Ukrainos lietuvių spauda. Kokia ji buvo?

Kai dabar iš Ukrainos kasdien atskrieja nerimastingos žinios, dažnai pagalvoju ir apie Ukrainoje gyvenusius lietuvius, su kuriais teko nemažai bendrauti. Tada dirbau Tautinių mažumų ir išeivijos departamente, teko kuruoti užsienyje gyvenančių lietuvių veiklą, jų spaudą. Apie karą tada niekas negalvojo, visi gyveno įprastą gyvenimą, kėlėsi, skubėjo darban, gimdė ir gėrėjosi šia diena bei ateisiančiu rytojumi. Ukrainos lietuvių spauda, mūsų remiama, ten gyvenantiems kraštiečiams priminė gimtinę, kitus tik sapnuose matomus gintarinio krašto kampelius, gimines, draugus ar drauges. Gal todėl ir vienas iš jų laikraščių buvo pavadintas ,,Tilto“vardu. Išliko užrašytas mano interviu su „Tilto“ laikraščio redaktore,  Krymo autonominės respublikos M. K. Čiurlionio lietuvių kultūros draugijos steigėja  Marija Valentina Raulusevičiūte - Loginova.

-        Kodėl laikraštį pavadinote „Tiltas“?

- Tai jį susapnavau, iš vakaro nusprendusi, kad ryt apie tai pagalvosiu. Kaip galėjau tikslingiau pavadinti, jei ne ,,Tiltas”: jį tiesi šalies viduje tarp draugijos narių namų, skleidi tarp šalių, pasaulio lietuvių bendruomenių, tarp žmonių ir jų širdžių! 2000 metais pradėjau leisti laikraštį. Tai buvo vienintelis lietuviškas laikraštis Ukrainoje, kurio tikslas - metraštis, informacijos šaltinis apie lietuviškų organizacijų – Draugijų, esančių Ukrainos teritorijoje ir įsiliejusių į Ukrainos lietuvių Bendruomenę, veiklą. Per 10 metų  išleidau 111 numerių.

- Kokias temas gvildenate laikraštyje, kuris leidžiamas dviem kalbomis? Ir kodėl laikraštis dvikalbis?

- „Tilto“skaitytojus supažindinome su Lietuvos kultūra ir jos naujienomis, istorija, geografija, papročiais, lietuviškais valgiais ir jų gaminimu, su Ukrainos lietuvių bendruomenės veikla, renginiais, festivaliais, naujienomis iš Ukrainos lietuvių draugijų. Mūsų laikraštį skaitė ne tik lietuviai, bet ir čia gyvenantys kitakalbiai. Norėjome  ir jiems parodyti vieną iš prie Baltijos jūros prigludusių kraštų.

- Pastebėjau, kad „Tiltas“ turėjo nuolatines rubrikas: „Lietuvos istorija“ „Vaikų kampelis ,,Saulutė“, „Naujienos“, „Mados kertelė“, „Valgiai“ ir kt. Ir nustebau, kai pamačiau skiltį „Lietuvių kalbos kultūros skrynia“.

- Nieko nuostabaus. Atvažiavusi į Lietuvą ir besikalbėdama su čia gyvenančiais, išgirstu ne vieną kalbos kultūros klaidą. O čia gi Ukraina: ne kasdien žmonės vartoja savo gimtąją kalbą... Padėjome jos neužmiršti ir mokėme kalbėti kuo taisyklingiau.

- Kas rašė jūsų laikraščiui?

- „Tiltas“ - gyvas organizmas, kurio kiekvienas numeris – tai 4 puslapiai „gyvų“ straipsnių ar svarbios informacijos. Esu dėkinga, kad mūsų leidiniui visada rašė Užsienio Lietuvių bendruomenės nariai, Ukrainos lietuvių draugijų pirmininkai, jų pavaduotojai, aktyvūs visuomenininkai Violeta Jančiuk, Dalia Makarova, Aušrelė Taranenko, Džiulija Fedirkienė, Henrieta Roze, Regina Baltušytė-Falkevič, Valentina Savodčenko, Beatričė Beliavciv, Violeta Banienė ir daugelis kitų.

Labai svarbius straipsnius ir gražius eilėraščius asmeniškai „Tiltui“ visus jo gyvavimo metus siuntė Aldona Ruseckaitė, rašytoja, poetė, muziejininkė, Maironio  lietuvių literatūros muziejaus direktorė.

- Būdama Krymo autonominės respublikos M. K. Čiurlionio lietuvių kultūros draugijos pirmininkė, „Tilto“ redaktorė ir leidėja, Ukrainos nacionalinės žurnalistų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, Jūs radote laiko istoriniam tyrimui apie lietuvius Kryme. Kur  apibendrinote tą medžiagą?

- Tyrimas tęsėsi septynerius metus. Būta daug bemiegių valandų, naktų... Bet tai jau praeitis. Pavyko išleisti dvi knygos „Lietuvių pėdsakas Krymo žemėje“ leidimus. Beje,  knyga  parašyta lietuvių ir rusų kalbomis, vėlgi tuo pačiu tikslu, kad būtų prieinama platesnei skaitytojų auditorijai, kad daugelis žinotų apie mus, lietuvius, esančius prie Juodosios jūros.

- Jūsų pastangų dėka pastatyti ,,Lietuvių namai‘‘ Kryme, t. y. suburti įvairių Krymo kampelių lietuviai. Ar užtenka laiko ,,kūrenti“ šių namų židinį ir ką norėtumėt pasakyti mūsų skaitytojams atsisveikindama?

- Gyvename, dirbame, švenčiame lietuviškas šventes, rengiame Lietuvių kultūros dienas (birželio mėn. buvo atvykęs dainų ir šokių ansamblis iš Rokų bendruomenės ir koncertavo Aluštoje), dalyvaujame mums ir Lietuvai svarbiuose renginiuose: šį birželį 13 Krymo lietuvių draugijos  narių dalyvavo atviroje diskusijoje eurointegracine tema ,,ITV Krym” televizijoje tiesioginio eterio programoje ,,Narodnij verdikt” (Lietuviškai – Liaudies sprendimas - red.)...

Svarbu, kad mes pažįstame vieni kitus ir jaučiame vienas kito petį, jaučiame, kad atstovaujame Lietuvai, esame  naudingi tai šaliai, kuri yra mūsų namai ir auginame lietuviškas atžalas, menančias savo istorines šaknis. 

Mieliems skaitytojams sakyčiau: „Liekame mylintys savo Tėvynę ir aukštai iškėlę laikantys garbingą Lietuvos vėliavą“.

**

Jau daugiau nei tris dešimtmečius Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka palaiko ryšius su Ukrainoje gyvenančiais aktyviais  lietuvių bendruomenės nariais. Jų dėka sukauptas archyvinis dokumentinis paveldas. Bibliotekoje galima pasiskaityti laikraštį „Tiltas“ bei Lvive leistą laikraštį  „Požiūris“.

,,Požiūris” išeidavo lietuvių ir ukrainiečių kalbomis. Leido Ukrainos lietuvių draugija ,,Medeina“ ir Lvivo jaunimo sąjunga ,,Baltija“, Redagavo  I. Mozuras). Šešių puslapių leidinys informavo  apie svarbiausius įvykius Lietuvoje, lietuvių draugijų veiklą Ukrainoje, ragino puoselėti gimtąją kalbą, papročius. Maloniai nustebino žinutė, kad pirmą kartą Ukrainos ir Lietuvos istorijoje rengiama Ukrainos lietuvių jaunimo stovykla Karpatuose, kurios vadovu paprašytas būti atstovas iš Lietuvos. Tai socialinių mokslų magistras, daugkartinis užsienio lietuvių vaikų ir jaunimo švietimo bei poilsio stovyklų Lietuvoje vadovas Romas Vorevičius. Beveik dešimt dienų Ukrainos lietuvių jaunimas Karpatuose mokysis protėvių kalbos, dainų, šokių, išsamiau susipažins su Lietuvos istorija, tradicijomis.

Pateikiama žinių apie jau ne pirmus metus veikiančią lietuvišką mokyklą, jos moksleivių išvyką į Lucką, kur gyveno Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto sūnus Liubartas.

Pirmasis numeris baigiamas simboliškai – žiniomis apie lietuvių grožinės literatūros pradininką Kristijoną Donelaitį, draugiškus Ukrainos ir Lietuvos ryšius.

Šių dienų kontekste svarbus ir minėtinas Ukrainos lietuvių tapatybei stiprinti 2006 m. publikuotas leidinys „Lietuviškas pėdsakas Krymo žemėje“ (Simferopolis). Vartai juos ir praslenka šviesūs vietinių korespondentų vardai: Vidas Labalaukis (Belaja Cerkiv), Valentina Marija Loginova (Krymas), Aleksandras Žukaitis (Nikopolis), Vytautas Naruševičius, Beata Beliavciv, Danutė Čornij, Marina Trocenko (Lvivas), Regina Falkevič (Zaporižė), Alfonsas Petrauskas, Juozas Valteris, Rūta Malikėnaitė, Violeta Jančiuk, Dalia Makarova, Oksana Gunina, (Kyjivas), Marija Šulga (Charkivas),  Valdas Ladavičius (Donbasas) ir dar daugelis kitų, kurie buvo (kai kurie ir dabar yra) neoficialūs Lietuvos ambasadoriai Ukrainoje.

Dabar, karo audroms siaučiant, daugelis čia paminėtų (ir nepaminėtų) asmenų pasiliko kartu su savo antrąja Tėvyne, nes ne vieno jų vaikai ir vaikaičiai gimė būtent čia, Ukrainoje, dabar p u t i n o niekinamoje ir niokojamoje.

„Tilto“ laikraštis, kolegės Genovaitės Burneikienės deka, gražiai pristatytas ir „Lietuvos žinisklaidos enciklopedijoje“ (2024 m.).

Aišku, kad Ukrainos lietuvių susivienijimams, švietimui, spaudai reikėjo padėti. Ir padėjome: jų pateiktiems projektams per 1998-2002 m. skyrėme daugiau nei  šimtą tūkstančių litų, kurie panaudoti tautiniams drabužiams, muzikos instrumentams įsigyti, įvairiems renginiams, lietuvių jaunimo stovykloms organizuoti, spaudai, švietimui remti ir organizacinėms reikmėms.

Autorius: Alfonsas Kairys

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama