Alė Rūta-Nakaitė. Eilėraščiai

Marija parduotuvėj

Mačiau Tave paveikslų parduotuvėj –

gražiu be galo veidu ir atvira širdim.

Toksai paveikslas ir tėvų seklyčioj buvo,

tokį nešuos pasaulin savo nebuity.

Lange šaltos vitrinos Tavo akys –

malonės, meilės žiburys –

Ir aš  - benamis, elgeta – norėjau gatvėj klauptis,

aš -elgeta, lazdos nei maišo neturįs –

Tiktai pastūmė kažin kas mane iš skubančios minios,

uždarė parduotuvės langą –

Vilkaus gatve, girdėjau vėl pavasario varpelį žvangant,

o geliamoj širdy paveikslas švietė

Marijos atvira širdim, gražiu be galo veidu –

Ne iš vitrinos išimtas ir nupirktas ne šičia,

tasai, kurs švietė anuomet mano tėvų seklyčioj.

Tavo gyvenimas

Tavo gyvenimas –

brangus servizų porcelianas senienų parduotuvėj.

Viena akimirka, - ir šukės mindžiojamos,

ir puošnioje lentynoj lyg niekados nebūsi buvęs –

Tavo gyvenimas – trapiausios rožės žiedlapeliai.

Byrės, kaip ir kiekvienas augalas nubyra,

nors išdidžiai savo spalvingą didenybę kelia.

Tavo gyvenimas –

Negrįžtančios atgal neramios upės –

Nuplauks garbė, ir auksas, ir siekimai

ir supsis nežinioj, kaip viskas amžiais nežinioje supės.

Tu aplankei

Ruduo geltonus nuplėšė lapus ir į purvyną mėto.

Ir žmonės – kaip tie lapai, o ir gyvenimas – kaip tas ruduo

Tu atėjai, mano pavasari, gėlėtas

ir nuvedei keliu ne purvinu, ne tuo.

Lietaus lašai taip dideli po mano langu krinta,

o viduje šviesu: tu – mano saulė – tik ir aš –

Pralošia tūkstančius sėdėdami prie vinto,

o mūsų laivas pats į pasakų turtus nuneš.

Pilka tik dargana širdy ir prietema aplink man liejos

o ir svečiai į mano kambarius-kelionės dulkėmis pilki

Tu aplankei mane, geriausia mano fėja,

ir žemės pievose gražiausius žiedus man renki.

Į mano dykumą, į nykią, sausą,

buvo atplaukusi tyla, naktis tamsi.

Dabar mano širdis tavęs taip išsiilgus klausos

Tu  - mano muzika, mano daina, many esi. 

Ruduo geltonus nuplešė lapus ir į purvyną mėto.

Ir žmonės – kaip tie lapai, o ir gyvenimas – kaip tas ruduo

Tu aplankei mane, mano pavasari, gėlėtas

ir nuvedei keliu ne purvinu, ne tuo.

Pakelės mintys

Vis tolumos ir džiaugsmo trupiniai vilioja.

Nudarda ratai gruodu gūdžiai cypdami.

Žavinga ir švelni kaip atminimai ši kelionė,

graudi kaip amžina smilgos lingavimo dalia griovy.

Prisimenu pavasarį ir pakelėse vyšnios žiedus.

Tik saulė mano draugės buvo ir daina.

Šaltam speige viena paukštytė gūdžiai gieda,

šaltam speige ant medžio liūdinčio viena.

Prisimenu, kaip nešienautos pievos kvepia,

miškuos gegulės verks ir nusijuoks –

Žingsniai lengvi ir mintys giedrios, lepios –

Nebeskambės anų dienų jau niekad aidas joks.

Pakildavo rytais ten mėlynas ir šaltas rūkas,

vidurdienį – auksinė rudenio giedra.

Aukštai – būrelis gervių klykiančių kelionėj sukas,

tenai lizdelio gimtojo, ten poilsio neras.

Einu pro žiedus, krintančius lapus ir snaigių šokį,

einu ir nebegrįšiu niekados pro čia.

Sustoti poilsiui ir džiaugsmui laikinam nemoku,

nukris žvaigždė maža, sudegusi nukris nakčia.

Ir tolumos ir džiaugsmo trupiniai vilioja.

Per gruodą ratai gūdžiai nudainuos.

Žavinga ir švelni kaip atminimai ši kelionė,

graudi kaip mirusios paveikslas mylimos.

Į jūrą

Bangos didelės, rūsčios ir šiurpios,

o laivelis mažutis linguos – 

Pilkas žvirblis taip gailiai sučirpia

ir trobelėj liūdnai

saulė leidžias languos.

Ar sugrįši? Tylu.

Ką parveš? O valtelė maža.

Baltos klykia žuvėdros aplink.

Daug žaizdų.

Daug skolų.

O kišenėj tik smulki grąža.

Miesto žiburiuos

Aš miesto žiburiuos paklydau,

o tu – pirkelėje tamsioj švieti.

Man – tolimų pasaulių brydės,

tau – kryžiai tėviškės šventi. 

Jaučiu tave kiekvienam žingsny

ir mėlynas akis visur matau.

Man vynuogių čia kekės linksi,

o ilgesys tik – tau.

Aš miesto žiburiuos paklydau,

bet iš toli man kaip žvaigždė švieti –

Pasaulių tolimųjų baigias brydės,

o kryžiai amžiais tėviškėj šventi.

Laukimas

Tyla ateina švelniais žingsniais

ir padeda man savo ranką ant širdies.

Kai tavo žingsniai neaidės,

kai būsi dar toli,

širdis tave girdės.

Tos lygumos akis išplėtusios,

miškai rankas ištiesę,

ir pilnas ilgesio saulėlydis

išeina pasitikt tavęs.

Tyla išglostė mano veidą.

Ar gi toli nesuaidės?

Ar neatpūs čia vėjai gandą

pradžiugint laukiančios širdies?

Tyla nueina švelniais žingsniais - 

Kažkas jau aidi, dar toli.

Žinau, tai šitų žingsnių aidas.

Tai mano viltys ir gyvenimas ateina,

tai mano laimė pakely.

Darželis

Jos didžiausias buvo turtas-

Prie pat kelio –

žirnikėliai vidury,

o aplinkui – kvepiančios nasturtos.

Kiek toliau –

žaliuoja rūtos ir rezetos,

o kvepėjimas gi jų! 

Eidamas pro šalį neįkvėptų retas

į pat gilumą krūtinės šitą kvapą.

Dar toliau –

Lelijos baltos šneka –

Apie ją ir apie šitą,

kuriam skynė vieną žiedą

iš bijūnų raudonų

ir jam prisegė taip kartą neprašyta.

Ir nuraudo kaip rausva palangėj rožė –

O jis juokės,

padėkojo

Ir per kaimą su kitais nudrožė.

Ir girdėdavo jurginai,

kaip ji vardą vakarais jo mini;

ir šaipydavos grioviuose kaimo dilgės,

kaip ji dairosi į kelią, kaip jo ilgis.

O jis ėjo ir nuėjo

su bijūnu atlape raudonu –

Dega jos širdis kaip tie žiedai aguonų.

Kai žiedai skaisčias akis jau merkia,

ji priglaudus prie lelijų veidą verkia. 

Autorius: Alė Rūta-Nakaitė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama