Kas įdomaus Punsko bibliotekos lentynose? Trečiasis Lietuvos Statutas (2 dalis)

Kas įdomaus Punsko bibliotekos lentynose? Trečiasis Lietuvos Statutas (2 dalis). Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl Kalbant apie tuo metu vartotus pinigus, galime trumpai prisiminti lietuviškų pinigų istoriją. Apskritai pirmieji pinigai, atsiradę Lietuvoje, buvo Senovės Romos monetos, atkeliavusios vadinamuoju Gintaro keliu dar pirmaisiais mūsų eros amžiais. Jų rasta ir mūsų apylinkėse. Vėliau, stiprėjant ūkiui, mūsų kraštuose atsirado sidabro lydiniai (pusapvaliai ir trišoniai), kurie buvo paplitę visame baltų genčių areale nuo X amžiaus. Jie buvo naudojami iki XV amžiaus. Dar naudojant sidabro lydinius atsirado ir monetos. Seniausiomis buvo laikomos monetos su raiteliu ir dvigubu kryžiumi skyde, kurias kaldino Jogaila (1387–1392 m.). Vytauto Didžiojo laikais, po Žalgirio mūšio (1410 m.), LDK buvo įvesta Prahos grašiu paremta pinigų sistema. Nors Prahos grašis Lietuvoje buvo minimas jau Gedimino laikais, jis įsigalėjo apie 1411 metus, kai Vytautas nukaldino savo naujas monetas, kuriose buvo stulpai / ietigalis su kryžiumi. Tuo metu buvo įvesta ir dvyliktainė skaičiavimo sistema. XIV a. antrojoje pusėje – XV a. pirmojoje pusėje Prahos grašis apskritai buvo pagrindinė stambaus nominalo moneta, cirkuliavusi Vidurio ir Rytų Europoje, dalies vokiečių valstybių, Austrijos, Vengrijos, Lenkijos bei Lietuvos vidaus apyvartoje. Lenkijos ir Lietuvos valdovui Aleksandrui Jogailaičiui įvykdžius pinigų reformą (įvestas LDK grašis ir dešimtainė sistema), Prahos grašiai pradėti išiminėti iš apyvartos (po 1495 m.). Taip Lietuvoje buvo pradėti kaldinti pusgrašiai ir denarai, o vėliau ir grašiai, kuriems buvo naudojamas iš apyvartos išimtų Prahos grašių sidabras (Žygimanto Senojo pinigų reforma). Naujojoje sistemoje 1 grašį sudarė 2 pusgrašiai arba 10 denarų. Lietuviški grašiai buvo skaičiuojami kapomis (60 vnt.) ir rubliais (100 vnt.). Su laiku grašių buvo įvairių nominalų. Pavyzdžiui, Žygimantas Augustas pirmą kartą LDK monetų istorijoje nukaldino 2, 3, 4, 6 grašių monetas ir talerį (30 grašių). Dar jis kaldino lenkiškos pėdos grašius, kurių vertė buvo 20 proc. mažesnė nei LDK grašių. 1580 metais tuometinis valdovas Steponas Batoras įgyvendino dar vieną pinigų reformą, kurios metu sulygino Lenkijos ir LDK monetų vertes. Jis sumažino LDK grašio vertę, o monetose šalia LDK raitelio atsirado ir Lenkijos erelis. Vėliau grašio vertė mažėjo. Tačiau grįžkime prie Trečiojo Lietuvos Statuto ir pažiūrėkime, kiek kas tuomet kainavo. X Statuto straipsnyje išvardytos naminio maisto atsargų kainos: mėsos paltis – 20 grašių (toliau – gr), lašinių – 15 gr, kumpis – 2 gr, puodynė sviesto – kapa grašių, puodynė medaus – kapa grašių. Vyriški avikailio kailiniai kainavo 1 kapą grašių, moteriški avikailiai – 70 gr, už mėlyną arba raudoną maršką – 12 gr, uolektis šiurkščios drobės – 2 gr, uolektis plonos lininės drobės – 6 gr. Kirvis ir dalgis kainavo po 6 grašius. Kadangi tuo metu medžioklė buvo svarbus gyvenimo elementas, tai atsispindėjo ir kainose. Pavyzdžiui, naminio šuns kaina buvo 3 kapos grašių, o pėdsekio ir medžioklinio skaliko – 3 rublių grašiai. Už bebrinį šunį prašydavo 3 rublių grašių, už meškašunį – 3 kapų grašių, o už ir šiuo metu populiarų vižlą (šuns veislė) – 2 kapų grašių. Tačiau medžioklėse buvo svarbūs ne tik šunys. Medžiokliniai paukščiai taip pat buvo populiarūs: rausvojo sakalo kaina – 6 rublių grašiai, pilkojo sakalo – 3 rublių grašiai, didžiojo vištvanagio – 2 kapos grašių. Naminė žąsis buvo įkainota 3 grašiais, gaidys – 2 grašiais, balandis – 1 grašiu, nupenėta antis – 3 rublių grašiais, povas – 3 kapomis grašių, naminė gulbė – 3 kapomis grašių, olandiškas gaidys  ar višta – 20 grašių. Ožka kainavo 20 grašių, jautis – 2 kapas grašių, bandos bulius – pusė kapos grašių, karvė 100 grašių, už neapmokytą arti jautį tekdavo pakloti kapą grašių, už kiaulę – 20 gr, už paršiuką iki metų – 5 gr, už avį 15 gr, už aviną 90 gr, už arklį arba kumelę – 2 kapas gr, už 1 metų kumeliuką – kapą gr, už kumeliuką iki metų – 40 gr. Statute buvo apibrėžti ir mato vienetai (XXXVI str.) – „Apie matus ir uolektis, kad būtų lygūs, ir gėrimų bei maisto produktų kaina būtų nustatyta pilies pareigūno“. Šiame straipsnyje buvo numatyta, kad LDK valstybėje visokie javai parduodami pagal tokį matą: statinė, kurioje turi būti 4 karčiai, lygūs pagal Krokuvos matą, be viršaus ir sukratymo, bet iki viršaus. Taip atmatuota statinė miežių, kviečių ar rugių kainavo 24 grašius, o jų pačių javų guba – 2 grašius. Skaitant Statutą galima suprasti, kad aktualus dalykas buvo dvaro ir nelaisvosios šeimynos pabėgimai nuo savo pono. XVIII straipsnyje aprašyta, kad jeigu nelaisvoji šeimyna pabėgdavo arba ją išsivesdavo, tai būdavo įvertinamas nuostolis – neatliktas šeimynos darbas: už savaitę vyrą ir moterį po 6 grašius. Kitas įdomus momentas – LDK teritorijoje buvo draudžiamas monopolis ir teigiama, kad negali vienas asmuo gauti nuomos ir valdymo pajamų, priklausančių visai respublikai (IV straipsnis). Nemažai Statuto straipsnių yra susiję su gyvūnais ir jų saugojimu. Pavyzdžiui, VII straipsnis „Apie sakalo arba gulbės lizdą“. Jame išdėstyta, kad jeigu kas nors išardo sakalo lizdą, išvagia jauniklius ar tyčia nubaido paukštį ir jeigu tai įrodoma, tas, kas tai padarė, turi girios, kurioje tai buvo padaryta, savininkui sumokėti 6 rublius grašių. Jeigu tai gulbės lizdas – 3 rublius grašių. Atskiras straipsnis yra skirtas ir bebrynams (IX str.). Jeigu kas išvogtų arba smurtu bebrą užmuštų, turėtų sumokėti: už 1 juodąjį bebrą – 4 kapas grašių, už rudąjį – 2 kapas grašių. Be to, dar buvo draudžiama prie bebryno arti lauką, pievą šienauti ar karklus kirsti tiek toli, kiek nuo bebralizdžio galėtų lazdą nusviesti. Ramybę sudrumstus bauda buvo 12 rublių grašių ir tekdavo užtikrinti jiems ramybę. Tokios įdomybės yra surašytos Trečiajame Lietuvos Statute, kurį galite pavartyti Punsko viešojoje bibliotekoje.

Autorius: Aušros

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama