Gyventi meile Bažnyčiai ir Evangelijai (1 dalis)

Gyventi meile Bažnyčiai ir Evangelijai (1 dalis). Su kunigu Robertu Furman, jau daugelį metų tarnaujančiu Varšuvos lietuviams, kalbasi Irena Aleksaitė. Nuo ko čia pradėjus… Gal geriausia nuo pradžios. Kodėl esame būtent čia? Kokie keliai atvedė? Kokia buvo kelio pradžia? Pradžia tai šeima. Mūsų – mišri. Norėčiau papasakoti būtent nuo pradžių. Tėvai susitiko Slupske, stotelėje. Kažkaip užsimezgė artimesni ryšiai, atsirado rimtų bendrų planų… Pradžia… Kai tėvas pasipiršo mamai, jos reakcija buvo: „Bet aš esu lietuvė!“. Tai reiškė, kad ne viskas buvo taip paprasta, nebuvo paprasta ištekėti už lenko. Tėvas buvo iš Slupsko? Ne. Iš Poznanės vaivadijos. Baigęs miškininkystės studijas, tėtis gavo darbo paskyrimą į Slupsko apylinkes, į Kurovą (Kurowo). Tai buvo tokia girininkija, kurios administracija įkurta buvusioje protestantų klebonijoje (pastorinėje). Tėvai susitiko Slupske kažkaip atsitiktinai. Mama buvo tose apylinkėse, nes ten buvo valstybiniai ūkiai (PGR), į kuriuos buvo išvežta darbams. Mama, pasibaigus teismo byloms, po to, kai buvo atimtas jos šeimos ūkis, atsirado tose apylinkėse... Papasakokite plačiau apie mamos šeimos istoriją. Ji išskirtinė. Taip. Tėvai tikrai buvo labai prisirišę prie savo istorijų – tėvas prie savo, motina – prie savo, prie tokios patriotinės istorijos. Ir čia vėl nežinia nuo ko pradėti... Iš esmės, tai buvo karo reikalai, partizanų laikai. Partizanai dažnai lankėsi mamos kaime Vaičiuliškėje, nes tai buvo toks užkampis, toli nuo didesnių vietovių, net nuo Punsko, aplink kalneliai, miškeliai. Visa tai tiko partizanams, kurie kovojo prieš komunistinę valdžią. Po karo vyko „atsiskaitymai“ ir kažkokių paragrafų (įstatymų straipsnių) pagrindu Balstogės teismas (vėliau, kai Lenkija tapo nepriklausoma, tas nuosprendis panaikintas) atėmė iš mamos šeimos ūkį, o senelis ir teta Teklė, buvusi partizanų ryšininkė, buvo pasodinti į kalėjimą. Senelį kalino Vronki (Wronki) vietovėje, Poznanės vaivadijoje, o senelė su dviem dukromis – mano mama ir teta – buvo išvežtos į jau minėtus valstybinius ūkius. Ten, į dabartinės Lenkijos vakarus, pateko ir kiti giminės nariai iš Vaiponios ir iš kitur. Kai kurie išvežti netoli Štetino (Szczecin). Buvo toks gražus miestelis Ščecinek. Mama su teta Adele dirbo buhalterėmis. Ten buvo įvairių tautybių žmonių – ukrainiečių, emigrantų, nespėjusių išvažiuoti vokiečių. Tiksliai nežinau, kada tas Slupskas atsirado jų gyvenime, ar teta Teklė jau buvo išleista iš kalėjimo, nes ji susirgo džiova ir buvo šiek tiek anksčiau išleista. Teta ištekėjo už Kazimiero. Seserys lankė viena kitą, na o tėvas taip pat turėjo kažkokių reikalų toje vietoje ir taip susipažino. Apvaizda nusprendė, kad tokia atsitiktinė pažintis tapo mano tėvų ir mano istorijos pradžia. Tėvai išgyveno santuokoje daugiau negu keturiasdešimt metų. Mes gimėme Košaline (Koszalin), tai buvo netolimas didesnis miestas. Ten gimė brolis Algirdas, sesuo Liudmila ir mes su Juliumi – dvyniai. Mama labai norėjo grįžti į gimtąsias vietas. Atsirado galimybė tėvui dirbti Mockavos Rūdoje (Maćkowa Ruda) ir tada mama jau buvo arčiau savų, nes jos tėvai ir sesuo Adelė jau buvo grįžę į namus. O paskui gyvenote Rūdelėje (Rutka Tartak)?  Mamos prašymu ir jos didelėmis pastangomis po šešerių metų persikėlėme į Rūdelės girininkiją. Buvome dar arčiau jos gimtų namų. Tačiau ne vien artumas lėmė. Mama siekė kuo geriau pasirūpinti šeima, o čia buvo geresnė vieta, nes anoje lankydavosi visokie pareigūnai, medžiotojai, svarbūs žmonės iš centro. Be to, mama norėjo būti arčiau bažnyčios, nes prieš tai į Vygrių parapijos bažnyčią reikėdavo eiti daugiau kaip dešimt kilometrų, o čia bažnyčia buvo arti. Kaip anekdotą girdėdavome pasakojimą, kad atvykęs pamedžioti ministras Sovinskis sekmadienį pageidavęs pusryčių, o mama jam pareiškusi, kad „man reikia skubėti į bažnyčią, o pusryčius pasigaminkite patys“. Tada to pono vairuotojas nuvežęs mamą mašina į bažnyčią ir parvežęs, ir taip laimėjęs jos prielankumą. Mama buvo labai principinga, reikli sau; dvasiniai dalykai, tikėjimas jai buvo itin svarbūs. Ir visa tai stengėsi mums įskiepyti. Rūdelėje išgyvenome didžiulį gaisrą, sudegė keliolika tūkstančių hektarų girios. Ši drama giliai įsirėžė į mūsų atmintį. Rūdelės bažnytėlė buvo maža, medinė, tai buvo Liubavo, likusio Lietuvoje, parapijos dalis. Ši vietovė – tarsi mamos svajonių išsipildymas, nes kažkada važiuodama su seneliu Simonu iš Vaičiuliškės į Rūdelės malūną, labai susižavėjo Šešupės slėniu ir pasakė norinti kada nors toje gražioje vietoje gyventi. Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka... Dievas girdi svajones ir bičiuliams jas išpildo. Gyvenome prie pat bažnyčios, taigi, natūralu, kad tapome ministrantais. Čia gyvenant vyko liturgijos pakeitimas, aš lotyniškos liturgijos neprisimenu, bet gerai atsimenu pačią medinę bažnytėlę, ypač altorių skiriančias medines groteles, patarnautojų prieš Komuniją dangstomas baltomis staltiesėlėmis. Paskui buvo statoma nauja bažnyčia, tada buvo toks sumanus kunigas, kuris sugebėjo ir bendruomenę suburti. Ta parapija mums tapo artimesnė. Tai vėl vienas iš pašaukimo šaltinių, apie kuriuos kalbame. Tiek aš, tiek ir kiti vaikai ypač daug sėmėmės iš mamos dvasinio gyvenimo. Buvome skatinami atlikti religines praktikas, pavyzdžiui, pirmieji mėnesio penktadieniai. Būdavo, kad kartais pasipriešindavome, ne viskas buvo taip paprasta. Iš čia netoli buvo į Vaičiuliškę, į Punską. Mamos tėviškė nebuvo visiškai atgauta, dalį savo žemės jie turėjo nuomotis, nes atiteko valstybei. Tačiau mamai svarbiausia buvo tai, kad ji namuose. Čia prabėgo nemažai ir mūsų vaikystės dienų. Atvažiavę susidurdavome su kitu, lietuviškai kalbančiu pasauliu. Nebuvote dvikalbiai? Ne. Tai lieka sutuoktinių tarpusavio santykių paslaptis. Tėvas nebuvo imlus kalboms, niekada nepabandė išmokti lietuviškai. Manau, kad tam tikru metu kalbos reikalai buvo palikti patiems vaikams: „reikės – išmoksite“. Taip ir likome kas kiek išmokęs. Lengviausia buvo mūsų jauniausiai seseriai Ievai, nes seneliams atsikrausčius pas mus (pirmiausia peržiemoti dėl namie buvusio šalčio), ji daugiausia būdavo su močiute ir kalbėdavosi su ja lietuviškai. Senelis irgi stengėsi, duodavo mums lietuviškų knygelių skaityti. Atrodė, kad lyg ir nesunku, bet išgirsti ir atkartoti tą lietuvių kalbos melodiją... Tačiau kažkoks ryšys su kalba visada buvo. Beje, Ieva ir ištekėjo už kanadiečio, kilusio iš lietuviškos giminės, nors abiem, niekada negyvenusiems Lietuvoje, kultūriškai artimesnė tapo Lenkija ir lenkų kalba. (Bus daugiau) Irena Aleksaitė, punskas.pl

Autorius: Aušros

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama