Kompromisinei Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarčiai – 30 metų (pirma dalis)

Laikas bėga greitai, įvykiai dar sparčiau. Rodos, taip neseniai praūžė du pasauliniai karai, jau turime prologą trečiojo, o mes čia, savo tėvonijoje, nepastebimai sulaukėme beveik normalių Lietuvos ir Lenkijos santykių 30-mečio. Rašau „normalių“, turėdamas omenyje XX a. sukrėtimus, Lietuvai atnešusius tris okupacijas (neskaičiuojant Pietryčių Lietuvos ir Mažosios Lietuvos dalies teritorijų okupacijų) ir tautos pastangomis Nepriklausomybės atkūrimą, įtvirtintą 1990 m. Kovo 11-osios Aktu. Lietuvoje Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 30-osios metinės gan plačiai paminėtos spaudoje ir oficialiuose renginiuose. Lenkijoje, šalia apžvalginių straipsnių, specialios konferencijos, mano dėmesį atkreipė „ekspertinis“ Adamo Chajevskio (Adam Chajewski) trijų dalių rašinys „Negyva gimusi sutartis. Lenkijos ir Lietuvos sutarties pasirašymo 30-mečiui“ („Traktat martwo urodzony – w 30. rocznicę podpisania traktatu polsko-litewskiego“, „Polityka Polska“). Autorius atskleidžia gyvas lenkų fobijas ir nuolat reiškiamus priekaištus Lietuvai.

Kiekvienai valstybei vienas iš kertinių jos egzistavimo momentų yra sienų su kaimynais teisinis įtvirtinimas, geri, abiem pusėms naudingi santykiai. Lietuvai sienų klausimas kėlė rūpesčių tomis kryptimis, kur stokota kaimyninių tautų nustatytų ir teisiškai tarpusavyje pripažintų. Tarp jų buvo Lietuvos ir Lenkijos (demarkacijos nuo 1928) administracinė linija, iki 1939 m. buvusi daugiau kaip 500 km ilgio, kurios didžioji dalis per dvi Sovietų Sąjungos okupacijas radikaliai pasikeitė. Anksčiau ši linija skyrė Lietuvą nuo Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto (jos Lietuva nepripažino). Šios sienos dalis išliko tik pietinėje Suvalkijoje, jos Lietuva taip pat nepripažino. Ją iki 1991 m. skyrė nuo Lenkijos Sovietų Sąjungos tikra geležinė aklina tvora, izoliavusi mus visom prasmėm nuo tėvynainių anapus užtvaros.

Taigi 1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ištrūkus iš okupacinių Sovietų Sąjungos varžtų, teko imtis reguliavimo santykių su laisvuoju demokratiniu pasauliu, tarp kitko, su artimiausia kaimyne Lenkija. Prisiminkime Lietuvos ir Lenkijos sienų raidą. Siena iš pradžių nebuvo fiksuota dokumentaliai, nors faktiškai egzistavo. Tik 1422 m. Melno taikos sutartimi fiksuota nustatant Lietuvos ir Lenkijos sienas su Vokiečių ordinu, vėliau – 1501 m. – Melniko aktu buvo apibrėžta ir teritorija su ­Lenkijos bei Lietuvos jurisdikcija. Lietuvos (LDK) ir Prūsijos sienų sankirtą žymi iki šių dienų išlikęs 1545 m. monumentas Bogušų^[1] kaime, Prostkų savivaldybėje, Elko apskrityje, dabartinėje Lenkijoje. Vėliau sienas patvirtino 1569 m. Liublino unijos sprendimai, teigiant, kad turi būti viena Respublika, bet „abiejų valstybių“. Seinai, Suvalkai, Gardinas... toliau fiksuojami Lietuvos pusėje, Augustavas perskirtas perpus iki kanalo linijos. Suvalkų krašte išliko nepakeista buvusi administracinė linija.

Lietuvos okupacijų padarinys buvo, tarp kitko, smarkiai paveikta lietuvių tautinė savimonė ir savivoka. Greta ar tarp seniausių lietuviakalbių vietovių atsirado ištisi plotai su lietuvių (baltų) arba mišrios kilmės lenkiškai, baltarusiškai arba „paprastai“ kalbančiais gyventojais, neturėjusiais gyvenimo prieškario nepriklausomoje Lietuvoje patirties. Jų integravimas į nepriklausomą valstybę buvo sudėtingas uždavinys, juolab kad atkurtai valstybei trūko ne vien patirties, bet ir sutelktos politinės valios, ryžto tai įgyvendinti. To supratimo stokojama iki šiandien. Reikalai palikti spręsti Lenkijai, visuomeninės organizacijos bando bent savo tautiečiams kiek pagelbėti. Padėtį sunkino ir ­tebekomplikuoja dar ta aplinkybė, kad šie rajonai turėjo ir tebeturi savotiškas „rėmėjas“ – Lenkiją ir Baltarusiją, iš kurių sklinda nebūtinai Lietuvos interesams, jos teritoriniam vientisumui palanki įtaka. Buvo ir išliko ypač pavojingas Lietuvos integralumui subjektas, veikiantis iš Kremliaus, nesuinteresuotas darnių nepriklausomos Lietuvos kaimyninių santykių plėtra, per saldo pačia Lietuvos nepriklausomybe.

Vakarinėje Lietuvos sienos atkarpoje baigiantis Antrajam pasauliniam karui SSRS buvo sąjungininkų de facto leista Vokietijos ir dalies Mažosios Lietuvos teritorijose sukurti Rusijos administruojamą Karaliaučiaus sritį. Tai vėlgi radikaliai pakeitė geopolitinę situaciją: nebeliko buvusios kaimynės Vokietijos, jos vietoje atsirado Rusijos anklavas.

Lenkijos valstybei Sovietų Sąjungos sąjungininkų pritarimu, bendru sprendimu buvo perduotos buvusios rytinės Vokietijos teritorijos, teko atsisakyti vakarinės Ukrainos ir vakarinės Baltarusijos teritorijų. Čia etniniu pagrindu buvo sukurtos naujos valstybės, kitados sudariusios bendros Respublikos dalį. Lietuva atgavo dalį okupuotos rytų teritorijos – Vilniaus kraštą.

Sovietų okupacijos laikotarpiu Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių nebuvę, nes abi valstybės buvo pavergtos, bet labai skirtinga apimtimi. Lenkija ir toliau egzistavo kaip valstybė, tačiau su satelitinės valstybės bruožais. O Lietuva buvo okupuota ir inkorporuota į Sovietų Sąjungą, klaidinančiu Lietuvos TSR pavadinimu. Lietuva de facto prarado valstybingumą, betgi de iure ją išlaikė, kadangi jos statusą palaikė Nepriklausomos Lietuvos diplomatai ir kai kurios demokratinio pasaulio valstybės.

Tad nenuostabu, kad 1990 metais, po atskirties ir nebendravimo dešimtmečių, nebuvo aišku, kaip klostysis abiejų laisvų tautų ir ­valstybių santykiai, kaip Lenkijos valdžia, visuomenė reaguos į Lietuvos nepriklausomybę, kaip bus vertinama tarpukario situacija, ar nekils naujų  įtampų. Sovietų Sąjungos okupacinis režimas bet kokius civilizuotus santykius tarp Lietuvos ir laisvesnės Lenkijos buvo visiškai užblokavęs. Taigi vieni kitus vertino per savo sentimentus, emocijas, įsivaizdavimus, ambicijas. Tai buvo labai silpna premisa būsimoms tarpvalstybinėms deryboms. Kai kurie politikai įsivaizdavo, kad po Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski) agresijos, dramatiškų Antrojo pasaulinio karo ir komunistų valdymo patirčių lenkai bus padarę išvadas, sieks geros kaimynystės, taikaus sugyvenimo. Viltasi, kad atsikūrusi Lenkija pripažins ir bent atsiribos nuo 1920–1939 m. Pietryčių Lietuvos okupacijos bei „visiems laikams“ atsisakys pretenzijų į Lietuvos sostinę ir istorines, etnines lietuvių žemes. Tačiau buvę ir rimtų prielaidų, ne vien iš lenkų emigracijos Vakaruose sklindančių Armijos Krajovos dalyvių ir „kresų mylėtojų“ šaltinių, Vilniaus ir Lvivo klausimu publikacijų gausos, kad gali atgimti Lenkijoje revanšizmo banga.

Netikrumas, nežinia, ypač stokojant patirties politikoje, gerų specialistų, ekspertų ir diplomatų, buvo žlugdantis pasitikėjimą, iniciatyvas, skleidžiantis savotiško nepilnavertiškumo jausmą veiksnys. Na, ir tas mus pančiojantis, prakeiktas „mes maži“, ko neišsiugdė daugelis valstybių, už mus mažesnių plotu ir gyventojų skaičiumi. Nepamirškime, kad mūsų tautos elitas buvo išžudytas ar išblaškytas Sibiro plotuose, kita dalis nublokšta į Vakarus, likusi krašte nemaža dalis tęsė egzistencinę kovą su okupantu dėl tautos išlikimo. Ta liūdna atmosfera, neaiškumo šydas menkino pasitikėjimą savo jėgomis, ypač kai užuot kalbėjus apie savo tautos pasiekimus nepriklausomybės dvidešimtmetyje – visais kanalais buvo brukama informacija apie „autoritaro Smetonos menkystę ir išdavystę“. Prisiminkime, kaip, pavyzdžiui, buvo manipuliuojama Vilniaus diecezijos juridinės priklausomybės Lietuvos Katalikų Bažnyčios (LKB) provincijai klausimu Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus Romoje proga. Maskvos agentūra suintensyvino veiksmus, kad sukiršintų lenkus su lietuviais tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, ­diskredituotų Šventąjį Tėvą Joną Paulių II kaip „antilietuvišką lenkų nacionalistą, blokuojantį LKB provincijos ribų pertvarką“. Lenkams buvo peršama mintis apie Jo Šventenybės „išdavikišką“ laikyseną. Pastarasis kaltinimas buvo skleidžiamas Jono Pauliaus II ganytojiško vizito Lietuvoje metu, 1993 m. Kai kuriuose sluoksniuose Lenkijoje audrą sukėlė Jo Šventenybės istoriškai pamatuotas įvardijimas „lietuvių kilmės lenkai Lietuvoje“ ar liturgijoje bei mokyme vartota lietuvių kalba. Pabrėžkime, kad Jono Pauliaus II ganytojiškas vizitas Lietuvoje padrąsino lietuvius, bet ir paskatino lenkų politinį bei kultūrinį elitą rimčiau pažvelgti į Lietuvą ir pagreitinti vangiai vykstančias derybas dėl būsimų santykių. Pažymėtina, jog Lenkija gerų santykių sutartį su Rusijos Federacija pasirašė 1992 m., o su Lietuva – tik po dvejų metų.

Kaip rodo ir šiuolaikiniai pavyzdžiai, kenkti stabilumui bei tautų santarvei iš šalies nėra jau taip sunku. Tą Damoklo kardą juto abiejų šalių (nors nevienodai) politikai. Štai pirmaeilis Lietuvos politikas propagavo savo, o gal pakištą mintį, kad išvedus iš Lietuvos Sovietų Sąjungos pajėgas nebus kam apginti ją nuo Lenkijos. Molotovo–Ribentropo pakto panaikinimo pasekmėmis Vilniaus priklausomybės Lietuvai fone taip pat buvo spekuliuojama abiejose šalyse.

Lietuvos nepriklausomybės idėją nuosekliai ir nuoširdžiai, be jokių „išlygų“ dar iki Kovo 11-osios rėmė, skatino Lenkiją besąlygiškai pirmiems ją pripažinti bei atsikratyti „kresų“ idėjos Paryžiaus „Kultūros“ redaktorius, prieškario „galingos Lenkijos“ (Polska mocarstwowa) šalininkas, lietuvių kilmės lenkas Ježis Giedroycas (Jerzy Giedroyc). Už nepriklausomas baltų valstybes pasisakydavo ir jų okupaciją smerkė lenkų Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas (Czesław Miłosz). Nota bene keliaudamas į Lietuvą pakeliui užsukęs ir pabendravęs su Punsko lietuviais. Lenkų žymus politinis veikėjas Jacekas Kuronis (Jacek Kuroń) prabilo viešumoje, kad dėl gerų ilgalaikių santykių su Lietuva, nuoskaudų dėl Vilniaus užglaistymo Lenkija galėtų apsvarstyti Seinų krašto perdavimą Lietuvai. Žinoma, tai buvo labiau lenkų politikų šovinistinio sparno „tramdymas“, moralus istorinių santykių įvertinimas be galimybės realiai paveikti esamą padėtį. Tačiau šis kilnus gestas palikęs tai žinantiems lietuviams gilų įspūdį, kaip ir reali parama Suvalkų krašto lietuviams.

Sienų neliečiamybės Europoje faktorius tuomet buvo užuovėja Lietuvai ir tramdė lenkų emocijas. Jas ramino net Seime užsienio reikalų ministras Kšištofas Skubiševskis (Krzysztof Skubiszewski), grįžęs iš Londono konferencijos, kur buvo išdėstyta, kad tarpusavio sienų nepripažinimas tarp atkurtųjų valstybių Rytų–Vidurio Europoje ir net „pripažinimo nutylėjimas“ bus vertinamas neigiamai Vakarų politiniuose galios centruose.

Tad keliais bruožais apibūdinkime Lenkijos politikos gaires palaikant santykius su kaimynais rytuose, vakaruose ir šiaurėje. „Apskritojo stalo“ supuvęs kompromisas tarp laimėjusio rinkimus „Solidarumo“ ir buvusios LLR politinės kolaboracinės kairės yra apibendrinamas šūkiu „Jūsų prezidentas, mūsų premjeras“. Lenkijos politiniuose sluoksniuose tvyrojo didžiulė baimė dėl susivienijusios Vokietijos (1989 m. Berlyno mūro griūtis) galimos revanšistinės politikos buvusių jos rytinių žemių, atitekusių Lenkijai, klausimu. (Kai prof. Bronislavas Geremekas (Bronisław Geremek) „Solidarumo“ ir Sąjūdžio delegacijų susitikime Varšuvoje papriekaištavo prof. Vytautui Landsbergiui, kad jis kelia Vilniaus okupacijos įvertinimo klausimą, kai Lenkija nekelia teritorinių pretenzijų Lietuvai, parodė politinį cinizmą, nes tokio pat apsidraudimo siekė Lenkijos vyriausybė Vokietijos atžvilgiu, nors ir ta nekėlė teritorinių pretenzijų Lenkijai!) Neatsitiktinai užsienio reikalų ministru buvo pasirinktas Vakarų (Vokietijos) politikos žinovas prof. K. Skubiševskis, silpnai išmanantis Rytų politikos kryptį. Dėl minėtos baimės ir išlikusių ryšių su Maskva Varšuva net neskubino Rusijos kariuomenės (Varšuvos sutartis) išvedimo iš Lenkijos. Prezidentas Voicechas Jaruzelskis (Wojciech Jaruzelski) su premjeru Tadeušu Mazovieckiu (Tadeusz Mazowiecki) demonstratyviai vizitavo lenkų ir Rusijos armijos garnizonus Vakarų Lenkijoje, lyg signalizuodami Vokietijai, kad jie yra Lenkijos nepriklausomybės ir „stabilumo Europoje“ garantai. O T. Mazovieckio paskirtas ambasadorius Vokietijoje Janušas Reiteris (Janusz Reiter) spaudoje aiškino, kad netikslinga išvesti Rusijos kariuomenę iš Lenkijos, nes ji yra garantas šalies stiprios pozicijos Europoje. Matyt, ne be sugestijos iš Kremliaus V. Jaruzelskis manė, kad diplomatinius santykius su Lietuva reiktų regzti Minske. K. Skubiševskis tą pilną netikrumo, atsargumo Mazovieckio vyriausybės veikimą pavadino dviejų bėgių politika. Iš Maskvos pirmojo oficialaus vizito į Varšuvą atvyko Vladimiras Kriučkovas, buvęs KGB vadovas. Tiesa, T. Mazovieckis pirmojo užsienio vizito išvyko į Vatikaną, tačiau antrojo – į Maskvą! Supraskit: mes čia ir su Vakarais, bet ne prieš Rusiją. Su Kremliaus neerzinimo politika siejosi ir demonstratyviai atsargi politika Lietuvos pripažinimo bei glaudesnių santykių klausimais. Tiesa, Ukraina buvo Lenkijos (lygiagrečiai su Kanada) pripažinta iškart nepriklausomybę paskelbus, bet tolesni santykiai jau buvo atsargesni ir Ukrainos netenkino.

Aktyvesnės politikos Rusijos Federacijos (RF) atžvilgiu reikalavo premjeras Janas Kšištofas Bieleckis (Jan Krzysztof Bielecki), aktyvindamas ir prezidentą Lechą Valensą (Lech Wałęsa), kuris, sužinojęs apie Janajevo pučą, pasimetęs kreipėsi į V. Jaruzelskį: „Pone generole, ką man daryti?“ Tačiau ryžtingo atsipalaidavimo nuo Rusijos įtakos šalininkas buvo tik trečiasis premjeras Janas Olševskis (Jan Olszewski). Jis išgelbėjo L. Valensą ir Lenkiją nuo žalingos Varšuvos sutarties kariuomenės (de facto RF) išvedimo iš Lenkijos sutarties (pasirašytos Maskvoje 1992 m. gegužės mėn.), pareikalaudamas šifrograma iš L. Valensos, finalizuojančio sutartį Maskvoje, iš suderėto teksto išbraukti straipsnį, numatantį galimybę Lenkijoje steigti mišrias karines bendroves, kas būtų reiškę laisvę veikti šalyje ­specialioms RF struktūroms. Be to, paviešino aukštų valstybės pareigūnų ir politikų ryšius (tarp kitko, prezidento ir Seimo pirmininko) su kolaboracinio režimo saugumu (vadinamasis Macierevičiaus sąrašas). Tai buvo paskutinis J. Olševskio veiksmas prieš jo nušalinimą, oponentams pabūgus šių veiksmų politinių pasekmių. Istorija dar atskleis, kokią tikrą kainą sumokėjo Lietuva (jos valdantieji) už Rusijos kariuomenės išvedimą iš mūsų valstybės.

Lenkija (ir ne vien ji) pasidavė naujai Kremliaus V. Falino ir J. Kviecinskio strategijai: ne tankai, o nafta ir dujos Rusijos galybė. To pavyzdys – dujotiekis į ir per Lenkiją į Vakarus, aplenkiant Lietuvą ir Ukrainą, buvo pirmas Rusijos laimėjimas po SSRS žlugimo ir Lenkijos diplomatinis pralaimėjimas, nepaisant Maskvos kontroliuojamo sutikimo stoti į NATO, vėliau į ES. Užtenka sugretinti faktus prieš ir po premjero J. Olševskio nušalinimo. Pagaliau Lietuvos stojimas į NATO taip pat buvo Maskvos kontroliuojamas.

Grįžkime į mūsų kiemą. Zonduojant santykius su Lenkija pradinį vaidmenį atliko su „Solidarumo“ atstovais Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikėjai, turintys didžiausią visuomenės pasitikėjimą, tačiau tolesnė derybų seka jau buvo valdančiųjų jėgų rankose.

Iš Lenkijos į Lietuvą atvykdavo, galima sakyti, visų politinių jėgų ir visuomenės sluoksnių atstovai. Vienų tikslai buvo suvokti padėtį, bendradarbiavimo galimybes, kitų palaikyti vietinius lenkus. Pastarųjų padėtimi Pietryčių Lietuvoje destruktyviai žaista ir naudotasi kaupiant politinį kapitalą Lenkijoje. Vietoje alyvos į ugnį papildavo kremlinė agentūra. Dėkingas placdarmas propagandai prieš Lietuvą buvo Lietuvos lenkų sąjunga. 1990 m. birželį „Magazyn Wileński“ paskelbė Lenkijos inteligentų pasirašytą „Memorandumą dėl lenkų padėties Lietuvoje“. Jame apeliuojama į kone viso pasaulio autoritetus, siekiant paneigti Vilnijos priklausomybę Lietuvai. Vilnija iki Antrojo pasaulinio karo buvusi „Lenkijos valstybės dalis ir tik dėl Molotovo–Ribentropo susitarimų pateko į Lietuvos sudėtį“. Tokia buvo lenkų interpretacija. Iškreipiant etninę ir juridinę krašto sudėtį, dokumente operuota propaganda bei akivaizdžiu melu apie neva lenkų bendruomenės diskriminavimą ir lietuvinimą. Lietuvai buvo keliami reikalavimai, kurių vykdymas būtų įtvirtinęs Vilniaus krašto ir pačio Vilniaus polonizacijos tąsą, eliminavimą iš valstybinio gyvenimo procesų.

Spaudimas iš Lenkijos nevengiant propagandinių teiginių sklido ir iš mokslininkų lūpų. Tarkim, istorikas prof. dr. Piotras Losovskis (Piotr Łossowski) straipsnyje „Ar buvo okupacija?“ priėjo „išvadą“, kad tik po Antrojo pasaulinio karo Vilnius tapo Lietuvos sostine. Panašaus turinio straipsnius ir paskaitas Lenkijos moksliniuose institutuose, taip pat valdžios institutuose skleidė teisininkas ir Pilietinio Vilnijos lenkų gynimo komiteto pirmininkas, Lodzės universiteto prof. dr. Rišardas Šavlovskis (Ryszard Szawłowski). Be grubių propagandinių kaltinimų ­lietuviams, jis teigęs, kad Lenkija neišnaudoja jėgos argumento derybinėse pozicijose su dešimtkart silpnesne Lietuva, maža to, dar išsižada „neteisėtai Lietuvai perduoto Vilniaus“. Skleidžiamos dezinformacijos ir keliamos sumaišties tikslas – silpninti Lietuvos derybines pozicijas. Lietuvos lenkų tautinės mažumos klausimas, kaip visų pirma vidaus reikalas, darant spaudimą buvo perkeliamas į tarptautinį lygmenį, norint išreikalauti lenkų tautinei mažumai Lietuvoje išskirtinį statusą ir galimybes. To pavyzdys – Lenkijos URM įteiktas Lietuvos URM „Aide memoire dėl lenkų mažumos poreikių Lietuvos Respublikoje (1990 11 26)“. Dauguma reikalavimų prieštaravo Lietuvos Respublikos įstatymams bei blokavo lenkų valstybinės integracijos perspektyvą. Dvikalbystė šioje Lietuvos dalyje vestų prie lietuvių kalbos ignoravimo bei išstūmimo iš savivaldos įstaigų.

Autorius: Bronius Makauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama