Giedrius Kujelis. Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Istorija trumpai

Ankstyviausi Rokiškio bažnyčios paminėjimai

            Ankstyviausias žinomas dokumentas, susijęs su Rokiškio bažnyčia, yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio nurodymas dvaro maršalkai, Rokiškio dvaro laikytojui Jurgiui Astikaičiui, skirti Rokiškio klebonui Jonui iš Lepkų penkis žmones (dūmus) su jų žemėmis klebonijos ūkiui bei ten esančiomis trejomis karčiamomis visiems laikams[1].

Šis dokumentas publikuotas 1948 m. išleistame leidinyje Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji Wileńskiej (I t., 3 d.), kuriame nenurodyta tiksli išleidimo data, tačiau pažymėta, kad jis priskirtinas laikotarpiui tarp 1494 m. liepos ir 1500 m. liepos.

            Tai yra ankstyviausias žinomas Rokiškio bažnyčios paminėjimas. Tuo tarpu Rokiškio dvaras pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minimas 1499 m. rugsėjo 21 d. Aleksandro Jogailaičio privilegijoje Jurgiui Astikaičiui dėl girios kirtimo[2].

            1501 m. rugsėjo 18 d. Mielnike (dab. Baltarusija) pasirašytu dokumentu Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis perdavė Vilniaus vyskupui Vaitiekui Albertui Taborui 28 bažnyčių patronato teisę, su sąlyga, kad šis parinks tinkamus ir lietuviškai mokančius kunigus. Šiame dokumente minima ir Rokiškio bažnyčia – tai pirmasis konkretus jos paminėjimas[3].

            1516 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis suteikė konfirmacinę privilegiją Rokiškio bažnyčiai ir klebonijai. Šios privilegijos nuorašai saugomi Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios archyve (lenkų k., XIX a.) bei Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (lot. k., XVII a.)[4].

            Dokumentas svarbus tuo, kad jame paminėta Aleksandro Jogailaičio laikais suteikta privilegija Rokiškio bažnyčiai ir klebonijai. Čia pirmą kartą minimas ir Rokiškio miestelis (oppido, miasteczko) bei kai kurių jame gyvenusių asmenų vardai.

XVI–XVII amžių šaltiniai ir Krošinskių laikotarpis

            1563 m. sudarytame Rokiškio bažnyčios ir klebonijos inventoriuje pažymėta, kad dalį bažnytinių reikmenų surašė Rokiškio klebonas Jonas Lipovskis (Jokūbo sūnus). Jis nuo 1560 m. minimas kaip klebonas ir dalyvavęs inventoriaus sudaryme, mat bijant maskolių antpuolių dalis turto buvo išvežta į Vilnių[5].

            Inventorius parašytas lenkų ir lotynų kalbomis, labai išsamus – jame išvardyti visi bažnyčios ir klebonijos daiktai: religiniai reikmenys, knygos, ūkio įrankiai, gyvuliai, taip pat pažymėta, kad rokiškėnai mokesčius bažnyčiai mokėjo pinigais ir natūra.

            Inventoriuje minima siuvinėta pala (kvadratinė servetėlė, kuria per mišias uždengiamas kielikas), kurią bažnyčiai dovanojo Timotiejus Krošinskis – Ivano Krošinskio tėvas.
Inventoriaus autorius – Matas Solokas; dokumentas sudarytas dalyvaujant Simonui Tiškevičiui, Albertui Koškai ir Prokopijui Ozolevskiui, o patvirtintas Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus[6].

            Vėlesniuose šaltiniuose Rokiškio bažnyčia fragmentiškai minima 1634 m. Rokiškio dvaro inventoriuje (vadinamajame Wędragowskio inventoriuje). XIX a. nuorašuose Rokiškis vadinamas miesteliu (Miastesczko), o jame minimos gatvės – Dvaro, Rygos, Turgaus aikštė, Vilniaus ir Zarasų skersgatviai[7].

            1667 m. balandžio 23 d. kunigaikštis Karolis Jurgis Krošinskis, būdamas ligos patale, surašė testamentą, kuriame prašė jį palaidoti Rokiškio bažnyčioje, koplyčios rūsyje, pastatytoje priešais šonines bažnyčios duris. Koplyčios statyba pavesta jo žmonai Elžbietai, jai skiriant 1200 auksinų iš Tarnavos dvaro pajamų[8].

            Jo žmona mirė 1675 m. ir testamente prašė būti palaidota Rokiškio koplyčioje šalia vyro[9].

XVIII amžiaus Rokiškio bažnyčia

            Antroji Rokiškio bažnyčia minima 1849 m. sudarytoje Rokiškio bažnyčios kronikoje, kurioje teigiama, kad bažnyčia pastatyta 1590 m., kai Rokiškį valdė Petras Krošinskis[10]. Joje buvo net aštuoni altoriai[11].
            Ta pati kronika mini, kad ši bažnyčia sudegė, o 1713 m. pastatyta nauja medinė šventovė, funduota Elenos Tyzenhauzienės[12].

            Vis dėlto ant Elenos Krošinskienės-Tyzenhauzienės antkapinės lentos, esančios Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios grafų Tyzenhauzų kriptoje, įrašyta, jog bažnyčią ji fundavo 1708 m. Taigi galima manyti, kad statybos darbai tęsėsi apie penkerius metus.

            Bažnyčia buvo 17–18 sieksnių ilgio, kryžiaus plano, su penkiomis kopulomis. Iš pradžių joje buvo penki altoriai, tačiau 1737 m. liko trys – Didysis, Dievo Motinos ir Kristaus Gimimo.

            Bažnyčios vaizdas žinomas iš XIX a. pradžios Konstantino Tyzenhauzo piešinio, kuriame pavaizduota kryžiaus plano, monumentalios formos medinė šventovė. Ant aukštų trikampių frontonų iškilę kupoliniai bokšteliai su kryžiais, o virš presbiterijos – barokinio silueto signatūrinis bokštelis.[13] Piešinyje matoma ir šalia stovėjusi trijų tarpsnių medinė varpinė, užfiksuota ir 1877–1881 m. fotografijoje.

1864 metų gaisras ir padariniai

            1864 m. medinė Rokiškio bažnyčia sudegė. Nors nelaimės aplinkybės nežinomos, šis įvykis paliko ryškų pėdsaką rokiškėnų atmintyje. Apie jį sukurta liaudies daina:

Rokiškio bažnyčia medinė buvo,
Visi gerai žino, kad nesupuvo.
Nieks nežino, kas ti tiko,
Kad tik pelenai atliko vietoj bažnyčios.

Korojo Dievas nedėlios rytą,
Mišių ir mišparų nėr kur laikyti.
Toks prabaščiui smutkas tiko,
Kad linksmo žmogaus neliko iš didžios baimės[14]...

            Po 1863 m. sukilimo caro valdžia griežtai ribojo katalikų veiklą – buvo uždarinėjami vienuolynai, draudžiamos bažnyčių statybos, kunigai persekiojami. 1864 m. buvo išleistas generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymas Žemaičių, Vilniaus ir Seinų vyskupystėse remontuoti senas ir statyti naujas katalikų bažnyčias[15]. Todėl po gaisro Rokiškio parapijiečiai meldėsi kapinių koplyčioje. Carinė administracija nematė reikalo statyti naują bažnyčią. Tačiau grafo Reinoldo Tyzenhauzo lėšomis ir žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus diplomatijos pastangomis leidimas buvo gautas.

Neogotikinės šventovės statyba (1866–1885 m.)

            Statant naująją bažnyčią teko įveikti valdžios pasipriešinimą. Novoaleksandrovsko apskrities viršininkas von Kramer teigė, jog Rokiškyje nauja bažnyčia nereikalinga, nes aplink esančios parapijos – Panemunėlio, Obelių, Kamajų ir Aknystos – esą užtikrina pakankamą religinį aptarnavimą. Be to, jis kaltino Tyzenhauzų dvarų valdytojus rėmus 1863 m. sukilimą[16].

            Vis dėlto 1866 m. Kauno gubernijos valdyba patvirtino architekto Gustavo von Šachto projektą ir išdavė leidimą statyboms. Statybos komitetui vadovavo Rokiškio klebonas kun. Lionginas Rekštis (vėliau kun. Stanislavas Šimkevičius), jame dalyvavo vietos bajorai ir parapijiečiai[17].

            Pagrindiniai fundatoriai – grafai Reinoldas Tyzenhauzas ir Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė.
            Architektūrinį projektą rengė Gustavas von Šachtas, dirbęs kartu su Liepojos architektu Paulu Maksu Bertčy (Bertchy) bei Rygos architektu Johannu Danieliu Flesko. Bokšto Šv. Juozapo koplyčios ir interjero projektus kūrė Georgas Werneris[18].

            Von Šachtas, puikiai išmanęs neogotikos principus, buvo pasirinktas neatsitiktinai – jis jau buvo suprojektavęs Dūkštų, Sarijos (dab. Baltarusija) bažnyčias, Preilos ir Lentvario rūmus.

            Naujoji šventovė iškilo toje pačioje vietoje kaip senoji, pastato ilgį praplėtus į rytus ir vakarus, o šventoriaus teritoriją – į trapecijos formą. Senosios medinės varpinės vieta, žvelgiant iš vakarų, sutapo su naujojo fasado linija.

            Pirmasis statybos etapas (1866–1876 m.) truko apie dešimtmetį. 1875 m. jau buvo sumūryti skliautai, 1877 m. baigti vidaus darbai. Tų metų gruodžio 4 d. bažnyčia pašventinta – nors joje buvo įrengtas tik laikinas altorius.

            Pagrindinį altorių Reinoldas Tyzenhauzas buvo užsakęs Paryžiuje, Plačido Paskalio-Russo dirbtuvėje; ant jo nugarinės pusės yra įrašas, liudijantis, kad altorius pagamintas 1879 m.

Architektų ir fundatorių indėlis

            Po grafo Reinoldo Tyzenhauzo mirties 1880 m. statybos nenutrūko – jas tęsė jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė.
            Siekiant įrengti bokštus, prie projekto prisidėjo architektas Georgas Werneris iš Tirolio (Austrija). Jam patikėta suprojektuoti bokštą, Šv. Juozapo koplyčią ir bažnyčios interjerą.
            1883 m. koplyčios statyba buvo beveik baigta – dėti terakotiniai grindiniai, bokšte jau kabėjo didysis varpas, nulietas Zvolinskio fabrike Varšuvoje, ir veikė Strasburge pagamintas laikrodis.

Trys varpai buvo pavadinti Šv. Konstantino, Šv. Zbygnevo ir Šv. Reinoldo vardais. Ant jų lotyniškai įrašyta:
– „Šaukiu gyvuosius“ (vivos voco),
– „Mirusius apraudu“ (mortuos plango),
– „Žaibus išvaikau“ (fulgura frango).[19]
            Deja, Pirmojo pasaulinio karo metais jie buvo išvežti į Rusiją ir nebegrįžo.

            Presbiterijos grindys išklotos balto ir raudono marmuro, visas interjeras – pilko granito plokštėmis. 1882 m. altorius buvo paauksuotas grafienės M. Pšezdzieckienės lėšomis, o kitoje jo pusėje inkrustuotas Prancūzijos Garbės legiono ordinas, kuriuo projekto autorius apdovanotas 1878 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje (sovietmečiu ordinas pavogtas).

            Tais pačiais metais iš Leveno į Liepoją, o iš ten į Rokiškį atgabenti Josefo ir Liudviko Goyersų dirbtuvių gaminiai: mediniai suolai, šešios klausyklos, presbiterijos tvorelė, durys, sakykla, 14 šventųjų figūrų ir vargonų spinta puošta trijų šventųjų susijusių su muzika skulptūromis  - popiežiaus Grigaliaus, šv. Cecilijos ir karaliaus Dovydo. Senieji Paryžiuje pagaminti vargonai pakeisti nauju 24 registrų firmos E. F. Walcker & co instrumentu. Goyersai taip pat pagamino centrinio altoriaus baldakimą bei šoninius altorius pagal G. Wernerio projektus. Visi darbai užbaigti 1885 m[20].

Meninė programa ir vitražai

            1885 m. spalio 22 d. bažnyčia buvo konsekruota vyskupo Paliulionio. Darbai, susiję su vitražais, bronzinėmis skulptūromis ir šventoriaus vartais, buvo tęsiami dar keletą metų.

            Bažnyčios vitražai, sukurti Vienoje pagal G. Wernerio projektus, pasižymi subtilia spalvine gama. Pagal pirminį projektą vitražuose turėjo būti pavaizduoti keturi giminių, susijusių su Tyzenhauzais, herbai – iš viso apie 40. Presbiterijos languose buvo planuota įamžinti „Marijos žemės“ vyskupus: šv. Adalbertą, šv. Meinardą ir šv. Stanislovą.

Be to buvo planuojama fasade įrengti centrinį vitražą, kuriame būtų pavaizduotas Šv. apaštalas evangelistas Matas. Vitražas turėjo būti įspūdingas - 11 angliškų pėdų (~3,35 m) pločio ir 27 pėdų (~8,22 m) aukščio. Tačiau šio sumanymo buvo atsisakyta.

            Antrojo pasaulinio karo metu dalis vitražų buvo sunaikinta, o juos vėliau atkūrė vitražistas Konstantinas Šatūnas.

            Prie altoriaus išsiskiria dvi bronzinės skulptūros, vaizduojančios pasauliečius, o ne šventuosius, kaip įprasta katalikų bažnyčiose, – Tyzenhauzų giminės atstovus. Kairėje pusėje – Engelbertas von Tiesenhusen, giminės pradininkas, dešinėje – Reinoldas Tyzenhauzas, bažnyčios fundatorius, paskutinis Rokiškio giminės linijos vyras, laikantis Rokiškio bažnyčios maketą. Skulptūrų autorius – Ottonas Kioningas iš Vienos.

            Po presbiterija įrengta grafų Tyzenhauzų kripta, kur ilsisi Krošinskių, Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių giminių nariai.

Bažnyčios reikšmė šiandien

            Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios kompleksas – vienas įspūdingiausių neogotikos architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Jo monumentalus tūris, harmoningas siluetas ir turtingas interjeras iki šiol džiugina rokiškėnų bei miesto svečių akis.

            Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia ne tik Dievo namai, tikinčiųjų šventovė, architektūros šedevras, bet ir paminklas grafų Tyzenhauzų giminei, giminės istorijos knyga, kuria galime skaityti čia užėję.

            2025 m. bažnyčia mini 140-ąsias konsekracijos metines. Šiai sukakčiai Rokiškio krašto muziejus parengė tarptautinę parodą „VYTIS IR LELIJA“, veikiančią nuo 2025 m. spalio 18 d. iki 2026 m. sausio 17 d., kurioje eksponuojami eksponatai iš Vatikano Apaštališkosios bibliotekos ir kitų Lietuvos ir užsienio atminties institucijų.

Autorius: Giedrius Kujelis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama