Karo gylis: Lietuvos fotografų patirtys

Parengė Jorė Janavičiūtė Vilniuje rugsėjo pabaigoje vykusio tarptautinio fotožurnalistikos ir dokumentinės fotografijos festivalio „Vilnius Photo Circle 2025“ metu surengta diskusija „Karo fotografija „TikTok“ laikais“, kurioje kalbėta apie temų paieškas, karo fotografų kasdienybę kare ir taikos metu. Diskusijoje dalyvavo BNS fotožurnalistas Paulius Peleckis ir NARA autorius ir fotografas Denis Vėjas, moderavo „15min“ žurnalistas Gediminas Kajėnas. Straipsnis parengtas remiantis diskusijoje nuskambėjusiomis mintimis. Kalbėdamas apie tai, koks karo fotografijos vaidmuo vaizdų pertekliaus laike, portale NARA dirbantis fotografas D. Vėjas pasakojo, kad pastaruoju metu, galvodamas apie temas, labiausiai mąsto apie karo gylį. „Stengiuosi apmąstyti ten vykstančius procesus. Mes, žurnalistai, turime eiti vis giliau, giliau ir ieškoti, kas yra karas. Man tai kelionė į jo platumą, į jo gilumą, ne tik į tai, kas vyksta fronto linijoje. Svarbu apie tai kalbėti, ypač „Tik Tok“ laikais. Kai tiek daug informacijos, labai svarbus pasitikėjimo klausimas, iš kokių šaltinių tuos vaizdus ir informaciją gauni, ar jais pasitiki“, – sakė fotografas. [gallery columns="2" size="medium" ids="23275,23276"] BNS fotožurnalistas P. Peleckis pridūrė, kad dabar, kai, pasitelkdamas technologijas, gali matyti vaizdus, nufilmuotus pačių karių tiesiai iš tranšėjų, profesionalūs fotografai ir žurnalistai priversti ieškoti kitokių kampų, ne vien sukinėtis fronto linijoje, – juk karas yra daugiasluoksnis. Važiuoji ir dėl savęs Pasakodamas apie motyvaciją vykti į karo zoną, P. Peleckis neslėpė, kad jo santykis su karu yra ir kiek savanaudiškas. „Tai nepopuliari mintis. Dažnai fotografai, žurnalistai, vykdami į karštuosius taškus, sako, kad bus balsas tų, kurie negali kalbėti patys, ir jis pasieks pasaulį, jo nuotraukos sustabdys karą. Iš tiesų ne visų toks požiūris, dalis tiesiog nori pamatyti savomis akimis. Mano profesija man leidžia patekti į tam tikras vietas, kur žmogus šiaip gal ir nekeliautų. Supratau, kad turiu asmeninių savybių, kurios leidžia dirbti tokiose vietose. Jei nebūtų noro pamatyti pačiam ir apie tai papasakoti, manęs niekas nepriverstų važiuoti į karo zoną. Važiuoti siunčia redakcija, bet keliauju savo iniciatyva. Tai be galo rizikinga. Suprantu, kad dėl mano norų artimieji atsiduria labai nepatogioje situacijoje. Tačiau yra ir kitas momentas. Lietuva – viena iš labiausiai Ukrainą remiančių šalių, tad ir kolegų, vykstančių parvežti iš ten istorijų, yra apie dešimt. Supranti ir tai, kodėl svarbu važiuoti“, – kalbėjo fotožurnalistas.  „Dabar daug galvoju apie savo santykį su karu. Su kuo iš ten išvažiuoji, ne tik kaip fotografas ar žurnalistas. Iš ten galima išvažiuoti su labai sunkiomis patirtimis. Jau per pirmas keliones mane  paskatino ten vėl grįžti būtent ukrainiečių stiprybė, kaip jie visa tai išgyvena, – sako D. Vėjas. – Ne tai, kiek jie visko praranda, bet kaip jie pereina per tuos sunkius išgyvenimus. Kokių charakterio savybių turi turėti, kad ištvertum nelaisvę, namų, artimųjų praradimą. Yra labai daug inspiruojančių istorijų karo tamsoje apie vidinę stiprybę, koks žmogus turi būti stiprus mentališkai. Kaip jis tvarkosi su savo jausmais, kaip toliau gyvena, kai jam nutinka baisių dalykų. Galiu iš ten grįžti visiškai traumuotas, nes suvokiu, kiek čia tiek juodumos, skausmo, arba galiu rasti ten įkvėpimo.“   Kalbėdamas apie psichologinį pasirengimą, D. Vėjas sakė, kad žino turintis savybių, kurios leidžia  išbūti tose situacijose, išverti tas istorijas. Sunkiausia – žmonių istorijos, ne krintantys sviediniai. Apie pasiruošimą išvykti į Ukrainą fotografas pasakojo: „Ruošiuosi gal valandą iki išvažiavimo, susikraunu daiktus ir išvarau. Karo pradžioje būdavo lyg ritualas prieš išvažiuojant surinkti artimuosius ir draugus, pabūti kartu. Dabar to nebeliko. Į paskutinę kelionę važiuodamas net mažai kam sakiau, kad vykstu į Ukrainą. Susikraunu kuprinę ir varau. Dažnai paskutinę savaitę būna tiek daug reikalų, kuriuos reikia užbaigti, kad net nespėju apmąstyti, kur važiuoju ir ką patirsiu. Prieš pradėdamas dirbti kaip karo fotografas, penkiolika metų keliavau po pasaulį, todėl turiu savybių, kurios man padeda tame chaose orientuotis, greitai galvoti, greitai į viską reaguoti. Esu dėkingas NARA redakcijai už didelį pasitikėjimą ir suteiktą laisvę…Galiu įgyvendinti ne tik mano pasiūlytas ir aptartas reportažų idėjas ir temas, bet ir jas keisti, sugalvoti naujų.“ [gallery columns="4" size="medium" ids="23280,23279,23278,23277"] P. Peleckis į išvykimą žiūri visiškai kitaip. „Žinau, kada išvažiuoju, susiruošiu visą techniką. Jos pasiimu tikrai per daug. Tam atvejui, jeigu kas nors užlinks, man reikia turėti atsarginių fotoaparatų, objektyvų, atminties kortelių. Galiausiai 80 proc. to, ką vežuosi, net nepanaudoju. Stengiuosi iš anksto planuoti, ką darysiu, važiuoti pasiruošęs. Redakcija, mane siųsdama, investuoja laiką, pinigus ir tikisi, kad atvešiu kokį nors pasakojimą. Aišku, yra vietinių posakis, kad Ukrainoje viskas – ne pagal planą ir, jei neišėjo pagal planą, vadinasi, tikrai esi Ukrainoje. Visi, ten dirbę, tai žino. Tačiau susiplanuoti vis tiek reikia. Bandau būti susiplanavęs pagrindinius dalykus, logistiką, pavyzdžiui, jei neturėsiu automobilio, kaip važiuosiu iš vieno miesto į kitą miestą ar kaimą. Dėl vienos valandos kelio gali visą pusdienį praleisti planuodamas“, – teigė jis. Kalbėdamas apie psichologinį pasirengimą, fotožurnalistas prisipažino net fiziškai jaučiantis, kad yra padidintos rizikos zonoje. Atiduoda dalelę savęs Anot P. Peleckio, jis dar nėra pakliuvęs į su etika susijusias situacijas, kur turėtų galvoti, ar fotografuoti, ar daryti ką nors kita. Vieninteliai pasirinkimai, su kuriais susidūrė, susiję su karių saugumu. „Mes nuėjome į pozicijas ir kariai paprašė parodyti nuotraukas, kad neatskleistume per daug informacijos“, – kalbėjo jis. D. Vėjas teigė nuolat mąstantis apie santykį su auditorija, savimi ir tuo, kas nufotografuota. Jam nuolat kyla klausimų, kokią patirtį jis nori išsinešti iš karo ne tik kaip žmogus, bet ir kaip fotografas ar žurnalistas. Vienas pavyzdžių – kai su žurnaliste Sigita Vegyte dirbo prie išlikimo sekso temos, kur pasakojama, kaip moterys priverstos dėl aplinkybių užsiimti prostitucija: „Buvo istorijų su tokiomis detalėmis... Aš supratau, kad neturėčiau to skelbti, kad žmogus nebūtinai pasiruošęs skaityti apie tokias detales. Man tai visada atviras klausimas. Tokiose situacijose galvoju apie atsakomybę žmogui ir atsakomybę savo auditorijai.“ Pasak NARA fotografo, lietuvių kuriamas turinys nuo ukrainiečių smarkiai skiriasi, nes jie karą supranta kur kas giliau. P. Peleckis pasakojo, kad temos, prie kurių jis dirbo, buvo susijusios su Lietuva. Jis fotografavo „Blue / Yellow“ medikus, dirbančius netoli fronto linijos. Dar anksčiau – nuvyko į žuvusio lietuvių kario Tado Tumo pagerbimą. Jis sako, kad požiūrio kampai, kurių ieško, nebūtinai visada įdomūs pasauliui, bet svarbūs mūsų šaliai. Fotožurnalistas stengiasi ieškoti temų, kurias norėtų atskleisti ir jos jam pačiam būtų įdomios. D. Vėjas aiškino, kad kiekvienas fotografas yra kaip tapytojas – tas pačias situacijas gali nufotografuoti labai skirtingai. „Kiekvienas fotografas iš Ukrainos parsiveš labai skirtingų vaizdų ir labai skirtingą žinutę. Tai nėra tik istorinio momento užfiksavimas. Tai ir dalelės savęs atidavimas. Su tuo talentu, kurį turi, gali kurti skirtingas serijas, prieiti prie skirtingų temų. Tai tavo ryšys su karu – kaip jį pamatysi, kaip tai pateiksi. Kiekvienas turi savo stilių, savo būdą pamatyti ir komunikuoti“, – sako jis. „Dabar norisi kalbėti apie psichologines problemas ir visuomenės būseną, – atskleidžia D. Vėjas. – Kaip keičiasi nekariaujanti visuomenės dalis. Kokie skirtumai tarp bendruomenių atsiranda. Tarp žmonių, kurie arčiau fronto, ir tų, kas gyvena Lvive. Kita tema, kurią dabar su Sigita bandome aprėpti, yra apie tai, kaip keičiasi moters vieta visuomenėje, kai visi vyrai išėjo į frontą. Ten vyksta be galo daug įdomių procesų, visiškai keičiančių visuomenės santvarką. Pagrobti vaikai, apskritai vaikystės ir paauglystės karo sąlygomis tema. Gali imti bet kokį visuomenės segmentą ir analizuoti, kaip karas jį paveikia. Visus išvardytus dalykus galima giliai analizuoti. Žiūrėti, kaip buvo per kitus karus. Viskas labai atsikartoja. Nepaisant, kad mes dabar technologijų prasme progresyvūs ir galime kalbėti, kaip viskas dabar kitaip, bet iš esmės šio karo poveikis nedaug kuo skirsis nuo ankstesnių. Ar jis peržengs Ukrainos ribas, ar tęsis tik Ukrainoje, poveikis bus panašus į visų didžiųjų karų. Tad galima nuspėti tuos procesus, kurie vyksta visuomenėje, ir ieškoti sprendimų.“ Sunkūs grįžimai ir emocijų grynumas Pasak P. Peleckio, jam važiavimas į karą prasideda dar kraunantis lagaminą: „Imi daiktų, kurių šiaip gal nenorėtum imti: neperšaunamą liemenę, šalmą, medicinos krepšį, turniketų, tvarsčių. Visada, kai kraunuosi daiktus, tikiuosi, kad nė vieno iš jų nereikės panaudoti. Džiaugiuosi, kad kol kas dar ir neteko. Kol ten būni, atrodo, lengviau. Kai grįžti, būna sunku, keista. Atrodo, čia viskas paprasta, patogu. Net nustembi, kad elektra yra namuose, nes viešint Ukrainoje būna, kad kelis vakarus iš eilės elektros nebūna – taupoma energija. Arba nuolat turi nepamiršti kur nors važiuodamas išjungti telefoną, kad į tave niekas nesitaikytų. Grįžus būna keista. Nuo garsų krūpčioji, sapnuoji košmarus. Tačiau pamažu viskas praeina. Dar vienas momentas – sunku kalbėtis su žmonėmis, kurie ten nebuvę. Tiems, kurie ten nebuvę ar patys nesusidūrę su tokio dydžio rizika, dažniausiai sunku paaiškinti. Atsiranda  palaikymo grupė tų, kurie irgi ten buvo ir supranta tą emocinę būklę. Kai grįžti, sunku ir dėl to, kad galvoji: kodėl aš turiu teisę grįžti, o tie žmonės – ne.“ D. Vėjas teigia, kad prieš metus būtų kalbėjęs labai dramatiškai ir pasakojęs apie karo realybę, taikos realybę, kaip grįžus sunku ir viskas atrodo netikra. „Viskas lyg iš plastiko – problemos čia atrodo labai mažos ir netgi netikros. Ten būni susikaupęs ir atrodo, kad visi vidiniai resursai mobilizuoti. Kai grįžti, dar dvi savaites adrenalinas iš organizmo traukiasi. Atrodo, neturi nei jėgų, nei noro, nei motyvacijos nieko daryti. Tačiau kiekvienąkart grįžęs jau esi pasiruošęs tam, kas su tavimi vyks, ir tai leidžia su tuo susitaikyti ir su tuo dirbti. Pirmus dvejus metus būdavo sunkiau grįžti, negu būti ten. Pastarąjį kartą grįžęs iš Ukrainos tiesiog miegojau, kiek noriu, po 10–12 valandų, ir nesijaudinau, kad nieko nedarau. Niekur neskubėjau ir leidau sau pailsėti, kad neperdegčiau, – sakė fotografas. – Visas emocijas išgyvenu Ukrainoje. Visi susidūrimai su jos žmonėmis yra tokie atviri, gryni, kokių čia tiesiog nėra. Mes negalime taip tyrai jausti pagalbos vienas kitam, bendruomeniškumo, noro padėti, brolybės, buvimo vienoje bendruomenėje jausmus. Tai labai veža. Daug skausmo, karo juodumos, bet emocijos – labai grynos ir daug ką labai labai užkabina.“

Autorius: Jurgita

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama