Suvalkuose spausdintos lietuviškos knygos

Kunigo Antano Tatarės biografija

 

Apie kunigą Antaną Tatarę pirmiausiai sužinojau iš mūsų kraštietės Birutės Jonuškaitės straipsnio „Pirmasis Suvalkijos rašytojas ir švietėjas“, pasirodžiusio 1980 m. „Aušroje“ (Nr. 1). Vėliau, po daugelio metų, t. y. 2007 m., apie šio kunigo knygas rašė Kazimieras Baranauskas knygoje „Suvalkų lietuviai“. Plačiai jo gyvenimą ir kūrybą per lietuvių mokytojų konferenciją, vykusią Punske 2005 m. gruodžio 11 d., pristatė Sintautų mokytoja Marija Puodžiukaitienė, kurios pranešimas buvo išspausdintas 2006 m. „Aušroje“ (Nr. 1 ir Nr. 2). 

Lankydamas lietuvišką portalą ePaveldas radau tris kun. Antano Tatarės lietuviškas knygas, išspausdintas Suvalkuose prieš 

1863 m. sukilimą, ir lietuvišką laikraštį, išleistą Suvalkuose prieš 94 metus. ePaveldas – tai didžiausias Lietuvoje skaitmeninio kultūros paveldo portalas. Trumpai tariant, tai didžiulė elektroninė biblioteka. 

Naudodamasis kompiuterine programa parengiau trijų knygų ir laikraščio kopijas spausdinimui, kurias vėliau spaustuvėje išspausdinau ir įrišau. Tiesa, apie šiuos leidinius jau buvo rašyta anksčiau, bet jie buvo nedaugeliui prieinami. Šie leidiniai turi didelę istorinę vertę. Manau, kad šios knygos ir laikraštis taps vertingais eksponatais mūsų bibliotekoje ir bus prieinami kiekvienam norinčiam juos paskaityti. Trijų knygų ir laikraščio originalai yra saugomi Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje Vilniuje.

Kun. A. Tatarė buvo lietuvių prozos pradininkas, pedagogas, švietėjas, pirmas žymus Užnemunės rašytojas. Tai viena iškiliausių XIX a. asmenybių lietuvių kultūros ir literatūros istorijoje. Jis didžiulę reikšmę teikė knygai, nes manė, kad tik iš knygų gali semtis išminties. Anais laikais tai buvo labai išsilavinęs žmogus, mokėjęs vokiečių, prancūzų, lenkų, lotynų, graikų, rusų kalbas. Gerai išmanė pasaulinę literatūrą. Turėjo labai didelę biblioteką. 

Kun. A. Tatarė gimė 1805 m. gegužės 17 d. Rygiškiuose, Šakių rajone. Šaltiniuose pateiktos trys jo tėvų pavardės: Totoriai, Totoraičiai ir Tutoraičiai. Pradžioje jis mokėsi pas kaimo daraktorių, vėliau lankė Naumiesčio pradžios mokyklą. Baigęs ją, mokslus tęsė vaivadijos 6 klasių Seinų mokykloje, kurioje mokėsi tik 3 metus, nes 

1831 m. mokykla buvo uždaryta dėl Lenkijos Karalystėje vykusio sukilimo. Greičiausiai jis dalyvavo šiame sukilime, nes jam pasibaigus, pasitraukė į Rytų Prūsiją, o į Lietuvą sugrįžo jau suprancūzinta pavarde Tataré. Tais laikais buvo mada keisti bei gražinti pavardes. Pavardę jis galėjo pakeisti, bijodamas represijų arba šaukimo tarnauti caro kariuomenėje. Lietuvių literatūroje jo pavardė rašoma Tatarė.

1832 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, kurią baigė po dvejų mokslo metų ir buvo įšventintas kunigu. Pradžioje trumpai dirbo vikaru Balbieriškyje (Prienų rajonas) ir Ilguvoje (Šakių rajonas). Ilgiausiai (1839‒1855) teko vikarauti Lukšiuose (Šakių rajone). Čia jis pasinėrė į pedagoginę, šviečiamąją veiklą. Lukšiuose praleisti metai buvo patys kūrybiškiausi jo gyvenime – parašė tris knygas, kurios buvo išspausdintos Suvalkuose: „Żyburys rankoje duszios krykszczioniszkos“ (1848 m.), „Pamoksłai iszminties ir tejsibes“ (1851 m.) ir „Tiesiauses kieles ing dangaus karaliste“ (1853 m.).

1855 m. kun. A. Tatarė buvo paskirtas Sintautų parapijos klebonu (Šakių rajonas), šias pareigas ėjo iki 1863 m. sukilimo. Tais pačiais metais jo gyvenimas staiga pasikeitė. Caro valdžios buvo apkaltintas sukilėlių rėmimu. Už tai Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu buvo ištremtas į Penzos gubernijos Gorodiščės gyvenvietę. Būdamas tremtyje jis neprarado dvasios tvirtumo, moralinio tyrumo, sugebėjimo ir sunkiausiomis sąlygomis džiaugtis gyvenimu, rasti jame grožio. Dvasinę atgaivą rasdavo gamtoje. Gyvendamas čia daug skaitė.

1871 m. kun. A. Tatarei buvo leista grįžti į Lietuvą. Tais pačiais metais jis atvyko į Lomžą, kurioje gyveno 18 metų. Lomžoje gyveno skurdžiai, ilgėjosi artimųjų. Senatvėje apkurto, kelerius metus prieš mirtį buvo paralyžiuotas. Mirė 1889 m. gruodžio 25 d. Jį palaidojo savo lėšomis vietiniai kunigai Lomžos kapinėse. Taip išsipildė  A. Tatarės žodžiai, jog geriausi kunigai kaip elgetos gyvena. Jam pastatytas kuklus paminklas, kurio šiandien jau tikriausiai nebėra. A. Tatarės gyvenimo principas ‒ „Kas tau miela, daryk ir kitam“. 

Kun. Antano Tatarės atminimas įamžintas Lukšiuose ir Sintautuose. Lukšiuose viena pagrindinių gatvių pavadinta Antano Tatarės vardu, prie V. Grybo mokyklos pastatytas koplytstulpis „Rūpintojėlis“ 100-ųjų jo mirties metinių proga (autorius ir fundatorius V. Cikana), „Atminties parkelyje“ pastatyta akmens skulptūra, skirta A. Tatarės 190-osioms gimimo metinėms paminėti (autorius ir fundatorius V. Cikana). Sintautuose, senojoje bažnyčioje, įsteigtas kun. Antano Tatarės muziejus.

 

Knyga „Żyburys rankoje duszios krykszczioniszkos“

 

Šios knygos visas pavadinimas: „ŻYBURYS RANKOJE DUSZIOS KRYKSZCZIONISZKOS KIELAUJENTCZIOS ING AMŻYNA I SZCZESLIWA GIWENIMA taj ira: TRUMPAS JSZGULDYMAS MOKSŁU WIEROS SZWENTOS KATALIKISZKOS JSPAUSTA. SUWAŁKUASE 1848“. Tai nemaža, 394 psl. knyga.

Pirmuose trijuose jos puslapiuose yra išspausdinti lenkiški tekstai. Pirmame puslapyje pateikta Vilniaus katedros kanauninko Dyonizo Pacevičiaus (Dyonizy Pacewicz) labai trumpa informacija apie knygą: „Lampa w ręku duszy Chrześcijańskiej w prostej drodze do szczęśliwej wieczności“ („Krikščioniškos sielos rankoje žiburys, vedantis tiesiu keliu į laimingą amžinybę“). Knyga išleista Varšuvoje, vertimas į lietuvių kalbą. Patvirtinama, jog knygoje nėra tekstų, prieštaraujančių katalikų tikėjimui ir šalies įstatymui. Patvirtinimas duotas 1847 m. spalio 

28 d.

Tame pačiame puslapyje yra leidimas spausdinti knygą su sąlyga, kad išspausdinus ją, knyga bus pristatyta Vilniaus cenzūros komitetui. 1847 m. lapkričio 24 d. leidimą pasirašė buvęs Vilniaus universiteto profesorius, Kolegijos juriskonsultas ir riteris Janas Vaškievičius (Jan Waszkiewicz).

Antrame ir trečiame puslapiuose paskelbta kun. A. Tatarės pratarmė lenkų kalba. Ji pradedama mintimi, kad didžiausias žmogaus poreikis yra Jėzaus Kristaus mokymo pažinimas. Kas su juo susipažino, tas yra laimingas, o kas ne – tam bėda. Autorius rašo, jog knygą išvertė tam, kad žmonės būtų laimingi ir bažnyčioje skelbiamą mokslą jie galėtų sau namuose atkartoti. Pabaigoje kunigas rašo, kad kiekvienas žmogus turėtų melstis Dievui pagal savo sugebėjimus, kad pasiektų Dievo karalystę, kuri yra danguje. Po pratarme parašas 

X. Tataré.

Likusiuose knygos puslapiuose yra tik lietuviški tekstai, kuriuose pateikiami Dievo ir Bažnyčios įsakymų aiškinimai, tikėjimo sakramentai, pamokslai, įvairios maldos, litanijos, giesmės. Galima sakyti, kad ši knyga, tai krikščioniško gyvenimo vadovas. Pabaigoje yra pateiktas turinys. Knyga spausdinta Fr. Svierčevskio paveldėtojų spaustuvėje („w Drukarni Sukcessorów Fr. Świerczewskiego). Apie šią spaustuvę rašoma knygoje „Suwałki miasto nad Czarną Hańczą“ (2005, 248 psl.). Joje minima, kad Francišekas Svierčevskis (Franciszek Świercz-ewski) atvyko į Suvalkus iš Varšuvos 1823 m. Netrukus po atvykimo jis gavo iš Lenkijos Karalystės vyriausybės leidimą Suvalkuose statyti namą valstybei priklausančiame sklype Seinų g. Nr. 313. Šis namas dabar stovi Konopnickos ir Seinų gatvės sankryžoje (Konopnickos 14), jame įrengta parduotuvė „Galeria alkoholi MALAGA“. Priešais ją yra parduotuvė „IMBIR“. F. Svierčevskis šio namo dalyje, esančioje prie Seinų gatvės, įkūrė spaustuvę, kurią vėliau, neaiškiomis aplinkybėmis, perėmė valstybė, 1865 m. ji likviduota. Fr. Svierčevskis mirė 1848 m. sausio 14 d. Prieš mirtį jis perdavė spaustuvę raidžių rinkėjui Juzefui Milevskiui (Józef Milewski), kuris sutarčiai pasibaigus, 1850 m. išvyko iš Suvalkų. Gavusi valstybės sutikimą, spaustuvę perėmė Fr. Svierčevskio  žmona Anna Grabovska (Anna Grabowska), o po to jos antrasis vyras Francišekas Pileckis (Franciszek Pilecki). Apie 1865 m. ši spaustuvė buvo perkelta į dabartinės Noniewicza gatvės šiaurinę dalį. 

Knygos kalba labai skiriasi nuo dabartinės lietuvių kalbos. Tačiau tai natūralu, nes kalba nebuvo sunorminta. Kaip kas norėjo, taip ir rašė. Išsilavinę lietuviai, kurių tuo metu buvo labai nedaug, nebuvo susidomėję lietuvių kalba. Be to, ji buvo lenkų menkinama ir niekinama. Tekstuose nevartojamos lietuviškos raidės: ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž, juose gausu svetimybių: wiera (tikėjimas), życzyju (linkiu), adinoy (valandoj), atpuskas (atlaidai), asabose (asmenyse), służauninkas (tarnas), Moyżieszius (Mozė). Nepaisant to, kad kalba ir raštas yra labai senoviški, skaitant knygą beveik viską galima suprasti.

Knyga ,,Tiesiauses kieles ing dangaus karaliste“

 

Kita kun. A. Tatarės parengta ir Suvalkuose išspausdinta knyga, tai ,,TIESIAUSES KIELES ING DANGAUS KARALISTE DESZYMTIS PRYSAKIMU WIESZPATIES PAGAŁ PAMOKSŁU BAŻNI-CZIOS SZWENTOS KATALIKISZKOS RYMISZKOS. PARASZYTAS METUASE 1849. NOG UŻGIMIMO JEZUSO CHRYSTUSO ISZSPAUSTAS SUWAŁKUASE 1853“. Pirmuose devyniuose knygos puslapiuose tekstai yra lenkiški. Pradžioje išspausdintas Varšuvos cenzoriaus F. Sobieščanskio (F. Sobieszczański) leidimas spausdinti knygą, datuotas 1852 m. spalio 17(29)d., su sąlyga, kad išspausdinus įstatyme numatytas jos egzempliorių kiekis bus pristatytas Cenzūros komisijai. Knyga parašyta paties kun. A. Tatarės (303 psl.).

Toliau paskelbta „Prakalba skaitytojui teologui“. Nežinia, kas ją parašė. Po straipsniu pasirašė ,,Autor“. Prakalboje autorius plačiai pasakoja apie Šventojo Rašto aiškinimo žmonėms jiems suprantama kalba reikšmę. Šventasis Raštas – tai Dievo žodis, kuris buvo parašytas senovėje hebrajų ir graikų kalbomis. Originale klaidų nėra. Į lotynų kalbą jį išvertė šv. Jeronimas, 1590 m. išspausdintas Romoje (vadinamoji Vulgata). Geriausia būtų, kad visi pašauktieji skelbti Dievo žodį remtųsi Šventuoju Raštu, parašytu hebrajų arba graikų kalba, bet ne visi turi tam sugebėjimų. Jeigu skelbtumėme Šventąjį Raštą naudodamiesi Vulgata, skaitytojas nesuprastų, nes lietuvių liaudis galvoja ir kalba paprasta kalba. Geriausia būtų, kad jie naudotųsi autoriaus mokymais iš apsireiškimo knygų. Mokymai parašyti suprantama kalba, jie išsamūs ir tikslūs. Po šios prakalbos yra kun. A. Tatarės prakalba, parašyta lenkų kalba 1849 m. gruodžio 5 d. Lukšiuose.

Daugiausia dėmesio knygoje skiriama Dievo įsakymų aiškinimui klausimų ir atsakymų forma. Čia autorius smerkia visas to meto lietuvių, ypač suvalkiečių, ydas: prietaringumą, girtuokliavimą, rūkymą, vagystę, tinginiavimą, blogus papročius. Prakalboje yra taip pat pamokslų, rašytų pagal šventųjų apaštalų žodžius, giesmių bei turinys ir pastebėtos klaidos. 

 

Knyga ,,Pamoksłaj iszminties ir tejsibes“

 

Trečios kun. A. Tatarės knygos (163 psl.) pavadinimas: „PAMOKSŁAJ ISZMINTIES IR  TEJSIBES ISZGULDINETI PRILIGINIMAJS GAŁWOCZIU WISU AMZIU DEŁ LIETUWOS WAJKIELU Ispausti Suwałkuase 1851. Metuase“.

Trijuose pirmuose knygos puslapiuose pateikti tekstai lenkų kalba. Pirmame puslapyje išspausdinta žemaičių vyskupo ir riterio Motiejaus Valančiaus (M. Wołonczewski) nuomonė apie knygą, kad joje nėra nieko, kas prieštarautų Romos katalikų tikėjimui, ir dvasiškių cenzūra leidžia ją spausdinti. Leidimą jis pasirašė 1850 m. lapkričio 

7 d. Varniuose.

Leidimą spausdinti suteikė Vilniaus cenzorius K. Pavlovskis 

(K. Pawłowski) su sąlyga, kad išspausdinus knygas, įstatyme numatytas jų kiekis bus pristatytas Cenzūros komitetui. Leidimas pasirašytas 1850 m. lapkričio 28 d. Dar vieną leidimą 1851 m. rugsėjo 30 d. pasirašė Varšuvos vyresnysis cenzorius Triplinas (Tripplin).

Lenkiškoje prakalboje kun. A. Tatarė aiškina, kad mokymai apie moralę turi būti patrauklūs ir rimti, bet tam reikia talento. Šią knygą – pasakėčių rinkinį su moraliniu auklėjamuoju turiniu – skyrė lietuvių liaudžiai. Toliau autorius ragina skaitytojus, kad iš šių trumpų apsakymų jie mokytųsi protingumo, teisybės ir dorybės. Pasakėčios ir didaktiniai apsakymai buvo geriausiai liaudžiai suprantami. To autorius ir siekė. Jis troško per savo kūrinius šviesti liaudį, taurinti jos gyvenimą, dorovę, duoti lietuviams knygų, kuriose būtų parašyta viskas, „ką tiktai gero galima pamislyti ir pasakyti žmonėms“.

Nors kun. A. Tatarė nerinko ir ištisai neskelbė lietuvių pasakų, tai jam atitenka pirmojo jų skelbėjo ir platintojo garbė. Rašytojas dažnai įterpdavo daug priežodžių, palyginimų, anot jo – patikrintų liaudies išminties.

Jis rašė be galo paprastai, ne iškiliomis frazėmis kaip, pavyzdžiui, Motiejus Valančius, jo kūriniuose jaučiamas pamokslų stilius, lengvai pastebima vienoda apsakymų struktūra, schematiškumas, bet kalba yra sklandi ir vaizdinga.

 

Šaltiniai

Puodžiukaitienė, M. 2006. „Kunigas Antanas Tatarė“, in: Aušra, Nr. 1 ir 2.

„Pirmasis Suvalkijos rašytojas ir švietėjas“, in: Aušra, 1980, Nr. 1. 

 

Kosto Leončiko nuotraukos