ši tema nebuvo iškelta, mano žiniomis. Užsienio šalyse yra priimta, kad keliai, tiltai, ligoninės, mokyklos, viešos institucijos finansuojami viešosiomis obligacijomis, konkrečiam projektui išleidžiant konkretų vertybinį popierių ir taip skolinantis.“

Tuo tarpu Lietuvos Bankas (LB) aiškina, kad viskas nėra taip blogai. Jo Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vaidas Cibas pateikė duomenis, rodančius, kad situacija rinkoje labai sparčiai kyla į viršų. 2024 m. įmonės obligacijų rinkoje per visus metus pasiskolino 740 mln. eurų, o per pirmą šių metų pusmetį pasiskolino jau 840 mln. eurų. Reiškia, šiemet per pusmetį išleista daugiau obligacijų, negu pernai per metus.

Padėtų greičiau įvykdyti projektus

Lietuva vis dar nesugeba perimti kitų šalių praktikos – viešosiomis obligacijomis finansuoti kiekvieno žmogaus kasdien naudojamus projektus. A. Galdikas aiškina, kad viešosios obligacijos (t. y. valstybės ar savivaldybių leidžiamos obligacijos) leidžia surinkti kapitalą ilgalaikiams viešosios naudos projektams. Kalbant būtent apie kapitalo poreikį, labiausiai kapitalo reikia statybos sektoriaus įmonėms, infrastruktūros projektus vykdančioms projektinėms įmonėms, mažesnėms finansų sektoriaus įmonėms. Kalbant apie finansavimą bendrai, jo labiausiai trūksta infrastruktūros sektoriui, pavyzdžiui, kelių, tiltų, uostų statybai, transporto sistemoms, švietimo įstaigoms kurti ar atnaujinti, ligoninių ar socialinio būsto plėtrai, karinės infrastruktūros kūrimui, karinės technikos atnaujinimui. Viešosios obligacijos gali padėti ir kitų sričių finansavimui: atsinaujinančios energetikos plėtrai, viešųjų pastatų renovacijai, mokslinių tyrimų, inovacijų plėtrai.

Jis pridūrė, kad didžiausia vertė yra ta, jog obligacijomis pritraukiamas papildomas kapitalas, kurio dėka išvengiama mokesčių augimo ar didesnio valstybės skolinimosi. Kai kurie projektai reikalauja tokių didelių investicijų, kad valstybės biudžetui jie yra nepakeliami, per brangūs, todėl viešosios obligacijos gali padėti pritraukti lėšų, kurių dėka tie projektai gali judėti į priekį. Toks pavyzdys galėtų būti Lietuvos daugiabučių renovacija – valstybė neturi tiek lėšų, kiek reikia šiuo metu renovuoti dar likusius tūkstančius šalies daugiabučių, todėl obligacijos gali būti gera išeitis tęsti finansavimą iš papildomai pritrauktų lėšų.

Ekonomistas M. Dubnikovas primena, kad nereikėtų bijoti atverti šią rinką, nes viešosiose obligacijose, kaip ir kitur yra dvi pusės. Viena pusė gauna pajamas, palūkanas, už kurias arba sutinka finansuoti, arba ne. Kita pusė yra instrumentas, suteikiantis naudą, kurį galėtume naudoti. Instrumentų buvimas leidžia lanksčiau arba daugiau finansuoti projektus, kurie yra reikalingi.

Paklaustas, kokią naudą tokios obligacijos sukurtų visuomenei bei investuotojams, V. Cibas sakė kol kas neturintis viešojo sektoriaus obligacijų statistikos, tad negalintis pasakyti, kiek jų yra išleista viešiems objektams: „Manau, kad viešasis sektorius dar nėra pilnai atradęs šios rinkos. Dalyvavau renginyje, skirtame valstybės ir savivaldybių valdomoms įmonėms, kur kalbėjome apie kapitalo rinką ir jos teikiamus privalumus. Matosi, kad susidomėjimas yra, bet konkrečių žingsnių dar labai mažai. Kategoriškai neteigčiau, kad šia kryptimi niekas nevyksta, man atrodo, EIKA buvo išleidusi obligacijų, iš kurių statytas karinis miestelis.“

Pritrauktos lėšos naudojamos visuomenės naudai – infrastruktūrai, keliams, tačiau tai yra tik pradžia. Šiai praktikai tikrai yra potencialo mūsų šalyje. Bankų sąskaitose esantys pinigai tokiu būdu grįžta į ekonomiką, kuria pridėtinę vertę, žmonės užsidirba gaudami palūkanas tuo pat metu gerindami savo gyvenimą, o kartu pinigai neiškeliauja iš Lietuvos.

Viešųjų obligacijų grąža – mažesnė

Valstybių ir savivaldybių platinamos obligacijos dažniausiai siūlo ir mažesnes palūkanos, tačiau tam yra labai paprastas paaiškinimas. Pasak A. Galdiko, savivaldybių ar valstybės obligacijų palūkanos būna mažesnės, nes jų rizika yra mažesnė. Valstybės įsipareigojimų neįvykdymo tikimybė paprastai yra mažesnė, nei įmonių. Valstybės obligacijos yra paprastai labai likvidžios, jas lengva parduoti rinkoje. O įmonių obligacijų investuotojai reikalauja rizikos premijos, papildomos grąžos. Kai kuriose šalyse valstybės obligacijų palūkanos nėra apmokestinamos, todėl net ir mažesnės palūkanos yra patrauklios investuotojams.

M. Dubnikovas nebuvo visiškai tikras dėl palūkanų skirtumų: „Kadangi Lietuvoje tai neveikia, negalime pasakyti, kokios būtų tokių obligacijų palūkanos. Tačiau galima aptarti rizikos grupes, kurios, jeigu galima taip sakyti, eina iš viršaus į apačią. Mažiausiai rizikingos grupės yra valstybės, tačiau kartu tai neša ir mažiausias palūkanas. Savivaldybės irgi priskiriamos mažesnės rizikos grupei nei privataus kapitalo įmonė. Juk sunku įsivaizduoti, kad visa savivaldybė bankrutuotų? Gali būti kokių nors sutrikimų, bet iš esmės investuotojai, tikėtina, atgaus pinigus visais atvejais. Ne visada palūkanos bus mažesnės negu paskoloms iš bankų, kurie mėgsta skolinti finansų kreditams. Už įmones savivaldybė ar valstybė skolinsis tikrai pigiau.“

Tuo tarpu V. Cibas išskyrė ir monopolio galimybę bei investuotojų poreikius: „Palūkanų dydis tiesiogiai susijęs su emitento (subjekto, kuris išleidžia obligacijas) rizika, jeigu ji – mažesnė, palūkanos bus irgi mažesnės. Valstybės ir savivaldybės paprastai veikia išskirtinėmis, kartais – monopolinėmis sąlygomis, neturi rimtų konkurentų, pinigų srautas – nuolatinis ir aiškus, o tai leidžia obligacijų savininkams jaustis saugiau.“

Sąlygos sudarytos, tačiau trūksta pasitikėjimo

Galiausiai kyla klausimas – jeigu sąlygoms platinti viešąsias obligacijas mūsų šalyje – tinkamos, jų poreikis irgi aiškus, kodėl tai nedaroma pilnu pajėgumu?

Pasak ILTE atstovo, vienas iš natūralių barjerų – santykinai mažas Lietuvos ekonomikos dydis, kas natūraliai riboja ir pačios vietinės kapitalo rinkos dydį. Kalbant apie įmonių obligacijas, dideli užsienio investuotojai neranda pakankamai galimybių investuoti norimo dydžio sumas. Savivaldybėms Lietuvoje taikomi griežti skolinimosi limitai, todėl lanksčiau finansuoti infrastruktūros projektus sudėtinga, stinga ir kompetencijų pradėti bei valdyti visą procesą, bendro finansinio raštingumo, labai trūksta gerosios praktikos pavyzdžių, nėra vieno standarto, pagalbos ir priežiūros organų, kurie padėtų išjudinti tokio instrumento naudojimą.

Dar vienas barjeras yra vis dar pastebimas žemas ES kapitalo rinkų integracijos lygis. Nors didesnės integracijos ES lygiu pradėta siekti daugiau nei prieš 10 metų, tačiau fragmentacija išlieka. Manoma, kad didesnė integracija tarp vis dar fragmentuotų atskirų valstybių kapitalo sudarytų daugiau galimybių tiek Lietuvos įmonėms, tiek investuotojams, tiek ir finansų sektoriui.

V. Cibas aiškino, kad viešosios obligacijos dar nėra populiarios Lietuvoje, pirmiausia, dėl bendros kultūros. Finansinis mūsų gyventojų raštingumas vis dar yra žemas visuose sektoriuose. Ši visuma neleidžia obligacijų rinkai augti taip, kaip norėtųsi, nors jau matomi įsibėgėjimo ženklai. To pagreitį ir pirmavimą diktuoja privatus sektorius, kuris yra gerokai lankstesnis ir keičiasi greičiau už valstybinį. Visose srityse valstybinis sektorius eina iš paskos, ką matome ir obligacijų rinkoje. Dažniausiai proveržis įvyksta privačiame sektoriuje, nors jau turime pavyzdžių, kad valstybinis sektorius taip pat tuo domisi ir išleidžia obligacijų.

„Manau, kad tik laiko klausimas, kada tai vyks didesniu mastu. Įstatyminė bazė yra sutvarkyta ir obligacijų turėjimas nereiškia tapimo įmonės savininku, kas viešajame sektoriuje yra raudona linija. Valstybės ar savivaldybės įmonė, išleidžianti obligacijas, neprisiima naujų akcininkų, tiesiog gauna naujų kreditorių“, – kalbėjo LB Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius.

„Daug rašoma apie tai, kad galėtume naudoti viešąsias obligacijas, bet to nedarome. Ilgą laiką savivaldybėms nebuvo leidžiama skolintis apskritai, manoma, kad centrinė valdžia turi priimti sprendimus, o regionai, tarsi neturi tam reikiamų gebėjimų. Pavyzdžiui, skolintis, išleisti obligacijas, subalansuoti skolą ir panašiai. Nemanau, kad tokia problema egzistuoja, nes tam yra skirti žmonės, dirbantys su finansais. Jeigu viešieji administratoriai dirba savivaldybėse, tikriausiai, jie dirba tinkamai ir gebėtų susitvarkyti su paskolomis. Kitu atveju, kodėl jie išvis dirba? Per ilgai yra užsitęsęs nepasitikėjimas savivaldybėmis, o centrinė valdžia šį instrumentą riboja. Jeigu nepasitikima savivaldybėmis, galima pagalvoti apie investuotojus, kurie tikrai nedės savo pinigų, kur papuola“, – M. Dubnikovas siūlė suteikti daugiau pasitikėjimo abiem obligacijų vartotojų pusėms.

Jis pridūrė, kad šios obligacijos galėtų paspartinti projektų įgyvendinimą, nes Lietuvoje yra didžiulė problema, kad projektų įgyvendinimas išsitęsia, o tada jie stipriai brangsta. Trūkstant finansavimo dėl algų didėjimo, medžiagų kainų išauga bendra sąmata. Sutrumpinus darbų atlikimo laikotarpius to būtų galima išvengti. Kuo greičiau pabaigiami projektai, tuo daugiau alternatyvių kaštų sutaupoma. Pavyzdžiui, jeigu rajone nėra mokyklos, vaikai turi būti vežiojami ilgiau, toliau, už savivaldybių pinigus. Jeigu mokykla būtų šalia, būtų taupomi pinigai. Paradoksalu tai, kad sumokėdami palūkanas už viešąsias obligacijas, bendrai sutaupytume daugiau, negu to nedarydami.

Šis turinys yra projekto „Faktų galia“ dalis.
Tai informacinis-edukacinis projektas, stiprinantis visuomenės medijų raštingumą – aiškinantis žurnalistikos misiją, skatinantis pasitikėjimą patikimais informacijos šaltiniais, padedantis atpažinti dezinformaciją bei analizuojantis priklausomybių poveikį žmogui ir visuomenei.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.