Laimutė Dzimidavičiūtė. Gyvenimas, kurį sutrumpino laisvės kova

Laimutė Dzimidavičiūtė. Gyvenimas, kurį sutrumpino laisvės kova. Pranas Dzimidavičius tremtyje. Autorės asm. archyvo nuotr. Laimutė Dzimidavičiūtė, Prano Dzimidavičiaus dukra. Istorijos žurnalas "Voruta" Nr.3, 2025 Šimtmečio žmogus – Tėvelis, kuris nepasidavė Šių metų rugsėjo 27-ąją mūsų šeima minėjo ypatingą datą – mūsų tėvelio Prano Dzimidavičiaus, gimusio 1925-aisiais Kaišiadorių rajone, Jačiūnų kaime, 100-ąjį gimtadienį. Tai liūdna šventė šeimai – jis nesulaukė laisvos Lietuvos, bet tai  atminimo ženklas visai Lietuvai, nes jo gyvenimas – tai ištikimybės Tėvynei, ištvermės ir pasiaukojimo istorija. Tėvelis gimė gražioje ir garbingoje, patriotiškoje šeimoje – Marcelės ir Boleslovo Dzimidavičių namuose.  Boleslovas buvo išsilavinęs, baigęs  „Lietūkio“ technikumą, daug skaitė,  turėjo žemės, tačiau ją paliko jauniausiam broliui, o pats su šeima persikėlė gyventi į  mažą miestelį ant Neries kranto – Gegužinę, Kaišiadorių raj. Abu su žmona dirbo dvejose parduotuvėse, kur Boleslovas buvo paskirtas vedėju. Šeimoje augo keturi vaikai – vyresnysis brolis Antanas, mano  tėvelis, Pranas,  sesuo Danutė ir jauniausias brolis Vytautas. Tėvai buvo ne tik darbštūs, bet ir labai patriotiški – jų namuose skambėjo lietuviškos dainos, buvo branginama tautinė kultūra, ugdomas sąmoningumas ir meilė Tėvynei. Dar vaikystėje tėvelis išmoko, kad garbė, tiesa ir pareiga Tėvynei – svarbiausia vertybė. Vaikus auklėjo patriotiška dvasia, stengėsi išleisti į mokslus. Vyresnėlis Antanas baigė Kauno dailės mokykloje keramiką, buvo labai gabus, meniškos sielos, mėgo rašyti eilėraščius, lipdyti figūrėles, gražiai  piešė. O tėvelis Rokiškyje baigė prekybos mokyklą, kur ir dirbo. Kadangi senelis Boleslovas buvo tarnautojas, todėl dažnai buvo skiriamas į kitus miestus. Tad paskutinė darbovietė buvo Obeliuose, kur  buvo paskirtas parduotuvės vedėju ir  vyriausiuoju buhalteriu banke. Ten ir užklupo juos vokiečiai ir abu broliai buvo užrašyti į Reicho darbo tarnybą. Todėl šeimai teko bėgti iš Rokiškio ir 1943 m. jie grįžo į  tėvišką. Tačiau karui pasibaigus tėvelio ir jo brolio Antano amžius jau buvo toks, kad juos pašaukė į  sovietinę kariuomenę,  tačiau  jų širdys negalėjo susitaikyti su neteisybe – jie negalėjo ramiai žiūrėti, kaip okupantai laužo žmonių gyvenimus ir laisvę, todėl 1944 metų rudenį abu broliai pasitraukė į mišką – tapo partizanais. Jie įstojo į Didžiosios Kovos Apygardos „Perkūno“ būrį.  Antanas pasirinko  „Riterio“ slapyvardį, o tėvelis – „Puntuko“. Miško gyvenimas nebuvo romantiškas, kaip kartais įsivaizduojama – tai buvo nuolatinis pavojus, šaltis, badas, nežinia, ar pamatysi kitą dieną. Bet kartu tai buvo ir tvirtos brolystės, pasitikėjimo ir bendros kovos už laisvę metas. Tėvelis dalyvavo ne vienoje operacijoje, ne kartą išvengė pasalos. Tačiau 1947-ųjų vasarį įvyko lemtinga išdavystė. Kartu su kovos draugu Kazimieru Bauru, slapyvardžiu „Varguolis“, jis slėpėsi Savicko daržinėje. Tą vakarą daržinę apsupo ginkluoti NKVD vyrai. Jie šaukė, reikalaudami išeiti ir pasiduoti – kitaip sudegins daržinę. Sprendimas turėjo būti priimtas akimirksniu. Tėvelis ir „Varguolis“ nutarė pabandyti bėgti – kiekvienas į skirtingą pusę, kad  gal bent vienam pavyktų ištrūkti. [caption id="attachment_219749" align="alignnone" width="497"] Pranas Dzimidavičius. Autorės asm. archyvo nuotr.[/caption] Išbėgus iš daržinės, pasigirdo šūviai. Kazimieras Bauras krito iš karto – kulka pataikė tiesiai į galvą. Tėvelis buvo sunkiai sužeistas. Čekistai liepė Savickui kinkyti arklį ir vežti sužeistąjį į Kaišiadoris. Jie paguldė jį į vežimą, patys užšoko ant jo kūno – tarsi ant maišų, o ne ant gyvo žmogaus. Vienas stribas, bemojuodamas šautuvu, netyčia nušovė arklį, todėl Savickui buvo liepta grįžti į kaimą ir surasti kitą. Tėvelis gulėjo pusiau sąmoningas, girdėdamas svetimą juoką, pajusdamas šaltą žiemos orą ir kraujo skonį burnoje. Netrukus prasidėjo ilgas kankinantis kelias – tardymai, mušimai, gąsdinimai. Jį kaltino ginkluota kova prieš sovietų valdžią. Teismas buvo tik formalumas – tėvelis iš anksto žinojo, kad išteisinimo nebus. Nuosprendis buvo žiaurus: 10 metų lagerio ir 5 metai tremties. Tai buvo jauno žmogaus gyvenimo laužymas, tačiau jo dvasios palaužti nepavyko. Tėvelio gyvenimo kelias po lagerio Lagerio metai buvo sunkūs ir alinantys – šaltis, badas, priverstinis darbas, nuolatinis pažeminimas. Tačiau net ir ten, toli nuo Tėvynės, tėvelis išsaugojo svarbiausią – orumą. Jis niekada neišdavė draugų, niekada nepasidavė prievartai atsisakyti savo įsitikinimų. [caption id="attachment_219748" align="alignnone" width="475"] Pranas su tėvais tremtyje. Autorės asm. archyvo nuotr.[/caption] Iš 10 metų bausmės jis atbuvo 8-erius, nes  po Stalino mirties prasidėjo politinių kalinių bylos peržiūra, daliai jų buvo sutrumpintas laikas. Tačiau laisvė nereiškė sugrįžimo į namus – jam buvo leista tik vykti į tremtį, pas šeimą, kurią sovietai buvo ištrėmę dar 1945 m. liepos 17 dieną. Tremtyje, toli nuo Lietuvos, likimas supynė jo gyvenimo siūlus su jauna mergina – Genovaite Sabonyte. Ji su savo mama ir mažąja seserimi buvo išvežta į Sibirą tuo pačiu traukiniu, tą pačią dieną, net iš tų pačių Kaišiadorių, kaip ir tėvelio šeima. Juos jungė bendra nelaimė, bendra kančia, bet ir stiprus bendras ryšys – meilė Tėvynei ir tikėjimas, kad vieną dieną grįš į Lietuvą. 1958-ųjų sausį jie atšoko vestuves. Nors Sibiras nebuvo svajonių kraštas, jų namuose viešpatavo šiluma, meilė ir dainos. Ten gimė ir visi trys vaikai – brolis Jonas, sesuo Genutė ir aš. [caption id="attachment_219750" align="alignnone" width="438"] Vestuvės. Genovaitė ir Pranas. Autorės asm. archyvo nuotr.[/caption] Tėvelis Sibire dirbo sunkų, bet jam artimą darbą – vairuotojo. Jis veždavo miško medieną, dirbo atsakingai, buvo gerbiamas už darbštumą ir sąžiningumą. Už puikų darbą buvo apdovanotas – net ir toli nuo namų jis sugebėjo būti pavyzdys kitiems. 1965 m., po tėvelio reabilitacijos, šeimai buvo leista grįžti į Lietuvą. Iš pradžių buvo apsispręsta dar pasilikti Sibire, bet tėvelio tėvai, sesuo ir brolis jau buvo sugrįžę ir įsikūrę Vievyje. Kaip tik tuo metu statėsi Elektrėnai – buvo darbų, buvo galimybė pradėti gyvenimą iš naujo. Senelis, sužinojęs, kad tėtis jau laisvas, pats atvyko į Sibirą. Jis sukrovė visą šeimos mantą  ir parvežė mus į Vievį, priglaudė. 1969 m. senelis pastatė mūsų šeimai namą. Tėveliui rasti darbą buvo sunku – buvusio politinio kalinio niekas nenorėjo priimti. Tik Balceriškių tarybinio ūkio direktorius Liudvinavičius suteikė jam galimybę – paskyrė asmeniniu vairuotoju. Tėvelis šį darbą brangino, dirbo nepriekaištingai. Deja, laiko Lietuvoje jam liko nedaug, džiaugtis Tėvynės grožiu jam teko neilgai.  Tiek padėta sveikatos ir jėgų, kovota už Laisvę, bet jau Laisvos Lietuvos jis nesulaukė, 1980 m. balandžio 8 d., po trečiojo infarkto, tėvelis iškeliavo Anapilin. Jis buvo ne tik mūsų šeimos ramstis, bet ir žmogus, kurio širdyje visada degė meilė Lietuvai. Linksmas, dainuojantis, geraširdis, visada pasiruošęs padėti – jis niekada neišdavė nei draugų, nei Tėvynės. Jo gyvenimas – tai liudijimas, kad net sunkiausi laikai negali palaužti žmogaus, kuris tiki laisve ir tiesa.

Autorius: TRAKŲ ŽEMĖ

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama