Ieva Deviatnikovaitė. Mykolo Römerio Litwa: J. Basanavičius, Didysis Vilniaus Seimas

Nors Lietuvoje M. Römeris geriausiai žinomas kaip teisininkas, tačiau pirmoji jo knyga buvo ne teisinė, o istorinė. Ji vadinasi Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą.[1] Savo pirmąją knygą jis parašė lenkų kalba. Visos vėliau parašytos knygos buvo iš teisės srities ir lietuvių kalba, teisininkui einant iš pradžių docento, o paskui profesoriaus pareigas Lietuvos universitete (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitete, nuo 1940 m. Vilniaus universitete). Knygoje teisininkas rašė apie Lietuvos tautinį judėjimą, jo užuomazgas, lietuvių politinių partijų atsiradimą, spaudą, Didįjį Vilniaus Seimą. Chronologinės knygos ribos apima įvykius iki 1905 m.

Kokias pagrindines idėjas ir faktus galime išryškinti pirmojoje M. Römerio knygoje? Pabrėžiame, kad šis straipsnis nėra knygos analizė, o įdomiausių faktų ir teisininko pastebėjimų išdėstymas.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės M. Römeris nelaikė etnografine Lietuva. Jis apibrėžė etnografinės Lietuvos ribas. Etnografinė Lietuva buvo padalyta į dvi dalis – Prūsų Lietuvą ir Didžiąją Lietuvą. Pirmoji buvo germanizuota, antroji ilgą laiką priklausė Rusijos imperijai.

            M. Römeris aiškino, kad XVIII a. abiejų tautų principą ketverių metų Abiejų Tautų Respublikos Seimas pakeitė vieningos tautos idėja, kurioje nebeliko vietos lietuviams.  Nereikėjo jokių represijų, užteko lietuvių bajorijos polonizacijos. Autorius pastebėjo, kad lietuvių bajorijos polonizacija buvo vienas svarbiausių aspektų, komplikavusių tolesnius lenkų ir lietuvių santykius. Tai išaugo į klasinius ginčus tarp dvarininkų ir valstiečių. Ilgainiui polonizacija pasiekė ir miestus. Tarp jų ir Vilnių.

            Rusų imperijos veiksnys buvo svarbus. 1865 m. uždrausta leisti ir pardavinėti lietuviškus leidinius. M. Römeris padarė išvadą, kad kaip tik dėl to lietuvių tautinio elemento branduolys kūrėsi Prūsų Lietuvoje, nes ten lietuviškos raštijos draudimas negaliojo. Čia ėjo įvairūs leidiniai, pavyzdžiui, Lietuviškoji Ceitunga, kurioje straipsnius rašydavo J. Basanavičius. Prūsų Lietuvoje atsirado ir kitų leidinių, pavyzdžiui, Aušra. Svarbiausias vėlgi buvo J. Basanavičius. Jis rašė pirmame leidinio numeryje:

„<...> sawo tewus ir tewu tewus <...>; todelei pirmiu pirmiausei turime pažinti juju senowiszką giwenimą, budą, dabą ir tikibę, juju darbus ir rupesczius; nes ju giwenimą pažinę, pažinsime geriaus juos, o juos pažinę ir patis pasižinsime.“[2]

Taigi, kažkur vis veikė kažkokios bendruomenės, organizacijos, susijusios su lietuvių atgimimo judėjimais. Tačiau tik Prūsų Lietuvoje (Keleivis, Naujas Keleivis, Varpas, Ūkininkas, Apžvalga, Garsas, Šviesa, Tėvynės sargas, Žinyčia, Kryžius ir kt.), JAV (Lietuviškas Balsas, Vienybė Lietuvininkų, Apšvieta, Nauja Gadynė, Lietuva, Viltis) ar kitur, bet ne Vilniuje buvo leidžiami leidiniai lietuvių kalba. Dėl rusų imperinės valdžios politikos ir dėl lenkų įtakos ne Vilniuje užgimė lietuvių tautinio atgimimo pradžia, o kažkur Mažojoje Lietuvoje (Tilžėje, Ragainėje), Rygoje, Londone ar JAV.

M. Römeris užsiminė, kad veikė propaganda, ypač rusų ir lenkų kalba spausdinamame Виленскiй вестник, kuriame buvo tvirtinama, kad lietuviai noriai perima rusiškąjį raštą, o iš Rusijos gilumų lietuviai kareiviai rašo laiškus į Lietuvą, vartodami kirilicą. Valdžios buvo puoselėjama pravoslavų kultūra, statant ar įrenginėjant Vilniuje cerkves, parapijines mokyklas ir t. t. Vilniaus gubernijos mokyklose nebuvo vartojama lietuvių kalba, vaikai mokomi rusų chorinio dainavimo. Tokiu būdu, pasak knygos autoriaus, buvo formuojamas vaiko mentalitetas.

Tautinis judėjimas pamažu apėmė vis daugiau etnografinės Lietuvos dalių, smulkiuosius bajorus, miestelėnus. Po truputį radosi socialistinės pakraipos lietuvių. Ši tendencija kilo dėl bajoriškos kilmės lenkų studentų, socialistinių organizacijų veiklos, pažinčių su Lenkų socialistų partija, J. Šliūpo leidinių, persunktų socialistinėmis idėjomis, žydų socialistinio judėjimo, „varpininkų“ straipsnių. Pasak M. Römerio, XIX a. pabaigoje Vilniaus socialistai suartėjo su kitų Lietuvos kraštų socialistais. Tai davė pradžią Lietuvių socialdemokratų partijai. „Varpininkų“ branduolys sudarė pagrindus Lietuvos demokratams. Pamažu įsteigiama Lietuvos demokratų partija.

1904-uosius M. Römeris laikė ypatingais lietuvių tautinio atgimimo istorijoje, nes tais metais caras patvirtino ministrų  komiteto sprendimą, kuriuo buvo panaikintas lietuvių spaudos draudimas.[3] Šis draudimas truko net keturiasdešimt metų. Tačiau, pasak autoriaus, galbūt tokia priespauda mobilizavo lietuvius priešintis. M. Römerio nuomone, šitoks rusų valdžios sprendimas buvo priimtas dėl noro atitraukti lietuvius nuo priešiškos valdžiai veiklos. Mat, caro valdžia silpo, didėjo pilietinio karo grėsmė pačioje Rusijoje. Spaudoje įvardyta dar viena lietuviškos spaudos sugrąžinimo priežastis – ekonominis krašto nuosmukis ir dėl to masiška lietuvių emigracija. Taigi, tikėtasi, kad lietuviška spauda pakels valdžios atžvilgiu palankiai nusiteikusių lietuvių skaičių, sumažins krašto polonizaciją, sulaikys emigraciją ir ekonomiškai sustiprins kraštą.[4] Pagaliau atsirado lietuvių spauda ir Vilniuje.

Vis dėlto teisininkas manė, kad lietuvių spaudos grąžinimas buvo pačių lietuvių nuopelnas. Juk šis klausimas brendo dar XIX a. pabaigoje.

Augo neramumai Rusijoje, vyko darbininkų demonstracijos. Lietuvoje taip pat vyko proletariniai streikai, rašytos peticijos carui ir t. t. 1905 m. pavasarį būrėsi Lietuvos inteligentų suvažiavimai. Šiuos inteligentus M. Römeris vadino Vilniaus autonomistais. Čia buvo ir lietuvių, ir lenkų, ir žydų, ir baltarusių. Susitikimuose paaiškėjo, kad kitų tautybių atstovai galvojo apie istorinės Lietuvos, apimančios Lietuvą ir Baltarusiją, atkūrimą. Lietuviai tokio derinio nenorėjo. Jiems, pasak teisininko, buvo priimtinesnė etnografinės Lietuvos idėja. Autorius akcentavo, kad šis nenoras pagrįstas tuo, jog lietuvių tautinis atgimimas galėjo „ištirpti“ didesnėje Baltarusijoje. Kilo grėsmė, kad tokioje valstybėje lietuviai taptų tautine mažuma. Be to, Baltarusija buvo labai nevienalytė, maža to, buvo stipriai rusifikuota, pasak autoriaus, „nesugebėjo virsti tauta“.

Ilgainiui ėmė bendradarbiauti lietuvių socialdemokratų partija ir lietuvių demokratų partija, po etnografinę Lietuvą plito judėjimai, įtraukę visų sluoksnių žmones. Vilniuje įkurta Lietuvių mokytojų sąjunga, siekusi švietimo įstaigų nacionalizacijos, Vilniaus universiteto grąžinimo ir kt. Prasidėjo žemės ūkio darbininkų streikai. Anot M. Römerio, tautinio atgimimo judėjimas palaipsniui virto politiniu procesu.

            Tautinio atgimimo pastangų kulminacija buvo Didysis Vilniaus Seimas, susirinkęs Vilniuje 1905 m. gruodį. Tais metais iš užsienio į Lietuvą grįžo J. Basanavičius. Kaip tik jam ir kilo mintis suorganizuoti Didįjį Vilniaus Seimą. Prie to prisidėjo ir Vilniaus žinių redakcijoje dirbęs J. Kriaučiūnas.[5]

            Seimas buvo organizuotas sudėtingame politinių įvykių Imperijoje kontekste: vyko revoliucija, visuotiniai streikai, caras pasirašė Spalio septynioliktosios manifestas[6], kurio pagrindu apribota carinė vienvaldystė, paskelbtos pilietinės teisės ir t. t. Dėl to dienraščio Vilniaus žinios redakcijoje vyko Vilniaus inteligentų susirinkimai. Čia išrinktas penkiolikos asmenų nepartinis Vilniaus lietuvių komitetas. Komitetas suprojektavo kreipimąsi į lietuvių tautą. Jame išreikštas pasiūlymas lietuviams susirinkti Vilniuje.[7]

            Vilniaus „inteligentų tautiečių kuopelė“ kone kiekvieną vakarą rinkosi Lietuvos žinių redakcijoje ir „vėlai naktį skirstėsi užsimąstę į namus...“.[8] Čia turėjo būti apsvarstytas aukščiau minėtas caro manifestas, rinkimai į Dūmą, švietimo, mokesčių, žemės, miškų, luomų ir tautų klausimai.

Šiuos suvažiavimus M. Römeris vertino kaip labai reikšmingus ir savalaikius, vadino J. Basanavičiaus „mestu iššūkiu, radusiu tinkamą dirvą“. Lietuvių suvažiavimai turėjo sukurti visų išrinktą atstovybę.

Gyventojai ėmė rinkti savo atstovus į „lietuvišką seimą“ iš įvairiausių etnografinės Lietuvos vietų. Lietuvių atstovai buvo renkami netgi Sankt Peterburge, Maskvoje, Odesoje, Varšuvoje, Rygoje. Dalyvavo socialdemokratai, demokratai, krikščionys demokratai. Dalyvavo įvairių luomų asmenys – inteligentai, kunigai, dvarininkai, darbininkai, valstiečiai ir kt. Tvirtinta, kad tuose rinkimuose galėjo sudalyvauti apie 2000 žmonių.[9]

Pagaliau 1905 m. lapkričio 21 ir 22 (gruodžio 4, 5) d. Vilniaus miesto salėje Aušros vartų gatvėje, ten, kur buvo įsikūręs Vilniaus žinių knygynas (dabar – Lietuvos nacionalinė filharmonija), įvyko Lietuvių suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas. Jame Dalyvavo J. Basanavičius, S. Kairys, A. Smetona, A. Bulota, J. Stankūnas, L. Gira, J. Tumas-Vaižgantas ir kiti.[10]

Pirmojo lietuvių tautos atstovų suvažiavimo metu buvo priimti keli nutarimai. Vienas susijęs su kova prieš caro valdžią, kitas – su Lietuvos autonomija ir Seimu Vilniuje bei pripažinimu, kad Suvalkų gubernijos lietuviai turi būti priskirti prie etnografinės Lietuvos[11]:

„Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio, ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės.“[12]

Trečias nutarimas buvo susijęs su būdais, kaip iškovoti autonomiją, ketvirtas – su valsčiais, mokyklomis, bažnyčiomis.

Vilniaus Didžiojo Seimo metu kūrėsi Lietuvos valstiečių sąjunga, įvyko ir kitokių susibūrimų, pavyzdžiui, Lietuvos mokytojų sąjungos susitikimas, kunigų suvažiavimas, iš kurio ilgainiui formavosi Lietuvių krikščionių demokratų partija. Tokiame kontekste gimė ir Lietuvių mokslo draugija.[13]

Pasibaigus Vilniaus Didžiajam Seimui, Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatorius A. von Frezė priėmė įsakymą, kuriuo, prašant valstiečiams, leista mokytojais skirti lietuvius, mokyti lietuvių kalba, tačiau šie turėjo mokėti ir rusų kalbą kaip valstybinę. Nauji mokytojai galėjo būti skirti Dūmos. Taip pat nurodyta, kad valsčiuose ir kaimuose administracinės procedūros galėjo būti vykdomos lietuvių kalba, bet greta rusų kalbos. Įsakyme įtvirtinta, kad kitus gyventojų prašymus turės svarstyti atstovai Dūmoje.[14]

Maždaug po metų pasirodė Lietuvos demokratų partijos programa, kurioje deklaruotas idealas – sukurti nepriklausomą Lietuvą.

Visą šią informaciją ir daugiau galima perskaityti M. Römerio knygoje Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą. Ši knyga ilgai buvo teisininko vizitinė kortelė ir tarp lietuvių, ir tarp lenkų. Knyga prieinama ir lietuvių kalba. Versta Žilvino Norkūno.

Autorius: Prof. Ieva Deviatnikovaitė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama