„Vilniaus golgotą“ pasitinkant
Aušros
Turinį įkėlė
1930 m. Mykolas Biržiška išleido Vilniaus krašto lietuvių darbo ir kančių dienoraštį, jame buvo atpasakoti Vilniaus krašto lietuvių vargai ir darbai, ši knyga apėmė laikotarpį nuo 1919 m. sausio mėnesio iki 1928 m. gruodžio mėnesio. Toliau šis darbas nebuvo pratęstas.
Su šia M. Biržiškos knyga man teko susipažinti dar gūdžiame sovietmetyje, kai M. Biržiškos vardas buvo nutylimas. Kilo mintis, kad šį dienoraštį reikėtų pratęsti. Daug metų bendravau su žymiu Vilniaus krašto tyrinėtoju Kaziu Misiumi. Nusprendžiau įkalbėti jį parašyti šio dienoraščio tęsinį. Po kelerių metų pokalbių K. Misius sutiko pratęsti šį darbą, prie kurio jis dirbo trejus metus. Šiek tiek užtruko leidėjo paieška, buvo ieškoma lėšų, kol galiausiai 2024 m. Vilniaus knygų mugėje šio dienoraščio tęsinys buvo pristatytas. Prie jo išleidimo daug dirbo Ž. Driskiuvienė, A. Judžentis ir kiti darbuotojai, K. Misius parinko nuotraukas. Būtina paminėti taip pat labai didelį „Versmės“ leidyklos direktoriaus Petro Jonušo indėlį, juk leidybai reikėjo nemažų lėšų. Knygos leidimo rėmėjai yra išvardinti knygos pradžioje. Tai Petras Jonušas, Alė ir Kazys Misiai, Gintautas Šapoka, Kazimieras Garšva, Zigmas Juškevičius, Vita Rastenienė, Stanislava Žilinskaitė, Petras Kanevičius, UAB „RM Tools“, Vytauto Paulaičio įmonė LIBRO. Penktame tome yra pateikta vietovardžių ir asmenvardžių rodyklės bei sudaryti kai kurie veikusių draugijų, mokyklų ir kitų kultūrinių židinių žemėlapiai. Kadangi Lietuvos valdžiai šis lietuvių vargų ir darbų dienoraštis nelabai patinka, ji net juo visai nesidomi ir nevertina,
K. Misiui už šį darbą buvo skirta „Ryto“ draugijos S. Rapolionio premija. Šiame dienoraštyje pateiktos žinios yra rinktos iš to meto Vilniaus ir Vilniaus lietuvių periodinių leidinių, švietimo ir kultūros draugijos „Rytas“, Lietuvių šv. Kazimiero draugijos ir kitų lietuvių draugijų išlikusių archyvų, saugomų bibliotekų rankraštynuose, bei kitų dokumentų. Leidinys apima lietuvių gyventas vietas, tuo metu okupuotas Lenkijos, šiuo metu esančias tiek dabartinėje Lietuvoje, tiek Baltarusijoje, tiek šiuo metu esančias Lenkijoje (Seinų–Punsko krašte). Yra daug duomenų apie tuo metu Vilniaus krašte veikusias lietuviškas mokyklas, skaityklas, darželius bei lietuvių šviesuolių – mokytojų, kunigų ir kitų asmenų – pastangas išlaikyti lietuvybę, nepasiduoti lenkų terorui ir prievartiniam lenkinimui. Leidinys bus įdomus visiems Vilniaus krašto mylėtojams, mokytojams, mokiniams ir studentams. Išleidžiant šį veikalą buvo pakartotas ir pirmo tomo (dar M. Biržiškos) leidimas (iš viso 3303 puslapiai).
Šiame leidinyje rašoma, kas per dvidešimt metų vyko krašte, kurį okupavo Lenkija.
Kodėl mums svarbu žinoti, kas dėjosi Vilniaus krašte 1919–1939 metais?
Pastaruoju metu išleista keletas knygų apie Vilniaus krašto lietuvių kančias. Vilniaus krašto lietuviai, jų advokatas Antanas Juknevičius, kuris gindavo lietuvių teises teismuose, iš spaudos surinko šiuos duomenis: iš viso per 1919–1939 metų okupaciją nužudyti 79 lietuviai, sumušta ir sužalota 572, įkalinta 1284. Tarp jų buvo 50 kunigų ir 473 mokytojai (Šlamaitė Alma „Molėtų krašto šviesuoliai“, Vilnius, 2022, p. 100). Lietuviai buvo baudžiami už lietuvišką veiklą, teisiami už lietuviškų knygų ir spaudos skaitymą, priklausymą lietuviškoms draugijoms, Lietuvos švenčių minėjimus, lietuviškų spektaklių rengimą ir vaidinimus. Kunigai buvo baudžiami ir už vaikų katekizaciją lietuvių kalba, už tikybos dėstymą lietuvių kalba ir kitus dalykus.
Neseniai išleistoje Juozo Maceikos knygoje „Lietuvių būklė Lenkijos Respublikoje 1935–1938“ (2020) įrodoma, kad 1935–1937 m. Vilniaus–Trakų apskrityje administracine tvarka už nusikalstamą veiklą nubausti 296 lietuviai, už lietuviškų knygų ir kitų spaudinių platinimą 28, o Švenčionių apskrityje – 173.
Visai Vilniaus lietuvių veiklai vadovavo Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas.
Autorius: Gintautas Šapoka
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
