Eligijus Daugnora. Kas „Teatro gene" matyta

Kas „Teatro gene" matyta...Teatrų festivalis, senu ar nauju pavadinimu, malūnais ar genetiškai modifikuotomis spiralėmis ženklinamas, vis tiek yra ne pavadinimas, o spektakliai ir tai, kas apie juos. Kad ir kaip garsiai reklamuotume vizualinius pokyčius, žmonės ne emblemų ar prekės ženklų (kaip žiauriai tai skamba, kalbant apie teatro festivalį) žiūrėti susirenka, o gyvenimų, kurie įvyksta arba neįvyksta scenoje. Tad šiuo kartu apie pirmojo „Teatro geno“ ir 41-ojo Profesionalių teatrų festivalio Rokiškyje spektaklius. Prieš kiekvieną festivalį norom nenorom vis tiek susidėlioju spektaklius į būtinus pamatyti, tuos, kuriuos pamatyti smalsu, ir tuos, į kuriuos, į kuriuos jei ir eisiu, tai be didelio entuziazmo ir netgi noro. Tokių būtinų pamatyti, paskelbus festivalio repertuarą, išvydau gal tik porą. Tai nereiškia, kad festivalis neatspindėjo realios Lietuvos teatro šiandienos. Teatras keičiasi, senoji režisierių karta traukiasi, išeina, o daugybė jaunų režisierių, kurių darbus matėme ir šiemet, dar nesuformavę savo braižo, dar neaišku, ko iš jų galima tikėtis, kokie jie bus. Todėl ir ši apžvalga išėjo gal kiek pernelyg kritiška, net pesimistiška. Bet tai tik dėl noro matyti festivalyje geriausius spektaklius. Po pirmojo festivalio spektaklio, Kauno Valstybinio Akademinio Dramos Teatro pastatymo „Panika“ pagal suomių dramaturgo Mika Juhani Myllyaho pjesę (režisierė Kamilė Gudmonaitė) sulaukiau nemažai klausimų, kaip jį vertinu, ir pasiteiravimų, ar nerašysiu recenzijos. Taigi, „Panika“. Visi kažkodėl šneka tik apie vieną spektaklio sceną. Taip, apie tą, kur aktorius Vaidas Maršalka, vaidinantis televizijos žurnalistą Jonį, geras penkias minutes nuogas (tai yra, tik su kojinėmis) laksto po sceną ir žiūrovų salę šaukdamas „Aš laisvas!“ Gal dėl tos scenos jau kelintą sezoną Kaune į šį spektaklį sunku gauti bilietų. Pirmą nuogą sceną teatre mačiau dar anais laikais, kai sekso pas mus nebuvo. Prieš kokius 40 metų. Ir tai buvo to paties Kauno teatro spektaklis – Jono Vaitkaus režisuota Juozo Glinskio pjesė „Kingas“. Ir tame spektaklyje nuogas kūnas iš tiesų buvo laisvė – bandymas kilti į dangų sunkiai auklėjamų paauglių internate. Nuo to laiko nuogo kūno teatre mačiau nemažai. Ir vyrų, ir moterų. Režisūriškai išteisinto, tiesiog būtino toje scenoje, ir visiškai beprasmio ir bereikšmio – iš noro pasirodyti. Ar režisierė K. Gudmonaitė pamatuotai naudoja nuogą vyro kūną „Panikoje“? Ir taip, ir ne. Žiūrovas šiek tiek provokuojamas ir ruošiamas tai scenai. Beveik nieko nesakanti vyrų nuogais torsais svarmenų salėje scena, dvasinis Makso (akt. Mantas Zemleckas) apsinuoginimas sėdint tualete (jo potrauminio streso sindromas reiškiasi ankštų patalpų baime). Pastarasis daug baisesnis negu Jorio striptizas, nes kyla ne iš pykčio, o iš baimės. Esminis klausimas, ko gero, čia būtų: ar keičia tas apsinuoginimas ką nors pjesės veikėjų gyvenime? Maksui jo apsinuoginimas keičia, nes moko kovoti su problema. Jonio apsinuoginimas nieko nekeičia nei jam, nei draugams. Palakstė, pasiautėjo, viską išvartė ir toliau eis per gyvenimą viską griaudamas. Režisierės turėta uždavinys sukrėsti publiką? Gal, jauni režisieriai kartais tai mėgsta, bet nemanau, kad tik tai. Kas daugiau? Nežinau. Gal reiktų pasižiūrėti spektaklį dar kartą, bet vargu ar tai darysiu. Gražūs, neblogi aktoriniai darbai, bet ne man ir ne mano. Vyrų „ties nervų krizės riba“ būna ir įdomesnių. Aktorius Gytis Laskovas už Leo vaidmenį šiame spektaklyje gavo festivalio perspektyviausio aktoriaus prizą, įsteigtą Donato Banionio fondo. Nesiimsiu ginčyti šio sprendimo, juolab įžvelginėti perspektyvas visada nedėkingas užsiėmimas. Visai kitoks buvo Alytaus miesto teatro spektaklis „Baltaragio malūnas“. Nė už ką būčiau nėjęs – nepažįstamas municipalinis teatras, muzikinis spektaklis, nežinoma režisierė Milda Emilija Mičiulytė. Bet nuėjau, nes turėjau laisvą vakarą ir žmogišką norą ta proga kuo nors pasipiktinti. Ir buvau maloniai nustebintas. Pirmą kartą šiame festivalyje. Viskas šiame spektaklyje buvo atpažįstama, bet tuo pačiu originalu savo minimalizmu. Originali Martyno Bialobžeskio muzika, įdomūs aktoriniai darbai, minimali scenografija, kad ir truputį kvepianti sporto sale (lankai, buomai), bet daugiaprasmė ir nebanali. Spektaklis tikrai plastiškas, bet tai plastikai neaukojantis aktorinės technikos, muzikalus, bet muzika neužgožia dramatizmo, poetiškas, bet su aiškia istorija ir siužetu. Žodžiu, „Baltaragio malūnas“ patiko. Socialiniuose tinkluose netgi būčiau uždėjęs patiktuką. Bet kai atėjo laikas išeinant balsuoti prie durų, susilaikiau. Nes net ir nemažai matęs muzikinių ir šokio spektaklių, iki šiol neturiu jų vertinimo kriterijų, nemoku jų žiūrėti. Jei jau pakviečiamas koks vienas į festivalį įvairovės dėlei, tegu būna, bet pastaraisiais metais vis po kelis, ir net neypatingai gausiai į tokius spektaklius besirenkanti publika neatbaido organizatorių nuo tokių eksperimentų. Gal savotiškas nepakantumas muzikiniams spektakliams ir yra mano trūkumas, bet, kaip sako viena gera pažįstama, jei kas nors nepatinka: kiekvienas turi teisę į prastą skonį. Keistuolių teatro „Turkio spalvos monstras“ – jau ne pirmas šio teatro Rokiškio publikai pristatytas improvizacinės italų kaukių komedijos pagrindu gimęs pastatymas. Kažkada domėjausi commedia dell‘arte teatru ir jo atbalsiais Lietuvos teatre nuo pat „Vilkolakio“ teatro laikų iki šiol, tai žinojau, ko tikėtis. Carlo Gozzi – vėlyvojo šios italų improvizacinės kaukių komedijos laikotarpio atstovas, išlaikęs improvizacijos dvasią, bet atsisakęs buitiškumo ir nukrypęs į pasakas. Pasaką su orientalistiniais motyvais ir pamatėme. Pasaka kaip pasaka, joje daug viską nugalinčios meilės, kilnaus pasiaukojimo, stebuklų, kuriuos neretai mėgsta net šiuolaikinis populiarusis kinematografas. Be abejo, ir žavių nūdienos intarpų keistuoliškose improvizacijose. O „Keistuoliai“ improvizuoti moka ir mėgsta. Tai ir šiame spektaklyje išvydome keletą tokių perliukų. Gyviausiai salė visgi reagavo ne į kokius nors politinius, pavyzdžiui, anekdotą apie aukštaitį ir žemaitaitį, o apie Rokiškiui aktualius, tokius, kaip projektas naujam teatro festivaliui, kurį galima „pavadinti „Teatro genu“ ir vaidinti žemdirbiams“. Spektaklis vizualus, žiūrimas be didelių pastangų. Lengvas ir grakštus, muzikalus, kaip „Keistuolių teatrui“ įprasta, spalvingas ir net poetiškas. Tokie spektakliai, nors gal ir nesukelia pusę nakties trunkančios nemigos, bandant apibendrinti tai, ką pamatei, vis tiek apie mus ir mums. Kitą dieną pamatėme jau ne spektaklį, o filmą apie šviesios atminties lietuvių teatro režisierių Eimuntą Nekrošių. Filmo „Eimuntas Nekrošius. Pradžia“ autorius Audronis Liuga, pristatydamas šį kūrinį apie ankstyvąjį teatro genijaus kūrybos laikotarpį Jaunimo teatre (po to sekė darbas LIFE festivalyje ir „Meno forte“), pasiguodė, kad E. Nekrošiaus spektaklius dabar jau sunku restauruoti, nes daugelio vaizdo įrašai net nebuvo daryti ar išliko tik labai prastos kokybės, tad remtasi ir foto medžiaga, garso įrašais. Mano kartai tie spektakliai – „Kvadratas“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Pirosmani, Pirosmani“, „Dėdė Vania“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Nosis“ – buvo kaip kitokio teatro pažadas ir pavyzdys, įkvėpimo šaltinis ir teatro kokybės matas. Gal nė vienas tos kartos režisierius neišvengė vienokių ar kitokių Maestro įtakų, bandymų sekti, noro būti panašiam. Nekalbant apie begalinį susižavėjimą ir iki šiol išlikusį norą tuos spektaklius žiūrėti šeštą, aštuntą ar dvyliktą kartą, kad galėtum vėl pasinerti į magišką nekasdienio teatro pasaulį. Dar dabar kartais pagalvoju apie teatro klubą, kur galima būtų peržiūrėti vieną ar kitą spektaklį, kurio dabar gyvai jau nebepamatysi, persukant atgal, nagrinėjant ir aptariant atskiras scenas. Juolab, tokių galimybių šiuolaikinės technologijos suteikia.

Autorius: Eligijus Daugnora

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama