Violeta Aleknienė. „Menas turi duoti žmogui gėrį..." Vytautas Klemka

Violeta Aleknienė. „Menas turi duoti žmogui gėrį..." Vytautas Klemka...Šiaurės Rytų Aukštaitijoje – Rokiškio apskrityje, Panemunėlio val., Ridikiškių kaime prabėgo garsaus menininko vaikystė ir jaunystė. Todėl brandžiame kūrybos laikotarpyje jo kūriniuose suskamba vaikystės įspūdžiai, kaimo motyvai. Didelę įtaką, kaip augančiai ir bręstančiai asmenybei įtakos turėjo dvi darbščios ūkininkų šeimos – senelio Antano Lapelio, tėvo Igno Klemkos. Vyresniojo amžiaus panemunėliečiai pažinojo šias šeimas ir kalbinti pateikė išlikusius prisiminimus. Dailininko tėvas I. Klemka buvo kilęs iš Panemunėlio miestelio. „Mano kaimynas buvo tvirto sudėjimo, aukštokas. Jo darbštumui ir saugumui niekas neprilygo. Buvome kaimynai, kartu bendravome kaimų suėjimuose, pasidėdavome ūkio darbuose, važiuodavome į bažnyčią. Ūkininkas skyrė lėšų Panemunėlio bažnyčios vidaus įrengimui ir vienos klausyklos pastatymui. (3 Bieliūnienė L. Prisiminimai, 1997 m. V. Aleknienės asmeninis archyvas) Prieš pirmąjį pasaulinį karą Ignas Klemka turėdamas septyniolika metų išvyko į JAV. „Svetimoje šalyje už Atlanto įstojo į kariuomenę. Prasidėjus karui grįžo į Lietuvą, dalyvavo fronte prie Verdeno. Po karo vėl emigravo atgal. Iš motinos pasakojimų sužinojau, kad gyveno Čikagoje, dirbo įvairiuose fabrikuose. Prisidėjo prie lietuviškų laikraščių leidybos. Manoma, kad susitikdavo su kunigu kraštiečiu Petru Lapeliu“. (4 Saulėnas A. Prisiminimai, 2024 m., V. Aleknienės asmeninis archyvas) Į tėviškę I. Klemka sugrįžo 1922 m. Prasidėjus žemės reformai ir užsidirbęs nemažai pinigų būsimas ūkininkas nusipirko apie 40 ha žemės Ridikiškių kaime. Vietovė buvo netoli nuo Panemunėlio miestelio, nekalnuota, derlinga. Iki žemės reformos Ridikiškių kaimas priklausė Panemunėlio dvarui ir istoriniuose šaltiniuose minimas 1585 m. Naujakurys dairėsi ir turtingesnės žmonos. Jis vedė ūkininko Antano Lapelio dukrą Kazimierą (1895-1986) iš Kebų viensėdžio. „Kazimiera Lapelytė ir Ignas Klemka susituokė Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Seneliai į Kauną važiavo arkliais pakinkyta lineika 1923 m. rugpjūčio mėn.“ (5 .Saulėnas A. Prisiminimai, 2024 m., V. Aleknienės asmeninis archyvas) I. Klemkos vienkiemis buvo didžiausias Ridikiškių kaime. Tai įtakojo šeimininko darbštumas, sumanumas, turimos žemės kiekis. „Troba didelė, dviejų galų su baltomis langinėmis ir gonkais. Sodyboje dvi klėtys, du klojimai, tvartas, pirtis. Šalia augo didelis sodas. Pavasarį žydinčių obelų žiedus galėdavai pamatyti nuo Panemunėlio parapijos kapinių“. (6 Kreizienė O. Prisiminimai, 2001 m., V. Aleknienės asmeninis archyvas) Šeimoje vienas po kito gimė penki vaikai: Vytautas (1924-1991), Bronė (1925- 2021), Edmundas (1930-1972), Stasys (1934-2015), Rėnė Kristina (1942- 2025). Iki 1940 m. birželio šeima gyveno ramiai, tvarkėsi ūkyje, vaikai lankė Panemunėlio pradžios mokyklą. Tik mažoji Renė likdavo su mama. Prasidėjęs karas mažai palietė šį kraštą. Frontas ėjo netoli Kamajų. Virš Roblių miško matėsi kylantys ugnies liežuviai. Tik sovietų trėmimai išdraskė darnią ūkininkų Klemkų šeimą. 1948 m. pavasarį I. Klemka buvo perspėtas pažįstamų, kad turi būti atsargus. Naktimis jį priglausdavo kaimynai. Pranašystės išsipildė. 1948 m. gegužės mėn. 22-23 d. trėmimo operacijos „Viesna“ metu buvo iš Lietuvos ištremti 40 000 žmonių. Deportacija buvo nukreipta gyventojų lietuvių iškėlimas iš gimtųjų vietų. „Aš mačiau, kaip I. Klemką išvažiuojantį iš Juozo Kubiliaus kiemo sutiko skrebai. Nelabieji įsėdo į vežimą ir nudardėjo link Klemkų sodybos. Supratau kas atsitiko. Mano krikštatėvis su dukra Brone ir sūnumi Edmundu buvo išvežti į Panemunėlio geležinkelio stotį. Girdėjau, kad Edmundas vežant į Sibirą iššoko iš traukinio vagono“. (7 Kubilius E. Prisiminimai 2024 m., V. Aleknienės asmeninis archyvas) Nėra abejonių, kad šeima ruošėsi baisiems gyvenimo pokyčiams. Kazimiera Klemkienė pasiėmusi dukrelę Rėnę Kristiną pėsčia išėjo Bajoriškių kaimo link. Sūnai Stasys ir Vytautas prieš išvežimą jau gyveno Kaune. „Savo akimis mačiau, kaip išvežė kaimynus. Ignas tvardėsi, sėdėdamas už stalo paprašė manęs ir kaimyno Boriso saugoti namus. Viensėdį sugriovė ir iš medienos pastatė gyvenamuosius namelius Mažeikiškio MT darbininkams. „Klemkynė“, taip ją vadino panemunėliečiai, greitai tapo lygiu lauku. Iki melioracijos liko augti sodas ir sodybos ribas žymintys medžiai“. (8 Kreizienė O. Prisiminimai 2021 m., V. Aleknienės asmeninsi archyvas) I. Klemką su dukra Brone ištrėmė į Krasnojarsko kraštą, Peskunovskos vietovę, Dvarišči pramonės miško bazę. Su namiškiais susiekdavo laiškais. Materialiai padėti artimieji negalėjo. Po kurio laiko buvo ištremtas į to paties Krosnojarsko krašto Udereisko rajoną, Rasdolnojos kaimą. Laiške, kuris saugomas M. K. Čiurlionio dailės muziejuje I. Klemka iš tremties rašė „Esu netoli Norilsko. O visgi mano uždirbti turtai, kuriuos aš sunkiai uždirbau ir nupirkau savo žmonai didelį ūkį Ridikiškį, o kitą ūkį 31 ha savo vaikams Vytautui ir Edmundui, dukrai Bronei 9 ha. Vaikai tuo metu dar buvo maži. Atėjus komunizmui visus mano ūkius ir gyvulius pasiėmė komunistai. O 1948 m. išvežė į Sibirą. Sunkiai dirbti ir badauti“. (9 Klemka I. Laiškas M. K. Čiurlionio dailės muziejus M-1-22-389, p. 1 ) Tremtį tėvui ir dukrai pavyko išgyventi. Iš laiško turinio sužinome, kad I. Klemka dirbo prie miško darbų. Bronei Klemkaitei truputėlį buvo lengviau, nes dirbo šachtoje esančiame sandėlyje. A. Saulėno atmintyje išliko labai žiaurus senelio pasakojimas. „Vietiniai rusai į atvežtuosius žiūrėjo, kaip į nusikaltėlius. Vieną šaltą Sibiro žiemos dieną apie 100 žmonių susisodino į baržą ir plukdė link šiaurės. Išlaipino vidurį taigos iškirstame medžių plote. Kirtavietę aptvėrė spygliuota tvora. Paliko gyventi ant sniego. Išplaukiant senelis suspėjo su savimi pasiimti druskos, kirvį ir katiliuką. I. Klemka ieškodamas išeities paprašė sargybinio degtukų. Pasmerktieji sugebėjo iš šlapių šakų sukurti laužą. Katiliuke ištirpintame iš sniego vandenyje virdavo iš žolių, lapų, spyglių marmalą. Žmonės atsigerdavo šiltos putros. Šildydavosi prie laužų. Tačiau tai nepadėjo išgyventi. Tremtiniai mirė masiškai. Valgyti visiems norėjosi. Nebuvo kitos išeities, kaip valgyti žmogieną. Virdavo sukapotą lavoną. Zonoje išbuvo vieną savaitę. Po to atplaukė dar viena barža. Likusius gyvus atplukdė atgal...“ (10 Saulėnas A. Prisiminimai 2024 m., V. Aleknienės asmeninis archyvas) Dailininko motiną Kazimierą Klemkienę priglaudė Taraldžių kaime gyvenusi Zaborskių šeima. Motinai dažnai reikėjo keisti gyvenamą vietą. „Gyvendama pas Zaborskius mokiausi Punkiškių pradinėje ir Krylių septynmetėje mokykloje. Šiek tiek nurimus motina nuėjo į policiją, kad išduotų pasą. Užtarimo ten nesulaukė. Skrebai ją nustūmė nuo laiptų. Lūžo koja. Viena koja šlupčiodama, pakeleivių pavežėta pasiekė Taraldžių kaimą. Baigusi septynias klases išvykau brolio Vytauto pakviesta gyventi į Kauną“. (11 Klemkaitė-Gabdankienė R. Prisiminimai 2024 m., V. Aleknienės asmeninis archyvas) Likimas lėmė, kad šeimos nariai susitiko Kaune. 1957 m. grįžusiam iš tremties I. Klemkai neleido gyventi miesto ribose. Apsigyveno šalia Kauno miesto esančiuose Lampėdžiuose. Tik vėliau persikėlė gyventi pas sūnų Stasį. Dar dirbo Lampėdžių poilsio namų sargu. Mirė 1972 m. Nereabilituotas. Sesuo Bronė tremtyje sukūrė šeimą su Bernardu Saulėnu. Jaunieji Saulėnai į Lietuvą sugrįžo su devynių mėnesių sūnumi Algirdu. Jiems pažįstami padėjo prisiregistruoti Alytaus mieste. Išsinuomojo nedidelį butelį. „Šalia gyveno Kunčių šeima. Jų sūnus Jurgis Kunčius buvo rašytojas. Jo vardu pavadinta Alytaus savivaldybės viešoji biblioteka“. (12 Saulėnas A. Prisiminimai. 2024 m. V. Aleknienės asmeninis archyvas) Su aplinkinių kaimų vaikais vyriausias šeimos sūnus Vytautas 1931-1935 m. lankė Panemunėlio pradžios mokyklą. „Eidami į mokyklą kaip dūzgenčios bitės nusileisdavome nuo kapų kalno. Nuo pagrindinio kelio tiesiausias takelis į mokyklą vedė per Nemunėlio upelį, klebonijos kiemą. Kun. Kazimieras Mockus kartais paburbėdavo, kad į mokyklą neiname pagrindiniu keliu. Įdomiausios kelionės būdavo žiemą. Prisičiaužę nuo kapų kalno į mokyklą ir iš jos pareidavome šlapi, pavėluodavome į pamokas. Joneliškių, Ridikiškių, Alsetos, Kraštų kaimo vaikų būryje buvo ir būsimas dailininkas Vytautas Klemka su savo seserimi Brone“. (13 Jočienė J. Prisiminimai 1998 m., V. Aleknienės asmeninis archyvas) 1935-1936 m. Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokinių fotografijoje randame aukštą gimnazistą V. Klemką. Tuo metu gimnazija buvo Šiaurės Rytų Lietuvos krašto švietimo židinys. Būsimas dailininkas dalyvavo visuomeninėje veikloje. Su kitais mokslo draugais jam teko jam vežti akmenis būsimam J. Tumo-Vaižganto paminklui statyti, sodinti „Klaipėdos liepą“, dalyvauti 1937 m. rašytojo paminklo atidengime. Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją V. Klemka baigė 1944 m. gegužės mėn. Nesibaigus karui buvo nedrąsu toliau nutolti nuo namų. 1944-1946 m. dirbo Juodupės girininkijoje buhalteriu. Menui gabus vaikinas pasirinko studijas Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1946-1948 m. mokėsi skulptūros fakultete.

Autorius: Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama