Kristina Pocytė-Medutė: seniai įsitikinau, kad žurnalistika – mano kelias

– Kristina, tu vedi kelias televizijos laidas, dažnai tave galima pamatyti tiesioginėse transliacijose iš įvairių įvykių, mitingų, protestų, taip pat rašai tekstus, darai ir daug žiūrovams nematomo darbo – prisipažink, kiek valandų per dieną dirbi? Ar sugebi pasakyti sau – viskas, baigiau dirbti ir išsijungiu, ar esi iš tų žurnalistų, kurie niekada nepaleidžia įvykių srauto?

– Žurnalistika man yra ne tik darbas, tai – gyvenimo būdas, be kurio aš savęs neįsivaizduoju. Ji visada šalia. Tai tikrai nėra tas darbas, kai užvertęs kompiuterio ekraną gali pasakyti, kad viskas – darbas baigtas. Bet niekada neskaičiavau, kiek valandų trunka mano darbo diena. Kartais ilgiau, kartais trumpiau. Kartais būna taip įdomu daryti kažkokį darbą, kad ir nesinori, jog ta diena baigtųsi. Ir turbūt svarbu pabrėžti tai, kad dirbdama žurnaliste aš niekada neturėjau tokios pačios darbo dienos. Keičiasi vietos, žmonės, temos. Tai niekada negali atsibosti, nes niekas čia nesikartoja.

– Pradėjusi dirbti „Delfi“ iš pradžių tik rašydavai, vėliau atsirado ir darbai eteryje. Kaip tai pakeitė gyvenimą? Ar pajutai, kad tapai matomu, atpažįstamu žmogumi?

– Kad jau priminei darbo „Delfi“ pradžią, galiu pasidžiaugti, kad šių metų spalio pradžioje yra lygiai dešimt metų nuo tos dienos, kai pradėjau čia dirbti. Pamenu, tuo metu buvo ir daug džiaugsmo, ir baimės, kaip viskas pasiseks, ar man pavyks. Dabar „Delfi“ tikrai galiu vadinti savo namais, o kolektyvą – antra šeima.

„Delfi“ įsidarbinau kaip pramogų skilties žurnalistė, vėliau pradėjau dirbti aktualijų skyriuje. Dar 2019 metais eterį išvydo mano pirmoji „Jūs rimtai?“ laida, o jau antrus metus kuriu laidą „Ar galiu užeiti?“. Ir tai tik labai nedidelė mano darbo dalis.

Tikrai nesijaučiu atpažįstama kur nors gatvėje, bet būna beprotiškai smagu, kai išgirstu komplimentų už savo kuriamas laidas, kai nepažįstami žmonės pasako, kad žiūri.

Į visas savo laidas, reportažus ir straipsnius įdedu didelę dalį savęs. Tad tikrai gera, kai žmonės tai pastebi.

– Tavo pačios kelias į žurnalistiką nebuvo standartinis – papasakok, ką iki tol veikei?

– Buvau floristė! Dar besimokydama mokykloje galvojau, kad savo gyvenimą siesiu su menu, todėl iš karto po dvyliktos įstojau į Vilniaus dailės akademiją, baigiau Taikomąją tekstilę, tad vis juokauju, kad esu diplomuota menininkė. Bet juk tikrai!

Jau studijuodama pradėjau dirbti gėlių salone. Tačiau apsigynusi savo baigiamąjį darbą jaučiau, kad man kažko trūksta, kad noriu dar mokytis. Taip mano rankose atsidūrė žurnalas „Kur stoti“. Aš tikrai nemeluoju, aš niekada negalvojau ir nesvajojau tapti žurnaliste. Tai buvo tos akimirkos sprendimas, kad reikia pabandyti. Pabandžiau. Ir man pavyko. Vasarą gavusi VDA diplomą, rudenį jau buvau Vilniaus universiteto studentė. Vėl pirmakursė, vėl bakalaure. Ir taip nė nenutuokdama, lyg metusi sau iššūkį, aš radau savo gyvenimo kelią.

– Jau sėkmingai įsitvirtinusi žiniasklaidoje, dar nusprendei gauti papildomą komunikacijos magistro diplomą – pernai baigei šias studijas. Kam to reikėjo?

– Man labai patinka mokytis. Ir aš nejuokauju! Į magistrą įstojau praėjus septyneriems metams po antrojo bakalauro baigimo. Būčiau įstojusi gal ir anksčiau, gal metais ar dviem anksčiau, bet vis praleisdavau terminą, iki kada galima pateikti dokumentus. Bet tą lemtingą 2022-ųjų metų vakarą pagalvojau, kad pasitikrinsiu, iki kada vis tik tuos dokumentus reikia pateikti. Ir pamačiau, kad man laiko liko iki kitos dienos ryto. Taip netikėtai pateikiau dokumentus pasirinkusi VU Komunikacijos mokslų kryptį.

Tiesiog tą naktį skaičiau programas ir galvojau, kur studijuoti man būtų įdomiausia. Ir tai buvo vienas geriausių mano sprendimų. Ne tik papildžiau savo žinių bagažą, įgavau naujų įgūdžių, bet taip pat dvejus metus studijavau su pačiais geriausiais dėstytojais ir, žinoma, su pačia geriausia grupe. Labai džiaugiuosi, kad nestojau anksčiau, nes mano magistro grupė tikrai buvo pati geriausia.

– Kas, tavo supratimu, yra geras žurnalistas? Kokius tikslus tu pati sau keli, kokia sieki būti?

– Man atrodo, kad viena svarbiausių savybių žurnalistui – smalsumas. Žinoma, žurnalistas taip pat turi būti ir sąžiningas, nešališkas, teisingas, taip pat turi gerbti tiesą. To siekiu ir pati tiek kurdama laidas, tiek rengdama reportažus ar rašydama straipsnius.

Žurnalistas yra ir kovotojas už visuomenės teisę į tiesą. Už šią visuomenės teisę kovoju rengdama reportažus ar straipsnius įvairiomis temomis. Nuo žemgrobystės iki kelių tiesimo. Ir dar daugiau.

Dar žurnalistas yra ir pasakotojas. Gal dėl to man taip patinka ir visos tiesioginės transliacijos iš įvairių mitingų ar kitų renginių. Man patinka pasakoti žmonėms, kas vyksta, patinka kalbinti žmones, išgirsti jų nuomones.

Žurnalistika yra labai įvairi ir visose jos spalvose aš randu save.

– Daugeliui žiūrovų labiausiai įstrigusi yra tavo transliacija iš protesto prie Seimo, kur tave tiesiog fiziškai puolė kai kurie jo dalyviai. Ekrane neatrodei išsigandusi, ar išties taip ir jauteisi? O tai pačiai tai irgi buvo įsimintiniausia darbo diena, ar gal buvo kokių kitų, dar labiau įstrigusių?

– Tu kalbi apie riaušes prie Seimo 2021 metais. Aš ten atsidūriau visiškai netyčia. Tiesiog po darbo su kolege nusprendėme patikrinti, ar visi protesto dalyviai jau išsiskirstė. Pamatę, kad ne tik neišsiskirstė, bet jau kyla ir neramumai, nusprendėme pradėti tai transliuoti tiesiogiai. Viskas įvyko labai staiga. Kažkas stumtelėjo mano kolegę, kažkas bandė atimti mano mobilų telefoną, kuriuo buvo transliuojama, kažkas pradėjo plūsti necenzūriniais žodžiais. Tą akimirką, manau, baimės nejaučiau. Tuo metu aš tiesiog dirbau darbą – tiesiogiai pasakojau žiūrovams, kas vyksta prie Seimo.

Turbūt man pritartų ne vienas kolega, kad dirbant įsijungia kažkoks bebaimiškumo mygtukas. Jei reikia – imi ir darai. Reikia dėl reportažo perlipti savo baimę – imi ir perlipi.

Bet ar tai buvo labiausiai įstrigusi darbo diena? Gal viena jų. Labai ryškiai atsimenu ir savo pirmąjį interviu. Kai rankos ir kojos drebėjo. Lygiai taip pat ryškiai atsimenu vakarą, kai mokytojai tiesiog šturmavo ministeriją į ją sulipdami per langus. Per langą į ministeriją lipau ir aš.

Visas mano gyvenimas nuo tada, kai jame atsirado žurnalistika, yra neapsakomai spalvingas ir kupinas įvairiausių potyrių.

– Kas žurnalisto profesijoje tau labiausiai patinka? O kas nepatinka?

– Kova už visuomenės teisę į tiesą – turbūt tai, ką įvardyčiau šiame atsakyme kaip tą dalyką, kuris žurnalistikoje labiausiai patinka. O kas nepatinka? Turbūt tai, kad socialinių tinklų eroje dažnas neskiria tikro žurnalisto nuo tiesiog turinio kūrėjo. Taip visi, kurie gali kažką parašyti ar paviešinti internetinėje erdvėje, daugeliui tampa neva žurnalistais. Bet taip nėra. Ir mes, žurnalistai, dažnai per tyliai apie tai kalbame.

– Kokią matai žurnalisto kaip profesijos ateitį? Dabar, dažnam atrodo, bet kas gali būti žurnalistu...

– Žurnalistai turės būti dar profesionalesni ir universalesni. Mes būsime tie, kurie padėsime atskirti tiesą nuo melo, kurio socialinių tinklų ir dirbtinio intelekto įsigalėjimo laike bus tik daugiau ir daugiau. Todėl savo darbą turėsime atlikti dar geriau. Geriau nei bet kada.

Mes turime didinti visuomenės pasitikėjimą žurnalistais, turime padėti suprasti, kas yra žurnalistas, kodėl taip svarbu skirtingų pusių atspindėjimas, tiksli ir patikrinta informacija.

Žurnalisto darbas nuolat kinta. Jei anksčiau užtekdavo diktofono, dabar rankose mes turime mobiliuosius telefonus, kuriais galime ir filmuoti, ir fotografuoti, ir montuoti, ir transliuoti.

Tad tiek universalumo įgūdžių lavinimas, tiek profesionalumo didinimas žurnalistams taps vis aktualesnis.

– Ne paslaptis, darbas „Delfi“ į tavo gyvenimą atnešė ne tik profesinę saviraišką – čia sutikai ir savo vyrą. Ar tai, kad abu dirbate toje pačioje darbovietėje, palengvina iššūkį suderinti intensyvų darbą ir asmeninį gyvenimą? Lengviau paaiškinti, kodėl tos darbo valandos niekaip nesibaigia taip, kaip buvo suplanuota?

– Abu dirbame toje pačioje srityje, tačiau visiškai skirtingus darbus. Tad puikiai suprantame, kodėl nė pas vieną nėra tiksliai nustatyto grafiko, kada diena prasidės ir kada pasibaigs.

Man patinka dirbti kartu. Ir ilsėtis kartu. Mums abiem geriausias poilsis – gamtoje, miške, prie ežero, prie laužo su palapine. Štai ir paslaptis, kas subalansuoja viską šiame įtemptame darbe.

– „Delfi“ kolegos žino, kad be darbų, savo kūrybiškumą demonstruoji ir virtuvėje ar kurdama rankdarbius – ne vienas džiaugiasi tavo pieštais knygų skirtukais, turbūt visi yra ragavę ir kokių nors tavo pagamintų užkandžių. Ko dar apie tave nežino žiūrovai, kokių kitų talentų ar pomėgių turi?

– Matyt, ne be reikalo esu baigusi dailės akademiją (juokiasi). Tą kūrybiškumą kažkur reikia išlieti, tai ir lieju vis ką nors gamindama ar užsiimdama rankdarbiais. Dar mano namuose yra nemažai augalų, o vasarą balkonas būna kupinas prieskonių ir gėlių žiedų.

Įvardijai mano skirtukus. Vienam skirtukui nupiešti reikia kelių valandų, o kartais ir viso vakaro. Galiu visą vakarą neatsitraukdama nuo darbo stalo savo namuose ką nors klijuoti, piešti, siūti, rišti ar pinti. Patinka tokie miniatiūriniai ir kantraus kruopštumo reikalaujantys dalykai. Net marinuodama agurkus juos pjaustau ne peiliu, o skustuku, o vėliau agurkų juosteles suku ratu lyg formuodama gėlės žiedą.

Aš nežinau, ar galima kruopštumą įvardyti kaip talentą, bet jei jau klausi talento, tai tebūnie tai kruopštumas.

– Ar dar įsivaizduoji, kad galėtum būti kažkuo kitu, ne žurnaliste, ar tai jau neatskiriama tavo tapatybės dalis?

– Ar galėčiau – manau, kad tikrai taip, ar norėčiau – manau, kad ne. Žurnalistika yra mano kelias ir tuo seniai įsitikinau. Žurnalistika turi labai įvairių formų, kuriose galima save atrasti. Tikiu, kad nors daug šiame kelyje jau pažįstu, dar liko labai daug nepažinto ir nenueito kelio, tad drąsiai žengiu pirmyn atrasdama vis naujas žurnalistikos spalvas.

Šis turinys yra projekto „Faktų galia“ dalis.
Tai informacinis-edukacinis projektas, stiprinantis visuomenės medijų raštingumą – aiškinantis žurnalistikos misiją, skatinantis pasitikėjimą patikimais informacijos šaltiniais, padedantis atpažinti dezinformaciją bei analizuojantis priklausomybių poveikį žmogui ir visuomenei.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.