LIETUVIŲ KARO VADAS SKOMANTAS JAUNESNYSIS 1225–1285
Aušros
Turinį įkėlė
Skomantas Jaunesnysis – sūduvių, o vėliau ir bendrų – lietuvių karo žygių vadas, žynys, turėjęs gebėjimą numatyti ateitį, strategiškai mąstyti. Jis – puikaus mokytojo, žynio, sūduvių (ar tik?) karo vado Skomanto (Skalmanto) sūnus, Lietuvos valdovo Traidenio uošvis ir, spėjama, Lietuvos valdovo Gedimino (Gedeto) tėvas. Šie Skomantai – Skomantaičių (Gediminaičių) dinastijos pradininkai.
Skomantas Jaunesnysis, kaip ir jo protėviai – lietuvių genčių (etninių grupių) vienytojas, savo tautos žmonių ir žemių bei mūsų senosios kultūros ir pasaulėžiūros gynėjas, istorinių sprendimų autorius. Jam priskirčiau ir sprendimus, nulėmusius, kad stačiatikių tikėjimo užvaldymo masinis plitimas Lietuvoje buvo sustabdytas ties Vilniumi ir neapėmė vakariau esančios Lietuvos.
Minėdami Skomanto Jaunesniojo gimimo 800-metį, turime ypatingą progą dar kartą prisiminti ar geriau pažinti Skomantus. Rašau daugiskaitine forma, nes geriau žinome mažiausiai du Skomantus: Skomantą (kartais vadinamą Vyresniuoju, apie 1200–1264) ir Skomantą Jaunesnįjį (1225–1285).
Skomantai paminėti senuosiuose Kijevo Rusios, Kryžiuočių ordino ir Lenkijos metraščiuose. Daugiausia žinių apie juos pateikė Vokiečių ordino XIII a. pabaigos – XIV a. pirmos pusės kronikininkas Petras Dusburgietis.
Lietuviai apie Skomantus parašę per mažai. Juos XVII a. bene daugiausiai tyręs ir aprašęs klaipėdietis Motiejus (Matas) Pretorijus (1635–1704) veikale „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“. Jis naudojo daugiausiai senųjų šaltinių ir gyvų liudijimų. Tiesa, šio veikalo 18 dalių rankraštis parašytas vokiečių kalba, draustas ir vokiškai nespausdintas. Į lietuvių kalbą verčiamas ir spausdinamas dalimis, po keletą rankraščių apimančiais tomais, tik dabartiniu laiku. Darbų vadovė Ingė Lukšaitė. Pirmasis tomas išleistas 1999 m., o 6-asis tomas – 2024 m. Paskutiniai likę 15–18 rankraščiai (7-asis tomas) nežinia, ar bus parengti spaudai, ar bus išleisti.
Jonas Totoraitis knygoje „Sūduvos Suvalkijos istorija“ (1938) Sūduvos vadovo Skomanto vardo net nemini. Edvardas Gudavičius knygoje „Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje“ (1989) rašo: „<…> visos Sūduvos ar dalies jos žemių konfederacijos kariuomenė buvo gana gerai organizuota ir karo vadas turėjo nemažą valdžią. Aiškiai matyti, kad sūduviai veikė turėdami strateginį ir politinį tikslą.“ Tai labai aukštas sūduvių ir Sūduvos, tarp jų ir Skomanto, įvertinimas, tačiau jis pats knygoje jį paminėjo tik keletą kartų. Ir nerandu nieko daugiau.
Su kuo tai susiję? Su šimtmečiais trukusia lenkomaniškai, vokiškai, maskoliškai, žydiškai, sovietiškai gniuždoma istorine dvasine ir kartu politine priespauda lietuviams ir Lietuvai neturėti per daug savarankiškumo, susivienijimo vizijos? Šioje potekstėje gal galima suprasti, bet neįmanoma pateisinti ir kartoti Gudavičiaus įrašų tekstuose „lietuviai ir sūduviai“, tarsi bijant pripažinti, kad visa Sūduva buvo pagoniškos (ikikrikščioniškos) Lietuvos ir lietuvių (plačiąja prasme) dalimi.
Emigracijoje gyvenęs archeologas Jonas Puzinas ar Kęstutis Subačius Sūduvai skirtose knygose po keletą kartų pamini Skomantą, bet jo kaip asmenybės atskirai neaprašo.
Dabartinės kartos istorikas Tomas Baranauskas šiuo laikotarpiu daugiausiai tyrinėja Sūduvą, bet ir jis atskirai apie Skomantus vis dar neparašęs. Apie Skomantą(us) vis dar neturime monografijos jokia kalba.
Verta pabrėžti, kad istorijos šaltiniuose, skirtingų kalbų ir religijų tekstuose jie dar vadinti: Skalmantas, Scumandus, Skumant, Skomant, Skomack, Skomęt, Scomond, Skolomend, Komantas, Gomantas, Kalmantas, Galmantas...
Lenkų istorikai nuo seno žinomi kaip politiškai šališki Lietuvos atžvilgiu. Jų šališkumas išryškėja ir dėl to, kad didesnė istorinės Sūduvos dalis šiuo metu yra Lenkijos valstybėje. Tad ilgaamžiai bandymai sūduvius daryti jotvingiais (o per tai ir slavais) bei proteguoti Sūduvos „dykros“ ideologiją ir joje pateisinti polonizaciją oficialiu lygmeniu bus sunkiai įveikti. Nors daugėja lenkų istorikų, kurie viešai tvirtina, kad sūduviai = jotvingiai yra baltai, kad tai viena ir ta pati gentis (etninė grupė), lietuvių, lotynų ir vokiečių kalbose vadinti sūduviais, o lenkų ir rusėnų (stačiatikių) kalbose – „jotvingiais“. Daugiausiai Skomantus nagrinėjęs ir aprašęs lenkų istorikas Gžegožas Bialunskis
(Grzegorz Białuński) taip pat laikosi nuostatos, kad sūduviai ir jotvingiai yra viena ir ta pati gentis, tik skirtingose tautose ir skirtingose kalbose jie skirtingai vadinami.
Įvertinus šiuos pripažinimus bei Skomantų vardo skirtingas formas, tampa žymiai lengviau rasti, tirti, aprašyti sūduvių ir Sūduvos bei jos vadovų istorijas.
Gimtinė
Nėra raštiško patvirtinimo apie tikslią Skomantų gimimo vietą, spėjamos kelios galimos, bet pagal ūkinio gyvenimo vietą, daugumos istorikų nuomone, gimtine laikoma vietovė (piliakalnis) prie Skomantų ežero, buvusiame Kresmenos (Krasimos) valsčiuje, greta dabartinės Skomantų (Skomantiškių; lenk. Skomętno Wielkie) gyvenvietės (dab. Kalinavo valsčius, Elko rajone). Šią vietovę Skomantų gimtine 1584 m. pirmas įvardijo K. Henenbergeris.
Skomantai minimi kaip karo vadai ir dvasiniai vadovai-žyniai, taigi ir kulto centras turėjęs būti gimtinėje arba netoli jos. Prie šio ežero yra 3 į kultūros paveldo registrą įrašyti piliakalniai. Galimai vienas iš jų, spėjama, rytinis (nuo saulės tekėjimo pusės), iš principo galėjo būti skirtas kulto reikmėms. Šią ar greta esančią vietovę jų gimtine esant galėtų patvirtinti ir akmeninė dievybės (kulto) skulptūra, rasta apie 10–11 km šiauriau šio ežero, dabar lenkiškai Jelitki vadintoje vietovėje, Olecko rajone. Skulptūra apie 1913 m. buvo nuvežta į Karaliaučių ir eksponuota „Prūsijos muziejuje“. Antrojo pasaulinio karo metu ji buvo paslėpta muziejaus-pilies rūsyje, pokario metu (1967–1969) vėl atrasta ir vėl eksponuojama Karaliaučiaus srities istorijos ir meno muziejuje.
Ši skulptūra yra labai panaši į dvi kitas, granito akmenyse iškaltas dievybių skulptūras (kartu rastas ir išskaptuotas akmeninis aukojimo indas vandeniui), apie 1913–1914 m. rastas būtent Stablaukyje, netoli Landsbergo, lenkiškai vadinamo Górowo Iławeckie (jos eksponuojamos Barštyne (lenk. Bartoszyce), Marii Curie-Skłodowskiej g. 2 ir Bohaterów Warszawy gatvių sankryžoje). Taigi, skulptūros rastos tame krašte, kuriame gavo žemės, trumpai gyveno ir 1285 m. buvo palaidotas Skomantas Jaunesnysis.
Beje, iš KO perdovanotame žemės sklypų nuosavybės akte rašoma, kad Skomantas gauna „žemės“, panašios į jo gimtinėje buvusią. Naujai gautoji žemė turėjo upelių, ežerėlių, pelkių ir… Stablaukį su dideliu žemės bei miško sklypu lygumoje ir Labakalniu – 115 m aukščio kulto centru – alkakalniu. Taigi, ir gimtinė turėjo turėti panašios struktūros aplinką.
Galimos gimtinės teritorijos patikslinimui svarbios ir kitos su Skomantais susijusios vietovės, lenkiškai dabar vadinamos Skomackie ir Skomack (apie 40–50 km į vakarus nuo Skomantų ežero), Stare Juchy valsčiuje. Šiose vietovėse yra ypač daug įspūdingų piliakalnių bei jų junginių, su plika akimi matomais dirbtiniais tvirtinimais. Jie taip pat yra prie ar tarp ežerų Aryso, Vylevos (Vėlevos) ir kitų.
Šiaip ar taip tikėtina, kad Skomantų giminėje buvo daugiau šiuo vardu vadintų žmonių, kurie nebūtinai turėjo būti genties ar didesnės jos dalies vadais, bet vietovėms paliko savo vardus. Tikėtina, kad ir didieji jų vadai, kunigaikščiai turėjo ne po vieną jų vardu vadintą valdą įvairiose Sūduvos vietovėse.
Lenkų istorikas J. Powierski spėja, kad Skomantų gimtinė buvo tame pačiame Kresmenos valsčiuje, bet labiau jo šiaurės rytinėje dalyje, arčiau Kukoveko ir Šventainio apylinkių.
Autorius: Gintaras Skamaročius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
