„Delfi“ žurnalistė Dalia Plikūnė: nuo dešimtos klasės žinojau norinti būti tuo, kas pasakoja žmonėms apie juos supantį pasaulį

– Kiek jau metų dirbi žurnaliste? Kodėl pasirinkai šią profesiją? Ar tavo darbas dabar atrodo taip, kaip tada įsivaizdavai?

– Žurnaliste esu jau tikrai daugiau negu dešimt metų, ir tai yra mano svajonių profesija, sakyčiau, nuo dešimtos klasės, kai sugalvojau, kad norėčiau būti tas, kas pasakoja žmonėms apie juos supantį pasaulį, padeda sužinoti ir pasirinkti. Ir tai vis dar mano svajonių profesija, tik dabar jau giliau žinau ir suprantu, kaip tas veikia, ir, deja, kad nebūtinai žinojimu remiantis žmonės daro tuos savo sprendimus. Taip pat pati žiniasklaida labai pasikeitė, liko labai nedaug popierinės spaudos, ir labai pasiilgtu jos. Kol mano draugai moka pinigus už tinklalaides, aš, kaip kokia dinozaurė, užsisakinėju užsienietišką popierinį savaitraštį.

– Kaip dažniausiai atrodo tavo darbo diena? Ar daug joje būna netikėtumų?

– Esu žmogus, kuris mėgsta visur būti kiek anksčiau negu privalu. Tai man yra idealu, jeigu galiu darbo dieną pradėti nuo to, kad pasidarau puodelį kavos arba arbatos, ir ramiai apgalvoju, kuo čia ši diena bus turtinga. O visa tai, kas vyksta toliau, labai priklauso nuo dienos – kartais toje dienoje būna daug intensyvaus stebėjimo, aktualijų sekimo, tarkime, Seime, ir bendravimo, kartais – labai daug laukimo už kokių nors durų arba desperatiškai bandant kam nors prisiskambinti, kartais susikoncentravimas į gilesnį pokalbį, jo šifravimas, ruošimasis, kartais bridimas kur nors laukais. Netikėtumų, sakykim taip, būna, ir tas savaime nėra netikėta. Vis dar mokausi, kad nėra sveika, jei tavo gyvybinių resursų pagrindinė varomoji jėga yra kofeinas ir adrenalinas, ir, kad nėr kuo didžiuotis tuo nesveiku gyvenimo būdu. Ilgai taip nelabai veikia. Tai vis dar bandau kažkaip toje darbo dienoje pagalvoti, kaip čia savo resursais pasirūpinti, bet negalėčiau pasigirti, kad esu pasiekus šitoje vietoje kokį nors nušvitimą.

– Pritari sakantiems, kad žurnalistika – ne darbas, o gyvenimo būdas?

– Mano vyras yra sakęs, kad tai – diagnozė, o ne darbas. Tai iš tikrųjų gal tas yra daugiau apie tai, kad ne visada šitoje profesijoje veikia griežti darbo dienos trukmės rėžiai. Jei reikia ir kiek reikia, ir, kiek supranti, kad reikia, dirbi ir kolegos dirba. Gal dar tas tinka ta prasme, kad apskritai gyvenime esu smalsus žmogus, ir man labiau patinka klausyti nei kalbėti, ir kiti man įdomesni negu aš pati sau. Bet nedarbo metu nesu žurnalistė, ir, jei nėra didelio reikalo, šiaip pramogaudama nepradedu nuo pasakojimo apie tai, kokia ta mano profesija – ne dėl to, kad norėčiau kažką iššniukštinėt, bet tiesiog, kad galėčiau pabūti tiesiog Dalia, o ne Dalia Plikūne, „Delfi“ žurnaliste.

– Kas sunkiausia dirbant šį darbą?

– Kartais prieiti prie reikalingos informacijos nėra lengva. Sunku, kai žmogaus problema labai stipriai surezonuoja su kažkokia asmenine situacija arba patirtimi. Tarkim, rašai apie karą, matai vaizdus su žuvusiais, badaujančiais vaikais, ir pati turi vaikų. Bet didžiausias sunkumas turbūt apima tada, kai vidiniai resursai išsenka iki tokio lygmens, kur jau tiesiog išsimiegoti nebepakanka. Geriau į tokias būsenas nepatekti, bet čia lengviau pasakyti, nei įgyvendinti.

– Gyvename informacijos pertekliaus, dezinformacijos laikais, pati samprata, kas yra žurnalistas, keičiasi. Jei sulauki tokių klausimų, kaip paaiškini, tai kas dabar tas žurnalistas ir kaip žinoti, ką verta skaityti, žiūrėti, klausyti?

– Pasižiūrėjau žodyne, tai, pagal apibrėžimą, žurnalistas yra žurnalistikos specialistas: laikraščio, žurnalo, radijo, televizijos darbuotojas. Toks tas sausas apibrėžimas. Bet iš esmės tai yra žmogus, kuris rinkdamas ir skelbdamas informaciją vadovaujasi ir yra atskaitingas pagal žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, visuomenės informavimo įstatymą, kitus teisės aktus. Tai yra žmogus, kuris turi pareigą išklausyti abi puses, tikrinti informaciją. Nuobodžiai čia sakau, bet visa tai yra apie daugybę įvairių įpareigojimų, kurie skiria informaciją nuo nuomonės, apie tai, kas skirta užtikrinti, kiek tas įmanoma, nešališkumą, patikimumą.

Tai aš pati irgi ir vartoju socialines medijas, kuriose seku įvairius ekspertus, ir patį įvairiausią turinį, bet visada įsivertinu rizikas, kiek kuriuo atveju noriu pasitikėti.

– Kiek žinau, žurnalistinio darbo pertrauką buvai padariusi tik gyvendama Prancūzijoje. Kokie keliai ten buvo nuvedę? Neviliojo mintis ten ir pasilikti? Juk net ir kalbą jau pramokai...

– Taip, mano vyras studijavo Prancūzijoje, ir mes ten gyvenome dvejus metus. Beje, Paryžiuje egzistuoja tikrai nepaprastai nuostabi lietuvių bendruomenė, kurią prisimenu su didele šiluma. Visiškai atitrūkusi nuo profesijos nebuvau, kažkiek dirbau ir kaip laisvai samdoma žurnalistė Lietuvos žiniasklaidai, ir labai džiaugiuosi stažuote prancūziškame laikraštyje „La Croix“.

Galiu būti visiškai atvira, mano prancūzų kalbos lygmuo taip ir nepasiekė gimtosios kalbos lygio, arba tokiu lygio, kad galėčiau dirbti žurnaliste prancūzų kalba. Nuostabi, graži, bet ir sudėtinga kalba. Po pusantrų metų jau reikėjo priimti sprendimą, kur leidžiame šaknis, planuojame vaikus, darbus ir kitus dalykus.

Tai čia toks jautrus dalykas, bet vienas labai svarbių aspektų sprendžiant buvo tai, kad mes abu su vyru esame vienturčiai. Ir bent man labai stipriai sprendimą nulėmė mintis, kad mūsų tėvai nejaunėja, o su tuo iškyla ir įvairių rizikų su sveikata. Tai yra žmonės, kurie savo gerovę susikūrė Lietuvoje, ir tikrai nebūtų vykę pas mus. O, kalbant apie tai, kad, kas gi čia tas Paryžius, kelios valandos skrydžio, tai išties taip ir yra, bet realybėje ne visada viskas taip paprasta, kai reikia greitai būti. Tai norėjosi būti arčiau tėvų ir galėti jiems padėti. Kitas toks pragmatinis aspektas, kad gyvenimui šeimoje su vaikais su pajamų lygiu, kurį galime pasiekti, Vilniuje yra erdviau ir paprasčiau negu ten. Bet puiki patirtis, labai įdomi šalis, yra nuostabių žmonių, kurie liko giliai širdyje.

– Esi ne tik žurnalistė, bet ir mama. Namie laukia vyras, dukros, augintiniai. Kaip pavyksta derinti šias atsakomybes su ne visada prognozuojamu žurnalistės darbu?

– Toks pirmas instinktas yra sakyti, kad blogai pavyksta, bet gal realybėje nėra taip viskas tragiška. Kažkada sužinojau, kad karyboje yra tokie terminai „judu-dengiu“, kai vienas juda, o kitas jį pridengia. Tai mes kažkaip su vyru taip ir veikiam, vienas juda, kitas pridengia, tai yra savo rūpesčiu apgaubia visą namų ūkį, ir taip keičiamės.

Dar yra darželis, mokykla, seneliai, draugai, vaiko artimiausių draugų tėvai – tikrai visas kaimas, kuris yra įsitraukęs į šitą projektą „dirbantys ir dar po darbo visokių užklasinių veiklų turintys tėvai augina vaikus“. Ir čia šitam kely vyksta periodinis praplaukimas per ežerą ar net jūrą kaltės, kad nepakankamai skiri dėmesio, kažko nepadarai, vaiką iš darželio prailgintos grupės pasiimi paskutinį. Tai mes su vyru jas labai mylim, bet tai nereiškia, kad mums visiems kartu visada būna lengva. Čia švelniai tariant... Bet tikrai įdomu yra.

Prisimenu, kažkada viriau vaikui kažkokią ten košę, prisėdau padirbėti, pamečiau laiko nuovoką, košė pridegė. Tupiu aš prie šiukšliadėžės, krapštau tą košę iš puodo, priėjo dukra, ir sako: „mama, vis tiek tave myliu“. Tai čia ir gražu, ir sunku tuo pačiu žinot, kad, nepaisant to, koks netobulas esi, esi jiems mylimiausias.

– Feisbuke tu mėgsti dalintis įvairiais pastebėjimais, nenupoliruotomis kasdienybės akimirkomis. Iš ten galima pastebėti, kad esi ištikima turgaus, ypač Antakalnio turgelio gerbėja. Čia tikrai ne reklaminis intarpas, bet kas tave ten taip žavi, be to, kad tiesiog apiperki šeimą? Atrodo, ten visada ne tik apsiperki, bet ir su žmonėmis pabendrauji – čia irgi žurnalistinis įprotis, būdas pajausti, kuo visuomenė gyvena?

– Mėgstu labai šeštadienį į mikrorajono ūkininkų turgelį nueiti. Ir Paryžiuje, kai gyvendavau, sėsdavau ant dviračio ir važiuodavau į ūkininkų turgų. Buvo toks momentas, kai su savo prancūzų kalba su akcentu vis pirkdavau moliūgo. Žinojo tas ūkininkas, kad lietuvė, ir turbūt dabar galvoja, kad lietuviai labai mėgsta moliūgus. Prancūzijoje yra net ištisų tinklaraščių, kur žmonės eina, aprašinėja tuos turgelius, patirtį juose, ten yra skatinama dėl ekologijos pirkti sezoninius produktus, kurie užauginti arčiau, ir šiaip romantikos tame yra.

Tai, kai grįžome, mielai Vilniuje einu į ūkininkų turgelius. Smagu labai pabendrauti su ūkininkais. Labai gerbiu juos už sunkų darbą, kartais dar kokį patarimą gaunu, kaip vieną ar kitą daržovę panaudoti. Kol mano šeima dar budinasi, mes su šunim šeštadienį jau einam į turgų.

– Apskritai, kaip manai, koks turi būti žurnalistas, kokios savybės jam svarbios?

– Kažkokia dalis manęs sako, kad kas gi aš tokia, kad sakyčiau, koks žurnalistas turi būti. Kolegas, kuriuos pažįstu, gal labiausiai apibūdinčiau, kaip smalsius, kantrius, ištvermingus, tuos, kuriems rūpi ir kurie labai jaučia atsakomybę, kuriems įdomu būti tiesos pusėje, erdvės mąstyti turėti. O šiaip tai yra ir intravertų, ir ekstravertų, su įvairiais pomėgiais, skirtingo temperamento, su skirtingomis stipriosiomis pusėmis. Labai įvairių tų žurnalistų yra.

Šis turinys yra projekto „Faktų galia“ dalis.
Tai informacinis-edukacinis projektas, stiprinantis visuomenės medijų raštingumą – aiškinantis žurnalistikos misiją, skatinantis pasitikėjimą patikimais informacijos šaltiniais, padedantis atpažinti dezinformaciją bei analizuojantis priklausomybių poveikį žmogui ir visuomenei.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.