Dvarininkų šeimos nemeilė nepriklausomai Lietuvai
Aušros
Turinį įkėlė
Nepastovumu pasižymintis pereinamasis laikotarpis nuo Rusijos imperijos griūties iki nepriklausomų nacionalinių valstybių steigimo dabartiniame Lietuvos ir Lenkijos pasienio regione turėjo lemtingą poveikį atskirų šeimų gyvenimui. Patirdami nacionalistinių veikėjų spaudimą asmenys, pradiniu valstybės steigimo laikotarpiu galbūt neturėję išreikštos valstybinės laikysenos, susilaukdavo nemalonumų bendraudami su valstybės institucijomis. Jie dėl savo socialinės kilmės ar deklaruojamos tautybės buvo verčiami nepasilikti nuošalyje ir pasirinkti atstovaujamą poziciją tarpvalstybiniame konflikte. Apsisprendimas nesitapatinti su Lietuvos nepriklausomybės idėja po Pirmojo pasaulinio karo apibūdina nemažos dalies lenkakalbių dvarininkų patirtis. Valdžios politiką formavusios krikščionių demokratų partijos ideologijoje jie buvo vertinami vienu pagrindinių Lietuvos Respublikos priešų, kuriuos dėl potencialiai nelojalios valstybinės laikysenos reikėjo apriboti nuo pastovaus įsikūrimo valstybės teritorijoje. Atstovavusi lietuviškos visuomenės interesams valdžia norėjo apriboti žemėvaldos plotus ar apskritai neatlyginamai konfiskuoti nelietuvių dvarus. Tokiu būdu siekta mažinti tarp valstietiškos visuomenės egzistavusias įtampas, suteikiant mažažemiams arba bežemiams dirbamosios žemės plotus.
Konfrontacinę poziciją priimti turėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lazdijų apylinkėse, Avižienų dvare (dabar Avižonių kaimas Lazdijų rajone), įsikūrusi Białokosų šeima. Žemėvaldos Lietuvos pasienyje savininko reiškiamas priešiškumas Lietuvai, manytina, formavosi laipsniškai, nesulaukiant valdžios reakcijos į milicijos organų ar šaulių organizacijos vykdytus dvaro nuosavybės naikinimą ir grobstymą. Nors lenkų tautybės Adolfas Białokosas, kreipdamasis į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją, pavaizdavo Lietuvos pilietybės suteikimą jam ir jo šeimai kaip neabejotiną savavališkumo ir valdžios prievartos įrodymą, nesuderinamą su tarptautine teise, reikėtų suabejoti tokios nuomonės nuoseklumu. Korespondencijoje su Lietuvos valstybės institucijomis išryškėja kiek kitokia įvykių seka. 1920 metais išduotus jam ir jo sūnui, irgi Adolfui, tapatybės dokumentus dvarininkas įvertino kaip Lietuvos valdininkų padarytą neapdairumą, jam pačiam nepastebėjus, kad išduotas blankas nėra skirtas užsienio valstybių piliečiams. Białokoso vertinimu, tiek apylinkės gyventojai, tiek vietinės valdžios administracija turėjo suprasti, jog jis ir jo šeima nėra autochtonai, o lenkų atvykėliai iš Plocko miesto, kurie prieš Pirmąjį pasaulinį karą įgijo nekilnojamąjį turtą Avižienuose. Laikydamas save Lenkijos piliečiu, jis negalėjo numatyti, kad šios teritorijos po keleto metų jau nebus Lenkijos karalystės dalimi.
Kita vertus, Lietuvos pilietybės priėmimo veiksme galima įžvelgti intenciją prisitaikyti prie besikeičiančių politinių realijų, Adolfui suvokus, kad valdžios reikalavimas turėti su savimi tapatybės dokumentą yra normalus reiškinys, suteikiantis galimybę išlaikyti nekilnojamąjį turtą šeimos rankose. Interpretuoti Lietuvos paso suteikimą kaip sąmoningą dvarininko veiksmą galima būtų ir atsižvelgus
į vėlesnes jo pastangas nuslėpti prieš valdžios įstaigas tikslią Avižienų dvaro įsigijimo datą. Tai buvo daroma su tikslu formuoti vaizdinį, kad Białokosų šeima apsigyveno Lietuvos krašte tik pagal laikinąsias gyvenimo teises, neatsižadant pretenzijų laikyti save Lenkijos piliečiais. Kadangi, remiantis laikinuoju pilietybės įstatymu, valstybės piliečiais galėjo būti automatiškai priskirti asmenys, bent 10 metų nuolatos gyvenę krašte iki Pirmojo pasaulinio karo ir turėję nekilnojamąjį turtą, žemvaldys, atrodo, siekė pateikti trumpesnį nei realybėje žemėvaldos įsigijimo laiką.
Bendraudamas su Lietuvos valdžios organais Adolfas deklaravo nuolatinį gyvenimą Lietuvoje nuo 1907 metų, tuo tarpu korespondencijoje su Lenkijos užsienio reikalų ministerija jis jau nurodė kitą datą – 1909 metus. Vis dėlto Adolfo Białokoso deklaruojama nuolatinio gyvenimo trukmė nesutapo su Seinų apskrities milicijos organų surinktais duomenimis. Iš surašytų milicijos darbuotojo protokolų matyti, kad šalia Avižienų dvaro esančio Jurčiūnų kaimo gyventojai liudijo apie ne mažiau kaip 10 metų iki karo trukusį nuosavybės valdymą. Sudarytais prievartinio pobūdžio pilietybės santykiais reikėtų suabejoti ir dėl Lazdijų valsčiaus valdybos išreikštos nuomonės, pasiūlius dėl Adolfo lenkiškos patriotinės laikysenos atimti jam ir jo šeimai pilietybę arba deportuoti juos iš Lietuvos.
Atsižvelgiant į Adolfo Białokoso pastangas retrospektyviai parodyti priešiškumą Lietuvos valstybingumui nuo nepriklausomybės pradžios, kur kas labiau tikėtina, kad jo asmeninis santykis su valstybe pasikeitė patyrus turto grobstymą ir nesusilaukus institucijų reakcijos į sukarintų organizacijų vykdytą „sistemišką ūkio naikinimą“. Dar didesnį pasipiktinimą valdžios veiksmais turėjo sukelti jo sūnų įtraukimas į Lietuvos kariuomenės šauktinių sąrašus. Visišką neatsižvelgimą į pilietinių teisių pažeidimus dvarininkas galiausiai suprato kaip tylų valdžios pritarimą lenkiškos nuosavybės Lietuvoje nusavinimui. Sugretindamas savo patirtį su kitais žemvaldžiais, Białokosas teigė, kad lietuvių tautiniai veikėjai savo svajonės įgyvendinimui siekė išvyti lenkus, pavertus juos pirmiau „nuogais ir basais“. Nujausdamas artėjantį dvaro konfiskavimą, Adolfas Białokosas ieškojo Lenkijos valdžios užtarimo, tačiau ši buvo bejėgė interveniuoti jo reikalu dėl konfliktinės padėties nepalaikant diplomatinių santykių su Lietuva. Šiuo atveju dvarininkas, neturėdamas kitų galimybių, nusprendė pasitraukti į Lenkijos valdomą Seinų miestą, palikdamas nualinto dvaro priežiūrą savo žmonai iki oficialios dvaro konfiskavimo pradžios.
Nors ir neturėdama tiesioginės galimybės suteikti pagalbą, Lenkijos užsienio reikalų ministerija tikėjosi pasinaudoti Białokosų šeimos atveju teikiant žinias Tautų Sąjungos organams apie vykstančius tautinių mažumų teisių pažeidimus Lietuvoje. Tiesa, šiuo kanalu realiai buvo sudėtinga tikėtis išsireikalauti iš nacionalinių Vidurio Rytų Europos valstybių pokyčių vidaus politikoje mažumų klausimu, kadangi bet koks išorės spaudimas dažnai buvo vertinamas kaip puolimas prieš valstybės suverenumo galias. Dėl šios priežasties bendradarbiaujantis su Tautų Sąjunga Lietuvos valdžios atstovas Ignas Jonynas nuneigė lenkiškos spaudos skelbiamus atvejus apie lenkų tautybės gyventojų deportavimus iš Lietuvos per demarkacijos liniją, prilygindamas juos prasimanymams. Pasak jo, žiniasklaidoje aprašomas gyventojų judėjimas tebuvo „repatrijavimas“ į Vilniaus kraštą tų lenkų gyventojų, kurie karo metais buvo Vokietijos karo administracijos išvežti prievartiniam darbui. Tiesa, tokio pobūdžio priverstiniai, valstybės elito akimis, nepageidautinų visuomenės grupių iškeldinimai nebuvo būdingi tik Lietuvai. Abi valstybės, pasinaudodamos tarpusavio valstybinių sienų neapibrėžtumu, neretai slapta permesdavo į kaimyninę šalį pilietybės teisių neturinčių žydų ar rusų tautybės žmones. Deportacijų strategijos imtasi ir prieš aktyviausius tautinius veikėjus (kunigus, mokytojus, žurnalistus), kurių iškeldinimas laikytas viena iš parankiausių priemonių slopinti nepalankias valstybei tautinių veikėjų reiškiamas nuotaikas.
Autorius: Paulius Birgelis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
