Klausykla Nr.155
Sunra
Turinį įkėlė
Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos alternatyviosios muzikos kūrėjų darbus. Tai muzika, kurios reikia klausytis įdėmiai, nes ji… įdomi. Klausytis jos rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.
VEIRR
KRUVINAS UŽTEMIMAS
Self-released
Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Arba, „Veirr“ atveju, kuo toliau į gamyklą, tuo daugiau tepalų, teršalų ir metalų. Na, ir dar daugiau industrinės technomuzikos. Pirma buvo „Pindrops“, paskui – „Fractured“, o dabar komanda nusprendė tiek pasunkėti, kad tai nebe šiaip EP, o vientisas smūgis per smegenis, visai tinkantis kokioje nors „Elasticoje“ tarp cyberpunkerių, BDSM gerbėjų ir šiaip originalių žmogystų. „Kruvinas užtemimas“ tikrai nieko nelaukia: nuo pirmų natų esi daužomas atvirai, drąsiai, be atvangos ir pauzės, lyg tai nebūtų šešių kūrinių rinkinys, o vientisa industrial techno kompozicija, skirta panirti į visas pasaulio tamsumas. Negailestinga? Tikrai taip, ir dėl to kyla viena tikrai nemaža bėda – EP susilieja į vieną kompoziciją, t. y. pradedi nejusti nei pradžios, nei pabaigos, šiek tiek sutrinki, o tai jau kelia pavojų tiesiog nesuvaldyti dėmesio. Muzikos konstruktas, pripažinsiu, yra ir turtingas, ir sodrus, bet net ir prie žiauriausio ausų būgnelio bombardavimo šunys įpranta, todėl, kaip ir anksčiau, norėtųsi „Veirr“ kūryboje išgirsti daugiau pauzių, daugiau tempo pokyčių, daugiau įvairovės. Suprantu, kad technomuzikos, ir dar tokios sunkios, taisyklės reikalauja būti nuožmiems, tačiau „Kruvinu užtemimu“, kaip ir, beje, paprastu, net jei jis ir kruvinas, norisi pasimėgauti, pamatyti, kur tos raudonos dėmės ryškesnės ir kaip šis nieko gero nežadantis mėnuo plaukia naktinio dangaus skliautu. Antra vertus, jei norisi atakos, „Veirr“ tam pasirengę. Tiesa, baisu, kad po tokios atakos ne tik kraujas, bet ir žarnos ant asfalto gali būti paliktos.
76/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „Pakartot“)
LILAS IR INNOMINE
AKNB
Self-released
Šito dueto sugrįžimo laukė visa Lietuva. Netikite? Tuomet gal Vingio parkas ir iššluoti koncerto bilietai jus įtikins. „Lilas ir Innomine“ daugelį metų man buvo savotiška mįslė ir aš niekaip nesupratau jų fenomeno, tačiau, pabendravęs asmeniškai ir įdėmiau paklausęs dueto dainų, suvokiau, kad jų tekstai, kad ir kaip būtų keista, atspindi lietuvių būvį. Taip, gal ir būta kažkada rusiško repo įtakos, tačiau galiausiai jie susikūrė savo identitetą: šiek tiek liūdną, šiek tiek mąslų, šiek tiek kuklų ir introvertišką, tačiau nuoširdų, kai pažįsti. Be to, ir muzika – artima tautiečio širdžiai: minimali, minorinė ir kupina melancholiškos romantikos, kuriai daug žodžių nereikia (reikia, akivaizdu, tekstams). Sugrįžimo albumas „Aknb“, arba „Albumas, kurio neturėjo būti“, turėjo būti, nes jame yra viskas, ko grupės gerbėjai laukė. Aš jį girdžiu kaip darbą, skirtą gerbėjams: pažįstamą, aiškų, tęstinį, lyg tų penkerių metų nebūtų buvę arba jie būtų pralėkę kaip Lilo aprepuota naktis. Tiesa, kai kurios kompozicijos kiek sutrumpėjo, bet gyvename tiktoko laikais, tai... Todėl klausykite šito albumo be jokių baimių, nes Lilas ir Innomine jūsų neišdavė. Kai kam gali nepatikti, kad „Aknb“ trūksta naujovių, tačiau, kaip ir minėjau, ar jos taip labai reikalingos, kai visi laukia ne naujos kelionės, o grįžimo namo, ramaus vakaro ant fotelio žiūrint į lietų pro langą su puodeliu arbatos arba pasivažinėjimo pažįstamomis naktinio miesto gatvėmis. Tą Lilas su Innomine suteikdavo ir prieš tai, tai suteikia ir dabar. O aš nustosiu burbėti, kaip seniau esu ant dueto burbėjęs, ir paklausysiu dabar. Man juk irgi to jaukumo kartais reikia.
77/100 („Spotify“, „YouTube“, „Apple Music“)
SAKAI
SAKAI
Self-released
Smagu matyti, kaip plečiasi Lietuvos muzikinis žemėlapis, kaip gimsta jauni ir ambicingi kolektyvai, o žodis trendsetteriai reiškia vis mažiau. Tai rodo, kad jaunimas ieško ne lengviausių, o individualių kelių į sėkmę. Iš tokių įsčių gimė ir dvynių duetas „Sakai“, kurios, atrodo, sugėrė visas folktronicos įtakas, perklausė daug Bjork, „Ambulance On Fire“, ankstyvųjų Jurgos įrašų ir galiausiai pristatė albumą, kurio sąskambius tikrai būsite girdėję, tačiau kurie vis tiek maloniai glosto ausį. Taip maloniai, kad vos įsijungus nejučia ateina ir darbo pabaiga, nors ilgagrojo trukmė – beveik 45 minutės. Nejučia dar ir dėl to, kad, kaip minėjau, merginos šiuo darbu labiau perduoda, kuo mėgaujasi, kas joms daro nemažą įtaką ir į ką jos net nejučia nori būti panašios. Todėl pats albumas neišvengia tam tikrų klišių: palaidos melodijos, svajingos ar sapniškos atmosferos, jaukių sąskambių, lyg parodydamas, kad merginos suvokia reikalavimus ir žino žanro subtilybes. Tai smagu, tačiau norėtųsi, kad ateityje jos mažiau tomis subtilybėmis sektų, parodytų ir piktesnę, aštresnę, agresyvesnę savo pusę, kuri smagiai kontrastuotų su dabar neskubiai tekančia, lyg tikrieji sakai, muzika. Taip sakant, kad įkristų į tuos sakus koks nors laumžirgis ar skruzdė ir paskui mus pasiektų blizgantis gintaras. Tačiau užteks čia su palyginimais. Nepaisant visko, „Sakai“ skamba drąsiai ir tikiu, kad apie jas dar išgirsime. Jonai, atsakai? Žinote... taip, atsakau.
78/100 („Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)
JŪRA ELENA ŠEDYTĖ, ALBERTAS NAVICKAS, TWENTY FINGERS DUO
ORPHEUS, EURYDICE
Self-released, Tarp tylos
Kaip ne kartą esu rašęs, kiekvienas opusas, prie kurio nagus prikiša Jūra Elena Šedytė, sulaukia išskirtinio mano dėmesio, o dabar dar ir su šeiminiu duetu „Twenty Fingers Duo“ (laikas susipažinti ir su Albertu Navicku, nes visur visada nesuspėsi)... Ir ką gi – nors judesio spektaklį savo didžiai nelaimei teko praleisti, džiaugiuosi, kad garso takelis – mūsų visų ausyse. Jeigu ir ne itin stebinantis, ne itin sukrečiantis šis darbas, jis pasižymi retu gyliu ir sodrumu, kurį, be abejo, paryškina Kmieliauskų styginiai. Trumpiau tariant, profai profesionaliai atlieka profesionaliai sukurtą darbą. Jame gali rasti ir grėsmingos ramybės, ir drastiškų tempo pokyčių, ir turinio, kuris vaizduotėje puikiai kuria šokėjų siluetus, ir įmantrų choreografinį paveikslą (tikiu, kad gyvai daug geriau, bet kas žiopliui belieka). Ar šis darbas – masinei publikai, opiumas liaudžiai, kokainas auksiniam jaunimui? Abejoju, o jeigu taip būtų, mūsų visuomenė būtų daug išmintingesnė, tačiau net ir auksinis jaunimas vardan tos Lietuvos turėtų išdrįsti įsimesti į ausines „Orpheus, Eurydice“, kad praplėstų akiratį, patirtų ką nors nauja ar tiesiog nebeklausytų Jovani... Todėl tikrai nuoširdžiai rekomenduoju šį albumą: neramų, kartais net isterišką, tamsų ir šiurpus keliantį, lyg kelionė iš Tartaro į Žemę per pilkus tyrus, šaltus akmenis ir stingdančius vėjus. Jis nesušildys ir nenuramins, bet leis pasidžiaugti akimirkomis, kai esi gyvas, esi kartu su tais, kuriuos myli, esi tas, kuris dar turi ateitį. Juk tuoj tuoj tave irgi pakvies tie, kurie anapus lieka. Todėl verta visa, kas aplinkui, vertinti.
80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „Pakartot“)
HAPPYENDLESS
ANTOLOGIJA
Muzikos Herojai, Self-released
Šito teko palaukti, bet ačiū dievams, jums ir visiems kitiems, pagaliau dienos šviesą ir ausų būgnelius išvydo naujasis be ribų laimingųjų albumas, kuris man eilinį kartą patvirtino, kad šis duetas, tiesa, patikslinu, dabar jau trio, yra vienas labiausiai neįvertintų kolektyvų Lietuvoje. Performavę, sakykime taip, postprūsaitinį skambesį, jie virto kokybės garantu, kuris nepasiduos trumpalaikėms madoms, pasiūlys daugiau nei tiesiog gerą muziką ir įrodys, kad labiausiai kiekvienai grupei svarbus yra jos unikalus skambesys. „Antologija“ tai patvirtina: dvi albumo dalys virsta ne tik gera šokių aikštele, bet ir enciklopedine kelione per Lietuvos muzikos istoriją, prisimenant tokius klasikos grandus, kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Julius Juzeliūnas ir pan. Baltojoje dalyje, ir, išnarstant jau šiuolaikinę populiariąją muziką, išradinguose ir naują kokybę suteikiančiuose perdirbiniuose, kurie užpildo Juodąją dalį. Ar veikia? Hell, yeah, ir dar kaip. Kiekviena kompozicija turi tokio happyendless’iško kosminio skambesio, kuris, viena vertus, skamba oldskūliškai, tačiau, kita vertus, kaip minėjau, nereikalauja paklusti visuotinėms madingoms tendencijoms. O ir kam, nes albume vietos randa tiek „ba.“, tiek „Bičių“, tiek „SH“ perdirbiniai. Svarbiausia yra konstanta, patvirtinanti, kad lietuviška muzika yra gyva, gaji ir įkvepianti. Šis supratimas ir paverčia „Antologiją“ tokiu svarbiu įrašu, kuris ne tik įprasmina lietuviškos muzikos istoriją, tačiau ir parodo, kad esame turtingi originalių garsų, galinčių priversti užpakalius judinti ir galvas kinkuoti tiek jauną, tiek seną. Tegyvuoja lietuviška muzika!
88/100 („Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“)
VEIRR
KRUVINAS UŽTEMIMAS
Self-released
Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Arba, „Veirr“ atveju, kuo toliau į gamyklą, tuo daugiau tepalų, teršalų ir metalų. Na, ir dar daugiau industrinės technomuzikos. Pirma buvo „Pindrops“, paskui – „Fractured“, o dabar komanda nusprendė tiek pasunkėti, kad tai nebe šiaip EP, o vientisas smūgis per smegenis, visai tinkantis kokioje nors „Elasticoje“ tarp cyberpunkerių, BDSM gerbėjų ir šiaip originalių žmogystų. „Kruvinas užtemimas“ tikrai nieko nelaukia: nuo pirmų natų esi daužomas atvirai, drąsiai, be atvangos ir pauzės, lyg tai nebūtų šešių kūrinių rinkinys, o vientisa industrial techno kompozicija, skirta panirti į visas pasaulio tamsumas. Negailestinga? Tikrai taip, ir dėl to kyla viena tikrai nemaža bėda – EP susilieja į vieną kompoziciją, t. y. pradedi nejusti nei pradžios, nei pabaigos, šiek tiek sutrinki, o tai jau kelia pavojų tiesiog nesuvaldyti dėmesio. Muzikos konstruktas, pripažinsiu, yra ir turtingas, ir sodrus, bet net ir prie žiauriausio ausų būgnelio bombardavimo šunys įpranta, todėl, kaip ir anksčiau, norėtųsi „Veirr“ kūryboje išgirsti daugiau pauzių, daugiau tempo pokyčių, daugiau įvairovės. Suprantu, kad technomuzikos, ir dar tokios sunkios, taisyklės reikalauja būti nuožmiems, tačiau „Kruvinu užtemimu“, kaip ir, beje, paprastu, net jei jis ir kruvinas, norisi pasimėgauti, pamatyti, kur tos raudonos dėmės ryškesnės ir kaip šis nieko gero nežadantis mėnuo plaukia naktinio dangaus skliautu. Antra vertus, jei norisi atakos, „Veirr“ tam pasirengę. Tiesa, baisu, kad po tokios atakos ne tik kraujas, bet ir žarnos ant asfalto gali būti paliktos.
76/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „Pakartot“)
LILAS IR INNOMINE
AKNB
Self-released
Šito dueto sugrįžimo laukė visa Lietuva. Netikite? Tuomet gal Vingio parkas ir iššluoti koncerto bilietai jus įtikins. „Lilas ir Innomine“ daugelį metų man buvo savotiška mįslė ir aš niekaip nesupratau jų fenomeno, tačiau, pabendravęs asmeniškai ir įdėmiau paklausęs dueto dainų, suvokiau, kad jų tekstai, kad ir kaip būtų keista, atspindi lietuvių būvį. Taip, gal ir būta kažkada rusiško repo įtakos, tačiau galiausiai jie susikūrė savo identitetą: šiek tiek liūdną, šiek tiek mąslų, šiek tiek kuklų ir introvertišką, tačiau nuoširdų, kai pažįsti. Be to, ir muzika – artima tautiečio širdžiai: minimali, minorinė ir kupina melancholiškos romantikos, kuriai daug žodžių nereikia (reikia, akivaizdu, tekstams). Sugrįžimo albumas „Aknb“, arba „Albumas, kurio neturėjo būti“, turėjo būti, nes jame yra viskas, ko grupės gerbėjai laukė. Aš jį girdžiu kaip darbą, skirtą gerbėjams: pažįstamą, aiškų, tęstinį, lyg tų penkerių metų nebūtų buvę arba jie būtų pralėkę kaip Lilo aprepuota naktis. Tiesa, kai kurios kompozicijos kiek sutrumpėjo, bet gyvename tiktoko laikais, tai... Todėl klausykite šito albumo be jokių baimių, nes Lilas ir Innomine jūsų neišdavė. Kai kam gali nepatikti, kad „Aknb“ trūksta naujovių, tačiau, kaip ir minėjau, ar jos taip labai reikalingos, kai visi laukia ne naujos kelionės, o grįžimo namo, ramaus vakaro ant fotelio žiūrint į lietų pro langą su puodeliu arbatos arba pasivažinėjimo pažįstamomis naktinio miesto gatvėmis. Tą Lilas su Innomine suteikdavo ir prieš tai, tai suteikia ir dabar. O aš nustosiu burbėti, kaip seniau esu ant dueto burbėjęs, ir paklausysiu dabar. Man juk irgi to jaukumo kartais reikia.
77/100 („Spotify“, „YouTube“, „Apple Music“)
SAKAI
SAKAI
Self-released
Smagu matyti, kaip plečiasi Lietuvos muzikinis žemėlapis, kaip gimsta jauni ir ambicingi kolektyvai, o žodis trendsetteriai reiškia vis mažiau. Tai rodo, kad jaunimas ieško ne lengviausių, o individualių kelių į sėkmę. Iš tokių įsčių gimė ir dvynių duetas „Sakai“, kurios, atrodo, sugėrė visas folktronicos įtakas, perklausė daug Bjork, „Ambulance On Fire“, ankstyvųjų Jurgos įrašų ir galiausiai pristatė albumą, kurio sąskambius tikrai būsite girdėję, tačiau kurie vis tiek maloniai glosto ausį. Taip maloniai, kad vos įsijungus nejučia ateina ir darbo pabaiga, nors ilgagrojo trukmė – beveik 45 minutės. Nejučia dar ir dėl to, kad, kaip minėjau, merginos šiuo darbu labiau perduoda, kuo mėgaujasi, kas joms daro nemažą įtaką ir į ką jos net nejučia nori būti panašios. Todėl pats albumas neišvengia tam tikrų klišių: palaidos melodijos, svajingos ar sapniškos atmosferos, jaukių sąskambių, lyg parodydamas, kad merginos suvokia reikalavimus ir žino žanro subtilybes. Tai smagu, tačiau norėtųsi, kad ateityje jos mažiau tomis subtilybėmis sektų, parodytų ir piktesnę, aštresnę, agresyvesnę savo pusę, kuri smagiai kontrastuotų su dabar neskubiai tekančia, lyg tikrieji sakai, muzika. Taip sakant, kad įkristų į tuos sakus koks nors laumžirgis ar skruzdė ir paskui mus pasiektų blizgantis gintaras. Tačiau užteks čia su palyginimais. Nepaisant visko, „Sakai“ skamba drąsiai ir tikiu, kad apie jas dar išgirsime. Jonai, atsakai? Žinote... taip, atsakau.
78/100 („Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)
JŪRA ELENA ŠEDYTĖ, ALBERTAS NAVICKAS, TWENTY FINGERS DUO
ORPHEUS, EURYDICE
Self-released, Tarp tylos
Kaip ne kartą esu rašęs, kiekvienas opusas, prie kurio nagus prikiša Jūra Elena Šedytė, sulaukia išskirtinio mano dėmesio, o dabar dar ir su šeiminiu duetu „Twenty Fingers Duo“ (laikas susipažinti ir su Albertu Navicku, nes visur visada nesuspėsi)... Ir ką gi – nors judesio spektaklį savo didžiai nelaimei teko praleisti, džiaugiuosi, kad garso takelis – mūsų visų ausyse. Jeigu ir ne itin stebinantis, ne itin sukrečiantis šis darbas, jis pasižymi retu gyliu ir sodrumu, kurį, be abejo, paryškina Kmieliauskų styginiai. Trumpiau tariant, profai profesionaliai atlieka profesionaliai sukurtą darbą. Jame gali rasti ir grėsmingos ramybės, ir drastiškų tempo pokyčių, ir turinio, kuris vaizduotėje puikiai kuria šokėjų siluetus, ir įmantrų choreografinį paveikslą (tikiu, kad gyvai daug geriau, bet kas žiopliui belieka). Ar šis darbas – masinei publikai, opiumas liaudžiai, kokainas auksiniam jaunimui? Abejoju, o jeigu taip būtų, mūsų visuomenė būtų daug išmintingesnė, tačiau net ir auksinis jaunimas vardan tos Lietuvos turėtų išdrįsti įsimesti į ausines „Orpheus, Eurydice“, kad praplėstų akiratį, patirtų ką nors nauja ar tiesiog nebeklausytų Jovani... Todėl tikrai nuoširdžiai rekomenduoju šį albumą: neramų, kartais net isterišką, tamsų ir šiurpus keliantį, lyg kelionė iš Tartaro į Žemę per pilkus tyrus, šaltus akmenis ir stingdančius vėjus. Jis nesušildys ir nenuramins, bet leis pasidžiaugti akimirkomis, kai esi gyvas, esi kartu su tais, kuriuos myli, esi tas, kuris dar turi ateitį. Juk tuoj tuoj tave irgi pakvies tie, kurie anapus lieka. Todėl verta visa, kas aplinkui, vertinti.
80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Apple Music“, „Pakartot“)
HAPPYENDLESS
ANTOLOGIJA
Muzikos Herojai, Self-released
Šito teko palaukti, bet ačiū dievams, jums ir visiems kitiems, pagaliau dienos šviesą ir ausų būgnelius išvydo naujasis be ribų laimingųjų albumas, kuris man eilinį kartą patvirtino, kad šis duetas, tiesa, patikslinu, dabar jau trio, yra vienas labiausiai neįvertintų kolektyvų Lietuvoje. Performavę, sakykime taip, postprūsaitinį skambesį, jie virto kokybės garantu, kuris nepasiduos trumpalaikėms madoms, pasiūlys daugiau nei tiesiog gerą muziką ir įrodys, kad labiausiai kiekvienai grupei svarbus yra jos unikalus skambesys. „Antologija“ tai patvirtina: dvi albumo dalys virsta ne tik gera šokių aikštele, bet ir enciklopedine kelione per Lietuvos muzikos istoriją, prisimenant tokius klasikos grandus, kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Julius Juzeliūnas ir pan. Baltojoje dalyje, ir, išnarstant jau šiuolaikinę populiariąją muziką, išradinguose ir naują kokybę suteikiančiuose perdirbiniuose, kurie užpildo Juodąją dalį. Ar veikia? Hell, yeah, ir dar kaip. Kiekviena kompozicija turi tokio happyendless’iško kosminio skambesio, kuris, viena vertus, skamba oldskūliškai, tačiau, kita vertus, kaip minėjau, nereikalauja paklusti visuotinėms madingoms tendencijoms. O ir kam, nes albume vietos randa tiek „ba.“, tiek „Bičių“, tiek „SH“ perdirbiniai. Svarbiausia yra konstanta, patvirtinanti, kad lietuviška muzika yra gyva, gaji ir įkvepianti. Šis supratimas ir paverčia „Antologiją“ tokiu svarbiu įrašu, kuris ne tik įprasmina lietuviškos muzikos istoriją, tačiau ir parodo, kad esame turtingi originalių garsų, galinčių priversti užpakalius judinti ir galvas kinkuoti tiek jauną, tiek seną. Tegyvuoja lietuviška muzika!
88/100 („Spotify“, „Apple Music“, „YouTube“)
Autorius: Jurgita
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
