Rasa Alė Petronytė. Esė apie Alę

Prieš šimtą metų Rokiškyje gimė Elena Naginskaitė, vėliau Vajegienė, artimųjų visą gyvenimą meiliai vadinta Ale. Literatė, mokytoja, ypač aktyviai veikusi Atgimimo Lietuvoje. Kultūrinio laikraščio „Prie Nemunėlio“ sumanytoja, drauge su Alfonsu Keliuočiu ir vyru Vytautu Vajega jį kūrusi, su dideliu rūpesčiu redagavusi. Rokiškį Alė Naginskaitė-Vajegienė įtraukė į atgimstančios Lietuvos judėjimus: kartu su Vanda Vasiliauskiene ji buvo Rokiškio krašto Mokytojų Sąjūdžio kūrėja, viena Aukštaičių akademijos iniciatorių, Kultūros fondo Rokiškyje pagalbininkė. Iniciavusi Vaižganto vardo grąžinimą Rokiškio gimnazijai, surinkusi ir išleidusi XX a. Rokiškio krašto švietimo, kultūrinio gyvenimo pradžios vystymosi istoriją. Man ji – močiutė, kurios taip ir nesutikau ir kurios vardą nešioju. Tiesa, ne kaip tą pirmąjį, kuris kasdien artimųjų ir tolimųjų tariamas netenka savo įkrovos, tik pavadina ar pakviečia, pranykdamas be ypatingos reikšmės. Vardą Alė nešioju kaip priminimą ir įpareigojimą.

            Vienas pagrindinių pasakojimų, kuriuos nuo mažens girdėjau apie močiutę, – ji buvo poetė. Nedidelė balta knygelė Viskas arba nieko senelių namuose Rokiškyje visad kantriai, viršeliu į priekį žvelgdavo nuo lentynos. Išleista jau močiutei mirus. Žinojau, kad pokario metais iš Vilniaus Jaunųjų rašytojų sekcijos Alė pašalinta ideologiniu pagrindu. Vėliau nesipublikavo ir nemėgino patekti į literatų gretas. Vaikystėje girdėdavau, kad tai buvęs tiesiog sąžiningas pasirinkimas. Ir tik visai neseniai supratau, kokios dramatiškos aplinkybės lėmė, kad režimo užtildyta studentė „jautėsi ištrūkusi iš spąstų ir toliau rašė, mažai kam rodydama“ (Naginskaitė, 1998).

            Alės gyvenimas – „prarastosios“ pokario kartos kaleidoskopo stiklelis. 1944-ųjų Universitetas, į kurį studijuoti lituanistikos atvyko devyniolikmetė mergina iš Rokiškio, buvo ne itin svetinga vieta. Pilna KGB verbuojamų dėstytojų ir kurso draugų, besiklausančių sienų, užsėta invaziniais sovietų ideologijos Sosnovskio barščiais. Apgriauta, be elektros ir nešildoma: močiutė rašo, kad žiemą užšaldavo net rašalas parkeryje. Ji taip pat pasakojusi, kaip viena kurso draugė, atsigulusi miegoti šlapia galva, ryte pabudo prie lovos rėmo prišalusiais plaukais.

            Ir visgi tai metai, kai jauni literatai būrėsi draugėn, tikėdami, kad galės rašyti. Vokietmečiu juk rašė kiek vyresni jų pirmtakai – Henrikas Nagys, Vytautas Mačernis ir kiti. Atrodė, frontui atsitraukus, karui pasibaigus turėtų būti lengviau. Miestuose taip pat kūrėsi slaptos ateitininkų kuopos, globojamos dar neišvežtų ir nenužudytų tarpukario intelektualų. Štai Vilniaus universiteto ateitininkų kuopelė, kuriai priklausė močiutė Alė, rinkdavosi Stefanijos Ladigienės bute Trakų gatvėje. Buvusios Lietuvos Seimo narės, žydų gelbėtojos Ladigienės namuose lankydavosi platus ratas inteligentų, ateitininkų, mokytojų ir tiesiog žmonių, kuriems reikėjo pagalbos.

            Sunku įsivaizduoti, kokios nuotaikos tuo metu galėjo tvyroti. Tai, be abejonės, kraupus laikas, pilnas melo, persekiojimų ir baimės. Toks, kurio tikimės nepamatyti. Bet studentės Alės eilėraščiuose pavojaus akivaizdoje atsiranda trapi viltis, vos regima, kierkegoriškai tariant, pasirodanti „absurdo galioje“. Močiutė artimai bendravo su bendraamžėmis Vanda Zaborskaite, Irena Veisaite, Regina Mikšyte. Panašu, kad ir su Adele Dirsyte, kuriai šiuo metu Vatikane užvesta beatifikacijos byla, – laiškuose iš Sibiro Dirsytė vis prašo perduoti Alei linkėjimų. Rodos, šie išsilavinę, gilaus proto, tvirtos sąžinės ir tikėjimo žmonės vis viena turėjo nešti vienas kitam vilties. Slegiant neramumams visad laikomės aplink save esančių šviesiųjų.

            Studijų metų tekstuose ryškūs fatališki įvaizdžiai: priešstatų struktūruojamuose eilėraščiuose nuolat susiduria destrukcija, neįveikiama tamsa ir stebuklingas atkūrimas – viltis, pasaka ir drąsa („Gyvenimas padaro akrobatais: / Tarp liūtų vaikščiojom per ugnį“; „Aš išdrįsau pažvelgti žaibui į akis / Kai jis žegnojo mirčiai namelius“). Mirties ir gyvenimo priešstatą atskleidžia tekstuose dažna dvilypė ugnies metaforika. Rudens lapuose deganti ugnis žymi skausmą ir gęstančią gyvybės jėgą („Dega saulė tyliai mirštančiam lape“), bet kartu reiškia ir pasipriešinimą tamsai. Tai gyvasties maištas, noras degti pačiai, „vėju pasiutusiu stūgaut“, leisti sudegti gimtiesiems namams („Nevilties valandą“), taip nušviečiant tamsą:

Suliepsnoti kaip žvakei prieš gęstant

Ta liepsna, už save didesne,

Paskutinėj minutėj įprasmint

Tamsų kelią pašvaistės šviesa.

Juk nuo amžių gamta šitai žino:

Medžiai rudenį dažo lapus.

Jie kaip auksas sužėri beržynuos

Ir tik perdegę krinta supūt.

Visą pilkumą nykią iškentus,

Atsisveikint reikės su žeme.

Tegu dienos, blyškiai išgyventos,

Nusidažo mirties ugnimi.

Kelk savy didžią rudenio šventę

Ir sušvitęs sudeki ramiai.

            Nelyg žymusis velsiečių klasiko Dylano Thomaso imperatyvas „Do not go gentle into that good night. / Rage, rage against the dying of the light“[1], šis Alės eilėraštis iškyla kaip protestas prieš dvasinę kapituliaciją. Varomoji teksto jėga – troškimas gyventi prasmingai, net jei tokia „rudenio šventė“ reiškia pražūtį. Trumpas šviesos blyksnis yra vertesnis už ilgą tamsos laiką. Maištas gal kiek jaunatviškai maksimalistiškas, bet jame sublyksi ir tarpukario Lietuvoje išugdytos sąžinės atšvaitai. O ką iš tiesų reiškia savo kryžkelėj sutikti tokį pasirinkimą, nelabai ir gebu įsivaizduoti.

            Jaunos Alės tekstuose ypač dažnas griuvėsių motyvas – galbūt, kaip rašo Regina Mikšytė, autorei įsiminė sugriauto Vilniaus ir sudarkytų kaimo sodybų vaizdai (Mikšytė, 1998). Eilėraščiuose griuvėsiai iškyla kaip dvasinės destrukcijos metafora. Jie ne tik išoriniai, bet ir vidiniai („Dega širdyje žarijos neišblėsę... / Mumyse taip pat yra griuvėsiai...“). Juos atstatyti galima tik „gyvenant pasaka“: sugriautuose namuose eilėraščio subjektės niekas nelaukia, „Pro išdaužytus langus vėjas kaukia“, „Netekęs lizdo mažas paukštis klykia“, bet neįmanoma viltis sukuriama iš naujo:

Sugriauti namai

<...>

Tiktai paiki vaikai, linksmai subėgę,

Surankioja išdužusių langų stiklus

Ir pasaką sukurt visad pajėgia:

Pilies stiklinis bokštas stiepiasi dailus.

Nors be pastogės, jie laimingi šoka:

Pastatė pilį, saulė žaidžia jos stikluos...

Negrįžk, jei pasaka gyvent nemoki,

Nerasi jokios laimės sugriautuos namuos.

            Griuvėsių figūra, gali būti, iš dalies ir užtraukė Alei ideologinę nemalonę. Jau po jos mirties leidžiant knygelę Viskas arba nieko per klaidą nebuvo išspausdintas eilėraštis „Pavasario naktį“, kurį 1946 m. močiutė skaitė Universitete. Rankraštyje jis turi prierašą: „Skaityta Universiteto literat[ūros] vakare. (Iš nuogirdų) Reimeris[2] reagavo kaip į ideologinį...“. Šio eilėraščio centre atsiduria architektūrinės Vilniaus metaforos:

Pavasario naktį

Einu. Siaura gatvelė tolumon tamsėja.

Vienplaukę galvą vėjas draiko pirštais,

Jisai neranda kur čionai įsibėgėti,

Įpuola gatvėn, daužosi ir miršta...

Įkaitę, tylūs mūrai šiluma alsuoja,

Lyg po darbų ramiai sumigę žmonės,

Tarytum su gamta ir jie gyvi sustoja

Ir junta kraują, šildantį maloniai.

Staiga veidan srovė kapų šiurpu šaltuoju

Griuvėsiai, didžiules žaizdas atdarę.

Aš sudrebu ir gatvėje tyliai sustoju:

-O, Viešpatie, gyventi baisiai gera!

            Atrodo keista, kaip kas nors galėtų prikibti prie tokio idėjiškai beveik nekalto teksto. Visgi tekę girdėti, kad šis eilėraštis anuomet studentų buvo žinomas, buvo jų deklamuojamas. Tad, matyt, to meto žmogui jis buvo reikšmingas.

            Architektūrinės metaforos čia atskleidžia gyvybės ir mirties, žmogiškumo ir nuasmenintos būties priešstatas. Teksto pradžioje gyvybinę vėjo jėgą užgniaužia ankšta, tamsėjanti erdvė („Jisai neranda kur čionai įsibėgėti“). Šis sužmogintas, pirštais plaukus draikantis vėjas tampa priešingas šaltai ir bežmogei „kapų šiurpo“ srovei, kuri padvelkia iš griuvėsių. Griuvėsių žaizdų ertmės užgožia žmogiškai „šiluma alsuojančius“ mūrus. Taip mirties ir jos siaubo figūros tekste ima viršų. Vis dėlto ištara eilėraščio pabaigoje sukuria dar vieną gyvenimo maištą, maldą, kuri įveikia dvasinę ir fizinę destrukciją. Eilėraščio reikšmes susieti su politine ano meto padėtimi tampa visai nesudėtinga.

            1946 metais kartu su keliais bendražygiais Alė Naginskaitė buvo pašalinta iš Jaunųjų rašytojų sekcijos. Nutarimą perskaitė Kostas Kubilinskas, o Eduardo Mieželaičio straipsnis „Literatūroje ir mene“ sprendimą paaiškino: „Pasiklydę formalistiniuose ieškojimuose, kai kurie pasiklydo ir ideologiniuose klausimuose, nesidairydami ir neabejodami subrido į reakcinę ideologiją. Neatsitiktinai nuo jaunųjų sekcijos atitrūko Karaliūtė, Naginskaitė, Steponis. Jie neįstengė kol kas atsisveikinti su atgyventa praeitimi savo poezijoje“ (Mieželaitis, 1946). Tais pačiais metais pradėta KGB byla, močiutė buvo sekama, žinojo, kad saugumui pats Kostas Kubilinskas ją ir skundė. Irena Veisaitė atsiminimuose mini, kad saugumiečiai Veisaitę spaudę klausytis kambariokės Alės pokalbių, skaityti jos dienoraštį (Švedas, 2016). Nežinia, ar toks saugumo dėmesys močiutei kliuvo dėl eilėraščių, ar galbūt dėl ryšių su Stefanijos Ladigienės globojamu ratu – 1946 metais Ladigienė buvo suimta ir nuteista kalėti lageryje. Šiaip ar taip, poetinės Alės ambicijos buvo atidėtos į šalį.

            Daugiau nei po trisdešimties metų močiutės Alės rašytame eilėraštyje vėl pasirodo rudeninių lapų įvaizdis. Tik čia jie nebedega jaunatvišku maištu, o tampa gelbstinčio vėlyvo žydėjimo ženklu. Tokio, kuris skleidžiasi savaime ir teikia nesibaigiančią vilties malonę:

Klevui

Neturi akį veriančio žiedo,

Nei sultingo ir gundančio vaisiaus,

Tik lapus, tik lapus, tik lapus...

Bet kai paukščiai visai nebegieda

Ir mus prislegia pilkumos baisios,

Ir diena sutrumpėja perpus –

Tu pražydini savo lapus.

Saulės spindulius vasarą gėręs,

Tu sukrovei jų atsargą gausią

Į lapus, į lapus, į lapus,

Ir dabar tu juos dosniai pažėręs

Kloji kilimu kuo nuostabiausiu

Ir sodus, ir takus, ir kapus...

Kloji žydinčius savo lapus.

Ir teigi, jog neverta liūdėti,

Jei neteko laiku pražydėti.

Naginskaitė, Alė. Viskas arba nieko. Vilnius: Petro ofsetas, 1998.

Naginskaitė, Alė. „Praeities puslapius atvertus“ In: Alė Naginskaitė. Viskas arba nieko. Vilnius: Petro ofsetas, 1998.

Mieželaitis, Eduardas. „Jaunieji turi atsikratyti žalingojo senumo“, Literatūra ir menas, Nr. 5, 1946.

Mikšytė, Regina. [Apie autorę] In: Alė Naginskaitė. Viskas arba nieko. Vilnius: Petro ofsetas, 1998, p. 93–94.

Švedas, Aurimas. Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus. Vilnius : Aukso žuvys, 2017.

Vajegienė, Elena; Mikšytė, Regina.Rokiškio [sud.]. J. Tumo-Vaižganto mokyklai – 75. Rokiškis: Rokiškio J. Tumo-Vaižganto mokykla, 1993.

Venclova, Tomas. Pašnekesys žiemą: eilėraščiai ir vertimai. Vilnius: Vaga, 1991.

Autorius: Rasa Alė Petronytė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama