Perrašo istoriją, skaldo visuomenę, bando išjudinti valstybės pamatus: ekspertai paaiškina, kaip veikia Rusijos dezinformacija
Inga Laurinaityte Delfi
Turinį įkėlė
Apie tai, kaip dezinformacija veikia visuomenę, kodėl istorijos pažinimas tampa vienu svarbiausių ginklų kovoje su melagienomis ir kaip atpažinti informacines manipuliacijas, pasakoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė prof. Margarita Šešelgytė bei Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė.
Socialiniai tinklai klesti iš konflikto: tai viena iš pagrindinių ateities problemų
VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė, politologė prof. M. Šešelgytė pirmiausia atkreipia dėmesį, kad yra keletas dezinformacijos formų.
„Viena iš jų yra akivaizdi, tai – melagienos, faktų iškreipimas. Su tokia dezinformacija yra šiek tiek lengviau kovoti – pateikiant faktus, galima ją paneigti. Kitas formatas – skirtingos nuomonės sudėtingais klausimais. Jomis yra manipuliuojama, siekiant tam tikrų tikslų, pavyzdžiui, paveikti visuomenę, kurstyti negatyvias nuotaikas, iššaukti konfliktus. Reakcija į tokio pobūdžio dezinformaciją yra sudėtingesnė, ji reikalauja daugiau laiko, kritinio mąstymo ugdymo“, – teigia M. Šešelgytė.
„Tokių dezinformacijos elementų šiandien yra labai daug. Ypač su interneto ir socialinių tinklų įsigalėjimu mūsų gyvenimuose yra labai sudėtinga valdyti abi įvardytas dezinformacijos formas“, – priduria ji.
VU TSPMI direktorė taip pat pabrėžia, kad socialiniai tinklai apskritai yra sukurti klestėti iš konflikto.
„Panaikinti jį socialiniuose tinkluose yra labai sudėtinga. Tai, man atrodo, yra viena iš pagrindinių ateities problemų, ypač kalbant apie jaunąją kartą“, – pabrėžia politologė.
Rusija perrašo istoriją, naikina istorinę ir kultūrinę atmintį: tai – vienas iš pagrindinių taikinių
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė A. Ūsienė atkreipia dėmesį į istorijos žinojimo svarbą, kovojant su dezinformacija.
„Istorija yra valstybės ir valstybingumo pamatas. Ne veltui sakoma, kad jeigu nesimokai savo istorijos, mokysiesi svetimą. (…). Pavyzdžiui, Rusijoje gyvena daugiau nei šimtas įvairių tautų, tačiau jos visos mokosi Rusijos istoriją, o ne savąją, taip pat kalba rusiškai. Jų tautų istorija ir kalba geriausiu atveju palikta etnografiniams būreliams“, – pasakoja ji.
„Matome, kad, ruošiantis plataus masto karui, Ukrainoje buvo platinamas naratyvas, jog tokios valstybės kaip Ukraina nėra, kad ji neturi istorinio pagrindo egzistuoti. Esą tai ta pati Rusija ir tie patys rusai, todėl turi būti viena bendra valstybė“, – priduria ekspertė.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė pažymi, kad okupuotose teritorijose Rusija perrašo istoriją, griauna paminklus, naikina istorinę ir kultūrinę atmintį, kas net yra vadinama kultūriniu genocidu.
A. Ūsienė taip pat pabrėžia, kad kultūra yra glaudžiai susijusi su istorija ir akcentuoja jos žinojimo svarbą.
„Iš valstybės istorijos semiamės stiprybės, vertybių. Istorija gali būti kupina kančių, bet ji vis tiek suteikia pagrindą patriotiškumo jausmui“, – pabrėžia ji.
Ne veltui, anot A. Ūsienės, istorija dažnai yra vienas iš pirminių atakos objektų.
„Kai 2011 m. pradėjome darbą Strateginės komunikacijos departamente, jau tuomet fiksavome įvairius informacinius išpuolius. Istorija kaip taikinys dažnai būdavo numeris vienas – tai reiškia, kad didžiausios atakos buvo nukreiptos būtent prieš ją“, – įvardija ekspertė.
„Be to, dar 2013 m. paskelbtoje pirmoje viešoje Valstybės saugumo departamento metinėje ataskaitoje buvo pažymėta, kad Rusija vykdo intensyvią istorijos perrašymo politiką“, priduria ji.
Bandant išjudinti valstybės pamatus, visuomenėje kyla stiprus nesaugumo jausmas
Savo ruožtu VU TSPMI direktorė, politologė M. Šešelgytė atkreipia dėmesį į ontologinio saugumo konceptą – naują kryptį, į politikos mokslus atėjusią iš psichologijos studijų.
„Psichologai sako, kad žmogus, norėdamas jaustis gerai ir gebėti atlaikyti išorės grėsmes, turi tvirtai jausti savo tapatybę – žinoti, kas jis yra. Jeigu asmuo nesijaučia tvirtai savo kailyje dėl tautybės ar šeimos, jis tampa daug mažiau atsparus išorės grėsmėms, poveikiui, manipuliacijoms ir kitiems pavojams“, – įžvalgomis dalijasi M. Šešelgytė.
„Šį konceptą perėmė ir politikos mokslų tyrėjai, perkeldami jį į valstybės lygmenį. (…). Jeigu valstybės pamatus bandoma išjudinti, visuomenėje kyla stiprus nesaugumo jausmas, todėl būtina tuos pamatus saugoti, nuolat palaikant atvirą diskusiją su visuomene, kad žmonės tvirtai žinotų ir galėtų aiškiai įvardyti, kas jie yra“, – priduria ji.
Labai akivaizdus pavyzdys, iliustruojantis įvardytas įžvalgas, anot VU TSPMI profesorės, yra neseniai Rusijos išleista alternatyvi Lietuvos istorija.
„Atrodytų, mes – tokia nedidelė valstybė – esame Rusijai tarsi rakštis vienoje vietoje. Rusija išleidžia lietuvišką istorijos vadovėlį, ir – siurprizas, siurprizas – pratarmę jam parašo Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Kas gi šioje knygoje teigiama? Kad Lietuva – nevykusi valstybė, kad jos apskritai niekada nebuvo, o viskas neva kyla iš baltarusiškų šaknų. Joje gausu vadinamojo litvinizmo akcentų: teigiama, kad Lietuvos kunigaikščiai niekada nekalbėjo lietuviškai, esą vartojo senąją rusų kalbą“, – sako politologė.
„Litvinizmas – tai bandymas neigti lietuviškumą ir Lietuvos valstybingumą, teigiant, kad tikrosios šaknys yra baltarusiškos, o už Baltarusijos visada stovėjo Rusija. Tai labai aiškus pavyzdys, kaip bandoma menkinti pagrindinius du Lietuvos tapatybės pamatus – istoriją ir valstybingumą, taip pat kėsinamasi ir į kalbą“, – paaiškina ji.
Anot VU TSPMI profesorės, ši knyga yra žingsnis, siekiant supriešinti lietuvius ir baltarusius, kurių Lietuvoje šiuo metu gyvena nemažai.
„Jau dabar girdime įvairių kalbų, esą baltarusių intencijos piktavališkos, kad jie čia, Lietuvoje, ketina kurti valstybę, kuri bus dar priešiškesnė Lietuvai nei dabartinis režimas ir atims mūsų tapatybę. Visa tai yra chrestomatinis ir paprastas pavyzdys, kaip nusitaikoma į mūsų tapatybę ir per tai kuriamas stiprus nesaugumo jausmas visuomenėje“, – paaiškina ji.
Jeigu žmogus jaučiasi nesaugus, valstybė niekada nebus saugi
M. Šešelgytė taip pat pažymi, kad apskritai dezinformacijos poveikis reiškiasi per nepasitikėjimą valstybės institucijomis, savimi, savo veiklumu – per jausmą, kad „aš nieko negaliu padaryti“.
„Lietuvoje yra gana menkas pasitikėjimas institucijomis, o jeigu, pavyzdžiui, palygintume Lietuvą su Skandinavijos šalimis – menkas pasitikėjimas ir vieni kitais“, – teigia ji.
Politologė, remdamasi ontologinio saugumo teorija, taip pat pažymi, kad jeigu žmogus nesijaučia tvirtas dėl savo tapatybės, jis susiduria su dideliais iššūkiais: jam sunku veikti, savarankiškai priimti sprendimus, atlaikyti pasaulio negandas, atsitiesti ir judėti pirmyn.
„Jeigu kiekvienas žmogus, atskirai psichologiškai veikiamas, jaučiasi nesaugus, tokiu atveju valstybė niekada nebus saugi. Valstybė bus saugi tada, kai jos žmonės bus stiprūs, kai prisiims atsakomybę už savo veiksmus ir ne tik tikėsis gauti, bet ir patys jai duos“, – teigia M. Šešelgytė.
Istorijos perrašinėjimas – sena Rusijos tradicija, tęsiama iki šiol
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė A. Ūsienė priduria, kad Rusija neatsitiktinai kėsinasi į tapatybę, valstybingumą, netgi į tautybę ir kalbą.
„Pagrindinė jos skleidžiama idėja – esą mes niekada nebuvome tikrieji lietuviai, o tik žemaičiai. Šiame naratyve teigiama, kad vadinamieji litvinai buvo mūsų valdovai, kalbėję senąja gudų, t. y. baltarusių, kalba. Vadinasi, valstybė buvusi slaviška, o mes, žemaičiai, tebuvome jos dalis. Kai pradedi gilintis į šį pasakojimą, jis veda prie išvados, kad žemaičiai neturėjo valstybingumo. O tai reiškia – jeigu mes esame tik „žemaičiai“, kurie, esą, pavogė valstybės pavadinimą, tautybę ir kalbą, tai mes neturime istorinio pagrindo egzistuoti kaip valstybė. Kitaip tariant, Lietuva pristatoma kaip netikra, iš svetimų šaknų „sukonstruota“ valstybė“, – paaiškina ji.
„Šis pasakojimas labai gražiai įsipaišo į Maskvos naratyvą – kad čia iš tiesų buvusi ne Lietuva, kad jokios savarankiškos Lietuvos valstybės niekada nebuvo“, – priduria ekspertė.
Anot jos, tokiu būdu smogiama iš karto per kelias sritis – per tautinę tapatybę, kalbą ir istoriją.
„Rusija istoriją savo geopolitiniams tikslams išnaudoja jau nuo seniausių laikų – dar nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo. Kai pirmoji rusų kunigaikštytė su svita atvyko į Lietuvą, vėliau buvo bandoma teigti, kad būtent dėl šių vedybų Maskvos carai įgijo teisę į Lietuvos sostą ir gali ją „prijungti“ prie Maskovijos“, – pasakoja A. Ūsienė.
„Taigi, istorijos perrašinėjimas – sena Rusijos tradicija, prasidėjusi dar carinės okupacijos laikais ir tęsiama iki šiol“, – apibendrina ji.
A. Ūsienė: mano palinkėjimas – domėtis istorija
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė taip pat pabrėžia, kad viena iš esminių problemų – žmonių nesidomėjimas istorija, nes Rusija, anot jos, pasitelkdama dezinformaciją savo tikslams pasiekti, labiausiai ir taikosi būtent į tuos asmenis, kurie jos nežino.
„Pavyzdžiui, Rusija aiškina mums, kad savi šaudė į savus per Sausio 13-osios įvykius. Kol yra suprantančių, žinančių, mačiusių, kalbančių apie tai ir kol gyva istorinė atmintis – jie mums to neįpirš. Bet kai neliks tų žmonių, kai išeis kelios kartos, jeigu nieko nedarysime – nekalbėsime, nesimokysime, nesidomėsime – jie, greičiausiai, mums tokį naratyvą galės įteigti“, – sako A. Ūsienė.
„Mano palinkėjimas – domėtis istorija. Būtų gerai, kad ne kažkiek, o kuo daugiau. Savo valstybės, istorijos pagrindus tikrai verta žinoti“, – apibendrina ji.
Rusija mėgsta manipuliuoti tais klausimais, dėl kurių nėra vieningo atsakymo
Savo ruožtu M. Šešelgytė priduria, kad reikia domėtis ne tik istorija, bet ir kultūra, nūdienos aktualijomis. Anot jos, išsilavinimas taip pat yra labai svarbu.
„Dėl to vaidmuo tenka ir valstybei, nes valstybė turi būti atsakinga už tam tikrų pamatų – valstybės tapatybės – saugojimą. Investuojame į „drakono dantis“, ginkluotę, tankus tam, kad apsaugotume savo sienas, bet turime investuoti ir į instrumentus, kurie saugotų tapatybę – jos pagrindinius elementus“, – akcentuoja ji.
„Viskas prasideda nuo ugdymo mokyklose – pilietinio, istorijos, taip pat nuo diskusijų. Jos ypač reikalingos sudėtingomis temomis, nes Rusija labai mėgsta manipuliuoti tais klausimais, kur nėra vieningo atsakymo“, – priduria VU TSPMI profesorė.
Labai geras pavyzdys, anot jos, – partizanų kovos, kurios sovietmečiu buvo vadinamos banditizmu.
„Partizanai yra mūsų tapatybės dalis – kovos dėl valstybingumo išsaugojimo, mūsų rezistencijos, kovinės dvasios apibrėžimas. Vis dėlto partizanai buvo įvairūs. Dažnai istorijoje būna taip, kad tas pats žmogus yra ir herojus, ir šiek tiek nusikaltėlis, turintis tamsiąją pusę. Kai laikai yra neramūs, vyksta karas, tai tie herojai kartais ir nužudo, ir kankina žmones“, – paaiškina ji.
„Tuomet, kai vengiame tokių diskusijų, tampame įkaitais, nes tada vieną ar kitą temą galima puikiai išnaudoti ir ja manipuliuojant sukurti dvejonę dėl įvairių dalykų. Diskusijų nereikia vengti – jos yra labai reikalingos, bet jos turi būti gerai moderuojamos, visiškai neemocionalios, grįstos faktais. Tik taip galime užkirsti kelią rusų galimai manipuliacijai“, – svarsto M. Šešelgytė.
Etikečių klijavimas – viena iš primityviausių Rusijos dezinformacijos technikų
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė A. Ūsienė primena, kad nuo pat bataliono įkūrimo buvo paleista melagiena, esą vokiečių kariai išprievartavo mergaitę su negalia – vaikų namų auklėtinę. Be to, buvo skleidžiamas ir kitas naratyvas – kad po 70 metų naciai, fašistai trypia Lietuvos žemę, esą jie nepatikimi partneriai.
„Rusijai labai nepatinka, kad Lietuvoje yra vokiečių karių, kad jie yra mūsų sąjungininkai. Todėl nuolat išnaudojamas nacizmo naratyvas“, – priduria ji.
Anot ekspertės, viena iš primityviausių Rusijos naudojamų propagandos technikų yra būtent etikečių klijavimas: naciai, fašistai, teroristai, žydšaudžiai, kriminaliniai nusikaltėliai, banditai, valstybė rusofobiška, nedemokratinė.
„Tokiu būdu siekiama viską suplakti į vieną bendrą katilą, taikant kolektyvinės atsakomybės principą, kuris būdingas totalitariniams ar autoritariniams režimams. Demokratinėje visuomenėje mes sakome kitaip – taip, galbūt dalis partizanų galėjo dalyvauti nusikaltimuose žmoniškumui, bet mes kalbame apie asmeninę kaltę. Jie viską sumeta į vieną krūvą. Lygiai taip, kaip sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo taikoma kolektyvinė kaltė, – jei šeimoje buvo partizanas, tai tremdavo visą šeimą, uždarinėdavo, bausdavo be išimčių“, – paaiškina ji.
„Tą patį jie daro ir su etikečių klijavimu. Viskas prasideda informaciniame lygmenyje – per žodžius, per naratyvus, per kaltinimus. O kai susidaro palankios aplinkybės, tai gali pereiti ir į fizinį veiksmą. Taip, kaip dabar daroma su ukrainiečiais – grobiami vaikai, perrašinėjama jų tapatybė, o viskas pateikiama per melagingą naratyvą, kad jie neva yra išlaisvinami“, – priduria ekspertė.
Kaip atpažinti dezinformaciją?
VU TSPMI direktorė M. Šešelgytė sako, kad, išgirdus dezinformaciją, reikia ir pasakyti, kas tai netiesa.
„Bet kokia kova su melagienomis — ir net tiesos įgarsinimas — yra svarbus: svarbu, kad ji būtų įgarsinta. Apskritai, kalbant apie visas hibridines priemones, kuo daugiau žmonių žino apie jas visame pasaulyje, tuo didesnė tikimybė, kad žmonės bus pasiruošę, mokės kovoti ir palaikys mus toje kovoje, o ne laikysis įsikabinę prie rusų naratyvo“, – sako ji.
Ji taip pat pabrėžia, kad vieno tikslaus atsakymo, kaip atpažinti dezinformaciją, nėra, tačiau, anot politologės, yra keletas požymių, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.
„Socialiniuose tinkluose, internete, yra tokia rekomendacija: jeigu kažkas atrodo labai įtartinai, tai greičiausiai taip ir yra. Jei kažkas priverčia suabejoti – ar tikrai taip gali būti – tai jau signalas pasitikrinti. Antras dalykas – tai klausimai ar žinutės, kurios sukelia labai daug emocijų. Jeigu informacija sukelia stiprią emociją, verta sustoti ir pasižiūrėti, nes būtent toks ir yra tikslas – sukelti stiprias emocijas“, – paaiškina ji.
Šis turinys yra projekto „Faktų galia“ dalis.
Tai informacinis-edukacinis projektas, stiprinantis visuomenės medijų raštingumą – aiškinantis žurnalistikos misiją, skatinantis pasitikėjimą patikimais informacijos šaltiniais, padedantis atpažinti dezinformaciją bei analizuojantis priklausomybių poveikį žmogui ir visuomenei.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
„Delfi“ – tarptautinės Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programos sertifikuota žiniasklaidos priemonė. 
Autorius: Justė Ancevičiūtė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
