Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė. Permąstyti tapatybę per šiuolaikinį meną: „A14 -3608“ buvusiuose Kriaunų kultūros namuose

Kriaunos – nedidelis kaimas šalia Obelių Rokiškio rajone. Jo istorija vinguriuoja nuo pirmojo paminėjimo 1505 m. ir yra išsamiai pateikta 2009 m. monografijoje „Obeliai-Kriaunos“ (aut. V. Mačiekus). Čia paliečiami įvairūs laikotarpiai ir įvykiai, aptariami būdingi krašto bruožai, asmenybės ir kt. Ši medžiaga - atsparos taškas, leidžiantis nagrinėti krašto tapatumo ženklus.

XIX a. Kriaunos laikytos Zarasų parapijos centru, ką liudija ir išlikęs istorinis paveldas - vienas ryškiausių objektų - mūrinė liaudiškojo klasicizmo formų Dievo Apvaizdos bažnyčia statyta 1818–1929 m. Aplink ją plyti aikštė, palei kurios perimetrą išsidėsčiusi seniūnija, nuo 1987 m. veikiantis Kriaunų istorijos muziejus. Vietovė pasižymi išraiškingu kraštovaizdžiu, žemės ūkio pasiekimais, malūnais, mena rezistencines kovas, nuo 2021 m. turi net savo herbą, kuriame – kriauninių peilių simbolis.

Kaip matome, istorinių Kriaunų tapatybės ženklų esama, jie yra užfiksuoti leidiniuose, matomi ir puoselėjami vietos bendruomenės per projektines veiklas, renginius. Apžvelgiant centrinę aikštę, akis užkliūva už, kairėje bažnyčios pusėje, stovinčio masyvaus statinio – buvusių kultūros namų. Pastatyti sovietmečiu, jie atrodo apleisti ir nenaudojami. Tai – vienas iš mūsų šaliai skausmingo ir sudėtingo istorinio laikotarpio reliktų.

Sovietmečiu ypatingai ryškiai keitėsi architektūrinis Lietuvos veidas: turbūt nerasime nei vieno miesto ar miestelio be šį laikmetį liudijančių statinių. Dalis jų yra sunykę, kita - pamažu nyksta arba renovuojama, pritaikoma praktiškai. Kitiems gi yra priskiriamos tam tikros vertės, kas sudaro sąlygas juos traktuoti kaip mūsų kultūros paveldą, kartais itin komplikuotą. Pasak dailėtyrinininkės, humanitarinių mokslų daktarės, profesorės Giedrės Mickūnaitės, plačiąja prasme visas sovietinis paveldas yra okupacinio režimo liudininkas, todėl negali būti vertinamas vienareikšmiškai[1]. Akivaizdu, kad visuomenėje kyla daug diskusijų, pasipiktinimo dėl sovietinių paminklų, kitų statinių (neretai saugomų valstybės) likimo. Tuo tarpu, visuomeninio pobūdžio, ideologinių prasmių atvirai neskleidžianti architektūra, yra vertinama kiek papraščiau. Problema čia kyla ne dėl pastatų idėjinio krūvio, o labiau dėl prasmės juos saugoti, jų reikalingumo.

Istoriniais duomenimis 1949 m. Kriaunose įsikūrė Sartų kolūkis, kas lėmė, kad 1980-81 m. buvo pastatytas, jau minėtas, gan išraiškingas sovietinio modernizmo objektas – dviaukščiai mūriniai kultūros namai. Toks masyvumas – neatsitiktinis, tuomet buvo siekiama, kad kultūros namai užgožtų miesto ar kaimo bažnyčią[2]. Taigi, jų nepavyktų laikyti visai nekaltu statiniu - tai buvo galingas propagandos įrankis. Tiesa, funkcionalizmo principais grįstoje architektūroje tiesioginius ideologijos ženklus sunku įžvelgti.

Kriaunų kultūros namų pastato istoriniai ir architektūriniai niuansai nėra tyrinėti, tad į juos reikėtų gilintis atskirai. Verta paminėti, kad tai buvo gana ištaigingas to meto statinys, su grimo kambariais ir dušais. Apie kadaise vykusį aktyvų gyvenimą čia, liudija detalės, erdvios patalpos, dekoratyvios akmens plytelių grindys, šiandien gausiai padengtos nesibaigiančiu byrančių kalkių sluoksniu. Pastatas priklauso vietos gyventojui, kuris yra neabejingas jo pritaikymui kultūriniams poreikiams, taigi su džiaugsmu leido čia veikti menininkams. Šiandien pastatas yra gana prastos būklės, sudarytos tik elementarios sąlygos jo egzistavimui. Visgi, jis gali būti įdomus ne tik kaip istorinio laikotarpio liudininkas, bet būtų naudinga patyrinėti ir architektūrines jo vertes. Kadangi kultūros namų architektūra yra ryškus fenomenas Lietuvos ir kitų posovietinių šalių architektūros istorijos kontekste.

Nepaisant pastato būklės (o gal priešingai, to įkvėpti) - gretimame Bajorų kaime gyvenanti pora – Karina Kazlauskaitė ir Klaus Leo Richter 2024 m. rugsėjo 15 – spalio 13 d. spontaniškai subūrė 5 kolegas menininkus ir surengė, nemažai visuomenės dėmesio, sulaukusią šiuolaikinio meno parodą „A14 – 3608“. Tarp eksponuojamųjų – fotografijos, audio/video instaliacijos, ready-made‘ai, skulptūriniai objektai. Juos pristatė Karina ir Klaus, taip pat - Violeta Bubelytė, Alvydas Lukys, Andrius Kviliūnas. Trys menininkai gyvena Vilniuje, taigi parodos pavadinimas žymi kelių numeraciją – Vilnius-Utena ir paskutinio keliuko link Kriaunų numerį. Šiuolaikinio meno parodai apleistumo įspūdis puikiai pasitarnauja – jis veikia žmonių sąmonę kur kas stipriau nei jie būtų išeksponuoti sterilioje erdvėje.

K. Kazlauskaitė – kosmopolitiška, kiek ekscentriškų objektų, istaliacijų konceptualiosios juvelyrikos atstovė. Jai kūryboje svarbu kalbėti apie vartotojišką visuomenę, ekologijos problemas, renkasi netikėtas medžiagas (gyvulių šlapimo pūsles, senus rankšluoščius, austrių geldeles ir kt.). Bene subtiliausiai šiai vietai pritikęs jos darbas - disko kamuolys iš kiaulės šlapimo pūslės ir veidrodžio gabalėlių. Jis primena, kadaise, iš tiesų, čia kabėjusį tokį, tik parodoje - kiek netaisyklingos formos, galbūt ironiškai apeliuojantis į subliūškusią sovietinę svajonę ar tikrovę). Darbai vizualiai dera patalpose, kuria atsitiktinumo, paslaptingumo nuotaiką, yra ironiški, skatina domėtis, kelia klausimus.

Austrų kilmės fotomenininkas K. L. Richter domisi periferija, analizuoja kultūrinius bei istorinius hegemonijos pavyzdžius. Visuomenės paribiuose atsidūrusios bendruomenės ir pavieniai žmonės – jo kūrybos objektas. Tai patvirtina vienas iš jo kūrinių - „Kastutė“, pasakojantis apie vietinę moterį, atsisakiusią dirbti kolūkyje ir iki pat mirties (1990 m.) negavusią elektros prisijungimo. Ši istorija dar kartą primena mums apie sovietinės santvarkos absurdiškumą ir beprasmybę, pateikiant realių pavyzdžių.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė V. Bubelytė (g. 1956 m.) – žinoma fotomenininkė, besidominti kūno plastikos fotografijoje galimybėmis. Parodoje eksponavo 17, per paskutinį dešimtmetį sukurtų autoaktų. Verta prisiminti, kad sovietmečiu menininkai patyrė daug sunkumų dėl drąsesnių sprendimų kūryboje, neretai iš parodų eliminuoti nuogo kūno propaguotojai. Tuomet tokie darbai atspindėję laisvės siekį, šiandien žymi savotišką pergalę prieš tarybinę sistemą: pripažinta kūrėja, su savo darbais, simbolizavusiais maištą, įžengia į erdvę, kurioje šie kadaise nebuvo toleruojami. Sistema žlugo, o autorių darbai lieka. Nepaisant juose reflektuojančios fizinio kūno kaitos, rodančios nenugalimą laiko tėkmę, kurią mėginti įveikti gali tik menas.

A. Lukys (g. 1958 m.) – Lietuvos profesorius, dėsytojas, šiuolaikinės fotografijos bei medijų meno kūrėjas. Daugiausiai domisi įvairiais kultūrinės antropologijos ir fotografijos šiuolaikiniame mene aspektais. Jo meninis požiūris glaudžiai susijęs su atminimo ir kasdienės kultūros sampratomis. Kriaunose jis pristatė fotografijų seriją „Tai kas lieka” (2022-2023 m.). Tai - 12 fotografijų, kuriose išmaniuoju telefonu užfiksuoti rasti negyvi gyvūnai ir kompostinės medžiagos. Posthumanistinio požiūrio kūriniai universaliai kalba apie gyvybę ir mirtį, jų ryšio svarbą. Atsidūrę šioje parodoje, darbai savaime analizuoja ir negyvų objektų (sovietinės architektūros) santykį su gyvaisiais (žmonėmis).

Dar vienas šio penketuko autorius – A. Kviliūnas (g. 1972 m.) yra videomeno kūrėjas bei tapytojas, besidomintis visuotinėmis temomis: žmogaus gyvenimu ir jo prasme, mirtimi, nuodėme, atpirkimu. Demonstruodamas 4 video kūrinius, jis provokuoja žiūrovą įsitraukti į jo vidinį pasaulį, kupiną absurdo, humoro, bei simbolių, kur kontrastuoja sunkus turinys bei estetika. Vaizdas ir garsas yra neatsiejamas daugiaprasmiškam jo kūrinių patyrimui.

Paroda „A14 – 3608“ - labai paveiki. Gilinantis į darbų koncepcijas, iškyla negirdėtų, praturtinačių pasakojimų. Jie, prisideda prie teisingo požiūrio į mūsų istoriją formavimo: geriau pažinodami, galime labiau ją įvertinti, tuo pačiu - įveikti baimę, kuri nereitai ir kyla iš nežinojimo. Menininkai šia paroda siekė ne tik pristatyti kūrybą, bet ir parodyti, kad tokie apleisti, ir regis, nebereikalingi, statiniai mūsų miesteliuose gali pasitarnauti per/kuriant vietovės tapatybę. Galima sakyti, kad dažnas į šią vietą įžengia nedrąsiai, tuo tarpu išeina labiau pasitikintis savimi. Pasak, Karinos, ji kiek jaudinosi imdamasi parodos iniciatyvos ir buvo nustebinta, kad vietos gyventojai noriai lankė parodą, dalinosi prisiminimais apie gausiai vykusius renginius ir kitas itorijas (kurias pravartu būtų užrašyti). Visgi, galima spėti, kad tokio tipo parodos, šio pastato sienos niekada nematė.

Rokiškio krašto miesteliai turi daug kultūrinių maršrutų su traukos objektais, siejamais su istorinės architektūros paveldu. Dažniausiai tai - bažnyčios, dvarai ar jų liekanos, paminklai. Tuo tarpu apie sovietinio laikotarpio architektūrą kalbama retai, nes ji neatrodo įdomi, patraukli ar vertinga. Greičiau – kaip menanti netolimą praeitį, kurią vertėtų pamiršti. Būtent toks požiūris ir leidžia jai nykti. Visgi, reikėtų pripažinti, kad toks palikimas suteikia galimybę sužinoti daugiau ne tik apie vietovę, bet ir pažinti save. Pavyzdžiui, kažkas prisimindamas apie vykusius to meto renginius, atlikėjus, gali papasakoti ir apie tuos, kurie nebuvo įleidžiami, jų kūryba nepripažįstama. O tai jau kalba apie tam tikras vyravusias egzistencines ar rezistencines kovas. Taip mūsų istorijoje iškyla naujos asmenybės, galinčios tapti svarbiais vietos tapatybės simboliais. Nepaisant aplinkybių, šią architektūrą statė mūsų protėviai, joje veikė mūsų tėvai. Tie patys žmonės, kurie iškovojo ir Lietuvos nepriklausomybę.

Galbūt galime šiandien pažiūrėti į tai iš perspektyvos, kad ir šis paveldas gali būti įdomus, vertingas, reikia jį tinkamai pateikti, sutelkiant dėmesį ir į tai, kad jis niekada negalėtų tapti mums priešišku. Vienas iš esminių dalykų – moksliniai vietovių tyrimai. Lietuvos miestelių ar kaimo vietovių istorija, galima sakyti, suklestėjo XXI amžiuje, kai pradėta jomis daugiau domėtis, išleista tų miestelių monografijų serija. Paminėkime – Panemunėlio miestelį ir geležinkelio stotį Rokiškio rajone, kur istoriniai atradimai atskleidė asmenybes, kurias anksčiau menkai tepažinome (M. Olkinaitės, M. Kubiliūtės, J. Tūbelio, J. Katelės ir kt. atvejai). Asmenybės tampa pagrindu vietovės naratyvui plėtoti. Visa tai prisideda prie naujų objektų atsiradimo, senų išsaugojimo, vietos dvasios kūrimo, kas, be abejo, ateityje turi ir ekonominę vertę. 

Lietuvoje jau tampa įprasta atrasti senas erdves. Tai - ne tik dvaro estetika spinduliuojantys, bet ir neretai, kolūkinio baroko epitetą turintys, sovietmetį menantys statiniai. Net ir įsigiję dvarą, žmonės nepuola jo restauruoti, o palieka visus istorinius sluoksnius, net ir sovietmečiu padarytą akivaizdžią žalą (pavyzdys - Jakiškių dvaras Joniškio rajone). Puikus sovietinio pastato įveiklinimo per meną pavyzdys – Naujuosiuose Valkininkuose įkurta „Menų skalbykla“ - buvusios vaikų ligoninės skalbyklos pastatas. 2018 m. jį įsigijęs bendruomenės pirmininkas pats atrestauravo ir dabar organizuoja meno parodas, plenerus, sulaukia menininkų iš įvairiausių Lietuvos kampelių[3]. Neveltui, paveldo tyrinėtojas G. Aschwort teigia, jog visi paveldo sluoksniai yra vertingi. Būtent ta vertė dažnai yra istorijos liudininkė, o į erdves įžengę menininkai bei tyrėjai suteikia jiems ir kitokias, pavyzdžiui meninę ar architektūrinę. Per meno kūrinį žmonės pajunta stipresnį ryšį, jie veikia labiau nei tuščios sienos.

Žinoma, yra daugybė techninių niuansų, saugos reikalavimų ir pan. susijusių su tokių statinių panauda. Tam reikalingos investicijos, galbūt - valdžios institucijų rūpestis. Bet žinoma, svarbiausia, kad tokia iniciatyva kyla iš bendruomenės poreikių, šiuo atveju – menininkų. Būtent tai yra pagrindas, leidžiantis plėtoti šią idėją. Prisiminkime, prestižiniu laikomą, ir visame pasaulyje pagarsėjusį Amerikos Soho rajoną, kurio atgimimą nulėme XX a. viduryje kilusios pačių menininkų iniciatyvos, senus nenaudojamus industrinės paskirties pastatus pritaikyti kūrybos ir gyvenimo dermei.

Nors Kriaunos daugiau žinomos, kaip kadaise buvęs parapijos centras, žemdirbių kraštas, tačiau kultūros namai liudija ir kitą, kiek primirštą – sovietmečiu vykusią kultūrinę veiklą. Beveik gretimai stovintys kultūros namai ir bažnyčia - visiškai skirtingų formų architektūra. Tačiau jos abi kontrastingai gali puikiai iliustruoti krašto istoriją. Jų skirtumai, pasitelkiant meną, sudaro puikias galimybes ją gvildenti. Būtina kalbėti šia tema, ypač, todėl, kad Rokiškio krašte beveik nėra erdvių skirtų pristatyti šiuolaikinį meną. Kultūros namų pastatas tiktų reprezentacijai, tarptautiniams projektams realizuoti, rezidencijoms ir kt. Vietovė savo nuostabia gamta ir vaizdingu landšaftu gali traukti žmones poilsiui. Taigi šią menininę iniciatyvą ir kūrėjų penkiukės įžengimą į pamirštą erdvę, galima vadinti puikia pradžia. Atkreipusia dėmesį ne tik į istoriją, bet ir šio pastato ir visos vietovės kultūrinį potencialą.

Autorius: Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama