Kompromisinei Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarčiai – 30 metų (antra dalis)

Tarptautinė padėtis ir lenkų vidinis (prisiminkime palankumo ir paramos Lietuvai bangą Lenkijoje po 1991 m. sausio 13 d. Rusijos smogikų kruvinų veiksmų Vilniuje) nusiteikimas lėmė, kad Varšuva negalėjo ilgiau ignoruoti Lietuvos valstybingumo. 1991 m. rugpjūčio 27 d. užsienio reikalų ministras Kšištofas Skubiševskis (Krzysztof Skubiszewski) pranešė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui, kad rugpjūčio 26 d. Lenkijos Respublikos vyriausybė nutarė užmegzti su Lietuva normalius tarpvalstybinius santykius. Netrukus pasikeista notomis dėl abipusio ambasadorių skyrimo. Tuo tarpu Pietryčių Lietuvoje įtampa neslūgo. 1989 m. rudenį ir vėliau kai kurios Vilniaus ir Šalčininkų rajonų vietinės deputatų tarybos priėmė sprendimus, reikalaujančius pripažinti lenkiškas autonomines teritorines apygardas. Aktyviausi tokių apygardų steigimo šalininkai buvo vietos sovietiniai partiniai lyderiai. Jie reikalavo visą Vilniją paskelbti lenkų nacionaliniu teritoriniu vienetu su savo statusu, nepripažįstančiu Lietuvos valstybės įstatymų. 1991 m. rugsėjį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimu buvo paleistos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų bei Sniečkaus miesto savivaldybės, atleisti jų vadovai. Naujų rinkimų data nebuvo paskelbta. Lenkijoje kilo protestų banga. Lenkijos Respublikos prezidentas Lechas Valensa (Lech Wałęsa) 1991 m. rugsėjo 15 d. laiške Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui pareiškė, kad Lenkija gyvybiškai suinteresuota sudaryti atitinkamas tautinės tapatybės apsaugos ir jos ugdymo sąlygas lenkams, gyvenantiems kitose valstybėse, tačiau iš Lietuvos ateinančios žinios liudija, jog ten iš esmės apribotos lenkų bendrijos teisės. Tai rodo daugiausia lenkų gyvenamų Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybų paleidimas, tiesioginio valdymo įvedimas, savivaldos rinkimų termino atidėjimas. Lenkų mažumos poreikių tenkinimas laikantis bendrų tarptautinių standartų yra bendras Lietuvos lenkų, Lietuvos valstybės, taip pat Lenkijos interesas.

V. Landsbergis 1991 m. spalio 1 d. atsakomajame laiške pareiškė, kad politinės ir juridinės priemonės trijose vietos savivaldose, kur dominuoja Kremliaus labui prieš Lietuvos Respubliką veikiantys asmenys, nebuvo nukreiptos nei prieš lenkų, nei prieš baltarusių ar rusų mažumą. Jokie parlamentiniai sprendimai nėra nukreipti prieš lenkų tapatybę, o tam tikrų politinių grupių teisių apribojimas negali būti vadinamas tautinės mažumos teisių apribojimu.

Savo ruožtu į derybų tematiką Lietuvos visuomenė ir dalis politikų reikalavo įtraukti ir fiksuoti sutarties dokumente 1920–1939 m. Pietryčių Lietuvos teritorijų okupacijos pripažinimą bei pasekmių įvertinimą. Lenkija buvo suinteresuota kurti Vyšehrado trikampį, skintis kelią į NATO, Lietuvai dar čia vietos nenumatyta. Tačiau Lietuvos izoliavimas negalėjo Lenkijai būti perspektyvus. Tai supratus Lenkijos užsienio reikalų ministras K. Skubiševskis ryžosi vizitui į Vilnių, kurio metu 1992 m. sausio 13 d. buvo pasirašyta deklaracija „Dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos“. Vizito metu vyko piketai, reikalaujant derybų viešumo. Lietuvos užsienio reikalų ministro A. Saudargo pasisakymas, parašas po deklaracija ir ypač jos 3 p. („Šalys reiškia įsitikinimą, kad asmenys, priklausantys abiem mažumoms, yra ir liks lojalūs valstybių, kuriose gyvena, piliečiai, o kartu, išsaugodami ir vystydami tautinį savitumą, esmingai prisideda prie lietuvių ir lenkų tautų suartėjimo.“) nuotaikas trumpam nuramino. Deklaracija buvo svarbus žingsnis santarvės ir normalių santykių link, tačiau nemažai buvę ir nepatenkintųjų tuo dokumentu. Lietuvos lenkas R. Maciejkianiec Lenkijos Senato vienoje iš komisijų išreiškė nepasitenkinimą, kad deklaracija pasirašyta nesuderinus lenkų bendruomenės statuso. Lietuviai piktinosi, kad nepasmerktas Suvalkų sutarties sulaužymas. Dar derinant sutarties tekstą, Lenkijos okupacijos pasmerkimo reikalavo sausio 13-ąją prie Užsienio reikalų ministerijos gausiai susirinkę piketuotojai. A. Saudargui buvo reiškiami priekaištai. Ministras K. Skubiševskis žurnalistams atsakė: „Dabar Lenkijos ir Lietuvos santykiams reikalingas tvirtas pagrindas, o kiti klausimai bus aptarti vėliau. Negaliu atsakyti į visus demonstrantų plakatus, nes nemoku lietuvių kalbos... Galiu užtikrinti, kad naujo generolo Želigovskio nebus.“

Kauno miesto deputatai, įvertinę rengiamos sutarties svarbą draugiškiems dviejų valstybių tarpusavio santykiams ir galimas pasekmes Lietuvos valstybės ateičiai, savo 1994 03 11 pareiškimu atkreipė į tai LR prezidento, vyriausybės, savivaldybių deputatų dėmesį. Pareiškė, kad sutarties tekste turi būti nedviprasmiškai pripažinta istorinė Vilniaus krašto priklausomybė Lietuvai ir įvertinta neteisėta rytinės Lietuvos dalies okupacija 1920 metais. Kauno miesto tarybos frakcijų vardu 1994 10 11 LR Seimui pateikė specialų Kreipimąsi dėl sutarties ratifikavimo. LR Seimo narių grupė (36) 1994 10 13 pateikė specialų Pareiškimą dėl sutarties interpretavimo. Tuo būdu buvo moraliai įvertinta ir pareikšta, kad žymios tautos dalies sutarties turinys netenkina. Sutartį parafavo užsienio reikalų ministrai Povilas Gylys ir Andžejus Olechovskis (Andrzej Olechowski) 1994 m. kovo 18 d.

1994 m. balandžio 26 d. pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis. Savo valstybių vardu parašus padėjo Algirdas Brazauskas ir Lechas Valensa. Sutartyje reiškiamas apgailestavimas dėl konfliktų tarp abiejų valstybių po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau neatsižvelgiama į lietuviams daug nuoskaudų sukėlusį Vilniaus ir Vilniaus krašto okupacijos įvertinimą. Tenkinamasi esamos būklės konstatavimu teigiant, jog abi pusės patvirtina „viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniuje ir Varšuvoje vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje“.

Lietuvos Respublikos Seimas ir Lenkijos prezidentas sutartį ratifikavo (spalio 13 d.). Lenkijos Seimas ratifikavo vienbalsiai, Lietuvos Seimas: 91 balsas – už, 19 balsų – prieš, susilaikė – 8.

Pagrindiniai istorijos konsultantai Lenkijos derybininkams buvo prof. Piotras Losovskis (Piotr Łossowski) ir Juliušas Bardachas (Juliusz Bardach).

Svarbu pabrėžti, kad dėl tautinių bendruomenių vardų ir pavardžių rašybos sutarta ir įtvirtinta sutarties dokumente „rašybos pagal skambesį“ formulė. Ji beveik po trisdešimtmečio, nuolat spaudžiant Lenkijai, Lietuvoje premjero Sauliaus Skvernelio ir prezidento sutarimu buvo paminta.

Dar prieš sutarties ratifikavimą jos tekstas užkliuvo ir kai kuriems Lenkijos veikėjams. Jau minėtas istorikas P. Losovskis interviu Lenkijos radijui pabrėžė, jog visiškai netinka tokiame dokumente rašyti, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, juk tai ir taip esą akivaizdu. Tokia formuluotė galinti tik sukelti abejonę, ar iš tiesų Vilnius yra Lietuvos sostinė. Losovskis nurodė, kad dar iki sutarties ratifikavimo punktas, kad Vilnius – Lietuvos sostinė, labai užkliuvo ir Lenkijos kresų organizacijų federacijai.

Lietuvos ir Lenkijos kaimynystę per visą istoriją lydėjo išbandymai. Juos lengviau ar sunkiau, su laimėjimais, tačiau laikui bėgant vis su didesniais sunkumais, bandėme ištverti bendroje Respublikoje, kartu ją laidodami ir jau atskirai keldamiesi nepriklausomam gyvenimui (su kuo mūsų buvusi partnerė nesugebėjo sutikti, net ginklą prieš mus pakėlus okupavo dalį krašto ir jo širdį Vilnių). Jau tuomet de facto palaidota buvo Abiejų Tautų Respublika, o šia sutartimi tai juridiškai patvirtinta.

Šią sutartį, kaip tenka patirti, abi šalys vertina teigiamai su tam tikromis išlygomis. Lenkijos visuomenėje gyvuojantis kresų sentimentas, vis oficialios Varšuvos reiškiamos pretenzijos dėl tariamų lenkų mažumos teisių Lietuvoje, minimas A. Chajevskio (A. Chajewski) naujausias straipsnis, kategoriškai paneigiantis sutarties reikšmę Lenkijos ir Lietuvos santykiams, neramina. Tuo tarpu sutarties vaidmuo mūsų santykiams ypatingai iškyla Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir mūsų šalių narystės NATO, bendrų geopolitinių iššūkių fone. Pageidautini išlieka geri tarpusavio santykiai ne vien iš sutarties raidės, bet ir kurtinos jos dvasios.

Autorius: Bronius Makauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama