Aistė STONYTĖ. SUVERTI LAIKO KAROLIUS (1)

Aistė STONYTĖ. SUVERTI LAIKO KAROLIUS (1)...Aistė STONYTĖ SUVERTI LAIKO KAROLIUS Anot režisieriaus Andrejaus Tarkovskio, svarbiausias požymis, kuriuo kinas skiriasi nuo tapybos ar kitų menų, yra jo santykis su laiku. Laiko fiksavimas – pamatinė kino idėja, nes būtent laiko sferoje žmogaus laukia įstabiausi atradimai. Laiko matmuo – vienas iš kertinių ir įdomiausių dramaturginių elementų kine, kuris skleidžiasi įvairiais lygmenimis. Laikas, kaip pasakojimo laikas. Laikas, kaip rėmas, formuojantis filmo dramaturgiją. Laikas, kaip priemonė, leidžianti režisieriui pereiti į kitus – metafizinius pasakojimo lygmenis. Pasirinkęs santykį su laiku, kokį laiką nori užfiksuoti – linijinį, intuityvųjį, vidinį ar abstraktų laiką, režisierius pasirenka filmo struktūrą. Laiką jis gali suspausti arba išplėsti. Perkelti jį į belaikę erdvę. Dekonstruojant režisūrines laikines sekas kino filmuose, perpratus laiko deformacijų priežastis, atlikus vertikalius ir horizontalius laiko pjūvius konkrečiuose filmuose, galima nusigauti iki kino pasakojimo šerdies ir atsakyti į klausimą – kaip laikas sukuria kūrinio metafiziką, kaip tampa svarbiu dramaturginiu elementu. Dokumentiniame kine dramaturginių laiko rėmų analizei galima pasitelkti tokius dokumentikos kūrinius, kuriuose skleidžiasi skirtingos laiko koncepcijos. Tarkime, ryškių lietuvių poetinės dokumentikos atstovų: Henriko Šablevičiaus, Roberto Verbos, Audriaus Stonio, Arūno Matelio ar Rimtauto Šilinio filmuose dominuoja vidinis arba sąmonės laikas. Šių režisierių kino pasakojimuose neretai sulėtėjusi laiko slinktis transformuoja realųjį laiką, taip atskleisdama subjektyvųjį, vidinį ne tik herojų, bet ir žiūrovų patiriamą laiką. Armėnų režisieriaus Artavazdo Pelešiano dokumentinius filmus apskritai galima vadinti filosofiniais traktatais apie vidinio laiko tėkmę, atveriančią amžinybės, būties dėmenį. Vidinis arba abstraktusis laikas dominuoja ir ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos ankstyvoje kūryboje. Fiksuodamas tikrovę, ekrane prarandančią konkretumą, S. Loznica siekia ne tiek užfiksuoti tai, kas matoma, kiek perteikti žmogaus egzistencijos giluminį tūrį. Šiuose filmuose skirtingi laiko sluoksniai uždengia vienas kitą, suponuodami fundamentalesnį laiko suvokimą. Jono Meko filmai ypač vertingi išsaugoto laiko aspektu. Pasirinkęs dienoraščio formą, režisierius dokumentinius pasakojimus pavertė atminties saugyklomis. Mekas dokumentinio kino unikalumą atskleidė, įrašydamas laiko ženklus, kurie vėliau skleidžiasi laike jau be paties režisieriaus intencijos. Įamžinto istorinio laiko matmuo dokumentikoje veriasi iš archyvinių kadrų konstruojamuose dokumentiniuose pasakojimuose, sutelktuose į praeities atpasakojimus. Pavyzdžiui, Jay’aus Rosenblatto, Joriso Ivenso, Sergejaus Loznicos, Peterio Jacksono filmuose praeitis rekonstruojama iš įrašų kino juostoje, o laikas tampa atraminėmis kūrinio „sienomis“. Nagrinėjant, kaip sekama tradicine naratyvine schema ir homogenišku linijiniu laiku, net jeigu kūrėjai sąmoningai suardo pasakojimo gramatiką, galima remtis švedų režisieriaus Maliko Bendjelloulo filmu „Cukrinio žmogaus beieškant“, brito Jameso Marsho „Žmogumi ant lyno“. Laiko struktūros kine man svarbios iš asmeninės perspektyvos. Kurdama dokumentinį filmą „Mamutų medžioklė“ turėjau galimybę savo filmu naudotis kaip kūrybine laboratorija ir skirtingo laiko koncepcijas pritaikyti praktikoje, kurdama daugiasluoksnius naratyvinius laikinius lygmenis. Dokumentinis filmas „Mamutų medžioklė“ – tai kelionė laiku, bandant įminti vieną įdomiausių ir dramatiškiausių lietuvių teatro paslapčių. 1968 m. Kauno dramos teatre režisierius Jonas Jurašas pastatė spektaklį, pagal Kazio Sajos pjesę „Mamutų medžioklė“. Spektaklis žiūrovams buvo parodytas 74 kartus. Kiekvieną kartą į salę netilpdavo visi norintys. Akivaizdus susidomėjimas spektakliu Maskvai pasirodė pernelyg pavojingas. Spektaklis buvo pripažintas antitarybiniu ir išbrauktas iš teatro repertuaro visiems laikams. Bent jau cenzoriams taip atrodė... Nes po dviejų mėnesių spektaklis buvo atgaivintas vienai nakčiai. Užsirakinę naktį teatre, spektaklio kūrėjai suvaidino visą spektaklį tuščiai žiūrovų salei, tam, kad „Mamutų medžioklė“ būtų nufilmuota ir išsaugota kino juostoje. 16 mm juosta su spektaklio įrašu buvo išryškinta ir paslėpta. Tačiau dabar, praėjus pusšimčiui metų nuo lemtingo filmavimo, niekas nežino, kur ji dingo. Naktinis filmavimas ir dingusios kino ritės paslaptis apaugo legendomis. Anot vienos legendos, iš karto po filmavimo, juosta buvo sukarpyta, susukta ir dalimis patalpinta į tuščius vyno butelius. O jie kažkur paslėpti ar net užkasti. Kita legenda bylojo, kad filmavimas galbūt vyko pačių cenzorių užsakymu. Taigi, filmas „Mamutų medžioklė“ – tai bandymas prisiliesti prie praėjusio laiko ir atkurti penkiasdešimties metų senumo istoriją, kiekvienais metais grimztančią į užmarštį. Apraizgyta legendomis praeitis, tai pagrindinis filmo audinys, kuriame atsiveria sudėtingi okupacijoje kūrusių menininkų likimai ir žmogiškieji pasirinkimai. Užmintas vieno spektaklio istorijos detektyvas filme leidžia daryti laikmečio skerspjūvį, atidengiant žymiai platesnius horizontus, nei tik vieno spektaklio istorija. Atlikdama laikinę filmo analizę, iš dalies pasitelkiu naratologinį laiko analizės instrumentarijų, kuris leidžia nagrinėti laikines struktūras kino pasakojime. Tačiau tuo pat metu, analizuodama savo filmo laiko dėmenį, stengiuosi atsakyti į klausimą, kuris kyla, matyt, visiems tyrėjams – ar tikrai teorinės laiko formavimo literatūriniuose kūriniuose koncepcijos padeda formuoti laiko dramaturginius rėmus kino kūrinyje, ar neatsitinka taip, kad bet kuris kino kūrėjas pirmiausia remiasi atrasta individualia metodologija ir kino kalbos logika. Pradėjusi kurti filmą, kėliau sau tikslą laiko dramaturgiją formuoti, remiantis skirtingų laikinių struktūrų koncepcijomis. Detektyvinis filmo žanras leido konstruoti pirmąjį laikinį filmo sluoksnį, kuriame galėtų vystytis intriga. Filmo istorija prasideda nuo gražios legendos apie sukarpytą ir vyno buteliuose suslėptą juostą. Tačiau jau po pirmųjų epizodų tampa aišku – pasakojimas apie vyno butelius, greičiausiai, tik gražus padavimas. Ir labai gali būti, kad šioje istorijoje yra antras dugnas, apie kurio egzistavimą neįtaria nei pats režisierius, nei jo bendražygiai, prieš penkiasdešimt metų bandę kino juostoje įamžinti etapinį savo gyvenimo spektaklį ir palikti ateities kartoms. Pirmoji filmo „Mamutų medžioklė“ siužetinė linija aktualizuoja horizontalią laiko ašį, kurioje judama praeities pėdsakais, siekiant sužinoti tiesą. Antrajai svarbesnis vertikalus judėjimas, išreiškiantis perėjimą į skirtingas pagrindinio herojaus dvasines būsenas. Pirmasis filmo laikinis sluoksnis sukonstruotas pagal „kelio filmo“ pasakojimo modelį. Pagrindinis pasakojimo herojus – režisierius J. Jurašas leidžiasi į kelionę paskui dingusią kino juostą. Filmo naratyvas – tai „lobio“ paieška. Motyvacija rasti dingusią juostą – visiškai suprantama. Juostoje įamžintas spektaklis yra režisieriaus kūrybinės biografijos riboženklis. Galima nujausti – ši juosta taptų dar vienu simboliniu drąsios ir garbingos Jurašo kūrybinės praeities įrodymu. Tačiau filmavimo pradžioje protagonistas dar neįtaria, kad kelionė paskui dingusią kino juostą taps pirmiausia kelione į save, stojant į akistatą su praeitimi ir tuo „aš“, kurio galbūt nebėra. Konstruodama pagrindinio herojaus liniją, iš pat pradžių tikėjausi pakeisti filmo vektorių ir iš naratyvinio pasakojimo pereiti į antrąjį – vidinio sąmonės laiko lygmenį, kuriame atsiskleistų skausminga akistata su laiku, kuris žmogaus atmintį vieną dieną negailestingai ima gaubti užmaršties rūku, o herojams tektų atsakyti į klausimą sau, ar kažkada padaryti sprendimai iš laiko perspektyvos dar vis atrodo teisingi.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama