Tomas Janonis: kai matau niokojamą gamtą, man tikrai suskausta širdį ir užverda pyktis

– Tomai, dabar jau esi žinomas, ne vieną svarbų tyrimą atlikęs, ne vieną apdovanojimą gavęs žurnalistas, juo dirbi jau keliolika metų. Ką per juos supratai apie žurnalisto profesiją, kokias išvadas pasidarei – ar ji tokia, kaip, tikėtina, daugelis žmonių įsivaizduoja ar kaip galvojai pats, prieš pradėdamas dirbti?

– Žurnalisto darbas yra labai sunkus, kruopštus ir atsakingas. Turbūt nemaža žmonių dalis įsivaizduoja, kad žurnalistas panašiai kaip influenceris nuolat vaidenasi eteryje, visada dėmesio centre – ne darbas, o pramoga. Tačiau taip nėra. Tai ta fasadinė pusė, po kuria slepiasi labai sunkus, juodas darbas.

Atlikdamas žurnalistinį tyrimą turi įvertinti ir susisteminti labai daug padrikos informacijos. Turi pabendrauti su daugybe žmonių ir perskaityti daugybę oficialių dokumentų ir įvairių raštų. Todėl, visų pirma, turi gerai suprasti ir teisinę kalbą. Tu esi atsakingas už kiekvieną žodį, kuris publikuotas tavo straipsnyje. Ir net menkiausia klaida gali kainuoti labai skaudžiai. Todėl informaciją prieš paleidžiant į eterį turi patikrinti kelis kartus ir turi įsitikinti, kad šimtu procentų viskas teisinga. O tai užima daug laiko ir reikalauja didelių pastangų. Juk tu nesi nuomonės formuotojas ar tinklaraštininkas, kuris už nieką neatsako ir jam nėra keliami tokie aukšti reikalavimai kaip žurnalistui. Todėl man labai gaila, kad kartais žmonės tapatina žurnalistus ir nuomonės formuotojus. Tai yra du skirtingi dalykai ir žurnalistai taiko visai kitus darbo ir informacijos atrankos principus.

– Kažkada buvai portalo grynas.lt redaktoriumi, ir dabar, nors atlieki įvairius tyrimus, juose labai dažnos aplinkosaugos, gamtosaugos temos. Kodėl koncentruojiesi būtent į šią tematiką?

– Visų pirma, aš pats labai myliu Lietuvos gamtą. Man tai yra atgaivos ir įkvėpimo šaltinis. Čia po intensyvios savaitės darbų visada randu ramybę, įkvėpimą ir pasisemiu jėgų naujai savaitei. Jei neišvažiuoju į mišką, reiškia, savaitgalis nepasisekęs. Į gamtą važiuoju visais metų laikais, o oro sąlygos mažai turi įtakos. Labai labai myliu Labanoro girią. Į ją važiuoju dažniausiai. Ten esantys ežerai tiesiog užburia, o per tiek metų esu atradęs tikrai grybingas vietas. Kadangi taip stipriai myliu gamtą ir turiu tokį betarpišką ryšį su ja, labai noriu, kad mūsų gamta būtų apsaugota nuo įvairių grobuoniškų interesų ir nuo jai žalą darančio niokojimo.

Kai matau niokojamą gamtą, man tikrai suskausta širdį, užverda pyktis ir net negalvodamas imuosi temos, imuosi ginti viešąjį interesą. Be to, matau, kad Lietuvoje šiai temai skiriama nepakankamai dėmesio. Lietuvoje nėra daug žurnalistų, kurie specializuotųsi aplinkosaugoje. Tai čia yra niša, kur tikrai reikia darbščių rankų. O temų niekada netrūksta. Ko jau ko, bet pažeidėjų tikrai turim daug. Aplinkosaugos kontrolės sistema nėra efektyvi, baudos nėra atgrasančios, todėl ir turime labai prastą situaciją.

Ačiū skaitytojams, kurie vis praneša apie gamtos niokojimo atvejus. Visada stengiuosi į tokius pranešimus reaguoti. Bet praktiškai iš kiekvieno pasibuvimo gamtoje ir pats parsivežu po temą.

– Ankstesniais laikais žiniasklaidos bendruomenėje būdavo posakis, kad žurnalistą maitina kojos. Ar ir dabar, gyvenant interneto ir nuotolinių susitikimų laikais, taip vis dar yra? Kokią savo darbo dienos dalį leidi prie kompiuterio ir kiek esi kažkur, tarp žmonių, ar, tavo atveju, dažnai ir kažkur miškuose ar ežero pakrantėse, ieškodamas nelegalių užtvarų?

– Taip, manau, kad ir šiandien žurnalistą maitina kojos. Blogas žurnalistas, jei dienų dienas praleidžia prie kompiuterio ir neišeina iš redakcijos. Jei neturėsi artimo ryšio su šaltiniais, su jais neisi periodiškai išgerti kavos, tai nelabai ką ir nuveiksi.

Aš redakcijoje praleidžiu maždaug 50 proc. savo darbo laiko. O visa kita – susitikimai su šaltiniais ir nuolatiniai vizitai į pažeidimų vietas (paežerėse ir miškuose). Kai važiuoju į gamtą, važiuoju ne vienas. Su manimi važiuoja ir kiti komandos nariai – fotografas, operatorius. Atvykęs į vietą susitinku su vietos bendruomene, išklausau jos problemas ir lūkesčius.

Šiaip kasdien išgirstu kvietimų su kuo nors susitikti išgerti kavos. Ir susitinku visais. Nėra žmogaus, kuriam būčiau pasakęs ne. Manau, kad žurnalistas negali užsidaryti savo burbule ir bendrauti tik su jam prijaučiančiais žmonėmis.

– Visai neseniai sulaukei džiugios žinios, kad teismas vėl paliko nenagrinėtą vienos iš tave persekiojančių bendrovių ieškinį, radęs jame SLAPP požymių, paprastai tariant, bendrovė sąmoningai persekioja teisiniais būdais, verčia švaistyti laiką ir pinigus, taip lyg norėdama išgąsdinti. Tai – vienintelis toks atvejis, ar tenka dažniau susidurti su bandymais gąsdinti, neleisti atlikti savo darbo?

– Bandymų trukdyti atlikti savo profesinę pareigą tikrai yra buvę ir daugiau. Gaila, bet Lietuvoje tai nėra tokia jau reta praktika. Gerai prisimenu, kaip buvęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius darė didžiulį spaudimą man ir redakcijai, kai intensyviai atlikinėjau tyrimus jo vadovaujamos savivaldybės atžvilgiu. Net ir dabar, kai jis yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys iš valdančiosios koalicijos, iš jo žmonos Gilmos Teodoros Gylytės sulaukėme pretenzijos, kurioje teigiama, kad tiek ji, tiek R. Šimašius nėra vieši asmenys. Atmetėme jų pretenziją ir mūsų straipsnis išėjo. Tačiau tai parodo šių žmonių norą užtildyti žurnalistus.

Tai tokių grasinimų ir bandymų užčiaupti tikrai yra. Bet teismo procesas, į kurį mus įvėlė bendrovė „SKR Baltic“, buvo pats brutaliausias bandymas paralyžiuoti redakcijos veiklą. Labai džiaugiuosi, kad jau antros instancijos teismas pripažino SLAPP. Tai yra pirmas toks atvejis Lietuvos žiniasklaidos istorijoje, kai teismas pripažįsta, kad redakcijos atžvilgiu taikoma SLAPP.

Kad visiems būtų aišku, SLAPP yra teisinis veiksmas, šiuo atveju ieškinys, kuris pateikiamas tam, kad būtų nutildytas, išgąsdintas arba nubaustas žurnalistas ir redakcija, kurie viešai reiškia faktais pagrįstą kritiką prieš konkrečią įmonę ar asmenį. Šito tikrai negalima toleruoti. Ir labai gerai, kad teismai pagaliau atpažįsta SLAPP požymius ir sėkmingai užkerta kelią žurnalistų persekiojimui.

Labai tikiuosi, kad tai bus skaudi pamoka tiems, kurie dar tik planuoja persekioti žurnalistus ir jų redakcijas už kritiką. Taigi, formuojame visai Lietuvos žiniasklaidai labai svarbų precedentą.

– Esi vienas iš nedaugelio žurnalistų, kurie atlieka žurnalistinius tyrimus. Kaip jie vyksta, kiek laiko vienas tyrimas gali užtrukti? Ar būna taip, kad galbūt kelias savaites tikrini informaciją, o paaiškėja, kad temos nėra ir visas darbas veltui?

– Tyrimai yra laikui imliausia ir pati brangiausia žurnalistikos sritis. Taip yra, nes jie užima daugybę laiko, todėl reikia didelių žmogiškųjų ir finansinių resursų. Todėl labai sveikintina, jei redakcija nusprendžia investuoti į žurnalistinius tyrimus. Tokia redakcija yra verta pagarbos. Mano supratimu, būtent tyrimai yra varomoji žurnalistikos jėga, nes prisideda prie didžiausio pokyčio mūsų valstybėje, atveria rimčiausius skaudulius ir ieško sprendimo būdų. Kitaip tariant, tyrimai padeda skaidrinti ir apvalyti mūsų valstybę.

Ir, žinoma, ne kiekviena nauja tema išvirsta į tyrimą. Kartais imiesi tos temos, giliniesi, sąžiningai renki informaciją ir galiausiai matai, kad temos nėra: įtarimai nepasitvirtino. Ir nieko. Nors ir sugaišti daug laiko, širdies dėl to labai neskauda. Tiesiog imiesi kitos temos. Tikrai būna taip.

O tyrimai užtrunka žymiai ilgiau nei paprasto straipsnio parengimas. Gali trukti ir kelis mėnesius, ir kelis metus. Man ilgiausiai užtruko tyrimas apie byrantį Rūdninkų karinio poligono kelią. Tam skyriau net kelerius metus. Vėliau prie tyrimo prisijungė kolegė Kristina Pocytė-Medutė ir tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas. Kartu mes padarėme tikrai didelį ir solidų darbą, kuris, mano supratimu, prisidės prie didelių pokyčių mūsų valstybėje.

Ką dar svarbu pabrėžti, kad joks tyrimas nebūtų parengtas be šaltinių, kurie tavimi pasitiki. Tai šiuo atveju šaltiniai yra didžiausia žurnalisto vertybė.

– Kokios akimirkos darbe tau pačios maloniausios? O pačios nemaloniausios?

– Maloniausios akimirkos, kai po mano žurnalistinio tyrimo prasideda esminiai pokyčiai, kai yra sprendimų priėmėjų reakcija, kai yra valstybinių institucijų ar teisėsaugos reakcija. Laikau sėkme, kai Prokuratūra pradeda ginti viešąjį interesą, kai prasideda ikiteisminiai tyrimai, kai nušalinami susikompromitavę valstybės tarnautojai ir kai pradedami keisti teisės aktai, siekiant užkardyti konkrečias problemas. Galiu pasidžiaugti, kad tai nutinka ganėtai dažnai. Ir tai yra pats geriausias darbo įvertinimas.

Kalbant apie nemaloniausias akimirkas, tai čia išskirčiau bandymus nuslėpti informaciją prisidengiant tuo magišku žodžiu BDAR (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas). Valstybinės institucijos, kai paliečiama joms nepatogi tema, dažnai piktavališkai prisidengia BDAR norėdamos neteikti informacijos. Taigi, piktnaudžiavimo atvejų tikrai yra daug. Ir visais tokiais atvejais reikia kovoti su valdininkais, kad informacija būtų suteikta. Šiuo atveju už viską svarbiau visuomenės teisė žinoti. Ir valdininkams tenka nuolat tai priminti.

– Žurnalisto darbo specifika – nuolat sekti naujienas ir informaciją. Leidi sau kartais nuo to atsijungti? Kaip geriausiai pailsini smegenis?

– Iš tiesų. Informaciją seku kiekvieną dieną, nuo to momento, kai ryte atsibundu, iki to, kol vakare užmiegu. Gaunu visų didžiųjų Lietuvos interneto portalų pushus. Aktualijas neabejotinai seku ir savaitgaliais. Manau, kiekvienas žurnalistas negali atitrūkti nuo naujienų, nes tai yra kasdienė jo duona.

Skaitau ne tik „Delfi“ redakcijos parengtus straipsnius, bet ir tai, ką parašo kolegos iš kitų portalų.

Grįžęs namo taip pat neatitrūkstu nuo naujienų. Žiūriu televizijos žinias, informacines laidas. Taip pat klausau ir radijo naujienas. Kai automobiliu važiuoju į darbą ir grįžtu namo, visada klausausi radijo. O kur dar užsienio naujienų portalai. Užsienio naujienas taip pat seku.

Tačiau po tokio srauto tikrai reikia ir „atjungti“ smegenis. Geriausiai tai vyksta lankant muziejus ir galerijas, sportuojant sporto klube, važiuojant į gamtą ir keliaujant po mažus Lietuvos miestelius.

– Žinau, kad mėgsti lankytis teatre. Ar yra dar kažkas, kas apie tave, manai, nustebintų skaitytojus, kurie turbūt labiausiai tave žino kaip kovojantį su nelegaliomis statybomis ar aplinkosaugos pažeidimais?

– Taip, teatrą labai mėgstu. Per metus aplankau daugybę spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose. Ir labai džiaugiuosi puikiais mūsų režisierių kūriniais. Kažkokių stebinančių pomėgių tikrai neturiu. Tiesiog minu dviratį. Išbandau įvairius Lietuvos dviračių takus. Labai pamėgau naujai sutvarkytą dviračių taką Klaipėda-Nida. Dabar tai yra puikus, kokybiškas takas, kurį drąsiai galiu rekomenduoti. Galime susitikti ir važinėdami dviračiu Vilniuje.

Be to, mėgstu pasivaikščioti ir pažintiniais takais. Tik Lietuvoje jau turbūt esu visus aplankęs. Todėl laukiu, kol bus atidaryti nauji.

Tarp kitų pomėgių – klasikinė muzika. Todėl galime susitikti klasikinės muzikos vakaruose. Taip pat galime susitikti ir įvairiuose meno parodose ar galerijose. Aišku, lankausi ne tik Vilniaus ar Kauno kultūriniuose renginiuose, bet dažnai atvykstu ir į mažesnius miestelius ar kaimus. Ten tikrai yra ką aplankyti.

– Kokią savo ateitį įsivaizduoji – visada liksi ištikimas žurnalistikai, ar, kai jokių nelegalių tvorų neliks, gal ir pats mėgausiesi ramiu gyvenime kokioje kaimo sodyboje?

– Nuo žurnalistikos tikrai nepabėgsiu. Juo labiau, kad ir noro neturiu ką nors keisti. Manau, kad esu savo rogėse, puikiai jaučiuosi dirbdamas žurnalisto darbą. Ir tikrai norėčiau, kad viskas tęstųsi. Čia matau didelę prasmę.

Kad jau užsiminei apie kaimo sodybą, tai kodėl gi ne. Visai norėčiau turėti savaitgaliams tokią vietą Labanoro girioje, ant ežero kranto, kur būtų galima pasikrauti jėgų ir pabėgti nuo miesto šurmulio. Tik, aišku, viską daryčiau legaliai ir jokių neteisėtų tvorų pas mane nebūtų.

Šis turinys yra projekto „Faktų galia“ dalis.
Tai informacinis-edukacinis projektas, stiprinantis visuomenės medijų raštingumą – aiškinantis žurnalistikos misiją, skatinantis pasitikėjimą patikimais informacijos šaltiniais, padedantis atpažinti dezinformaciją bei analizuojantis priklausomybių poveikį žmogui ir visuomenei.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Jūratė Žuolytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama