Lėti (priimti ir keistis)

Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.

2012 metais, pakviestas bendradarbiauti su žmonių, turinčių negalių teatru HORA, choreografas Jérômeʼas Belas sukūrė spektaklį „Disabled Theatre“, kuriame vaidino vienuolika šio teatro aktorių ir scenoje pasirodydavo vertėja. Kūrinys pasakojo apie choreografo susitikimą su aktoriais, atkartojo jiems duotas užduotis, priminė iššūkius, kilusius skirtingomis kalbomis kalbantiems kūrėjams bandant susikalbėti ir suprasti vieniems kitus. Tapusi savotiška kūrinio vedėja, vertėja spektaklyje pristato aktorių gautas užduotis, o šie jas atlieka. Minutę pastovėję scenoje nieko nedarydami, po to – pasakę savo vardą, amžių ir profesiją, aktoriai paprašomi pristatyti ir savo negalią. Dauguma jų nemini jokių medicininių terminų: sako, kad jiems sunku mokytis, atsiminti, jie yra tiesiog lėti.

Jų lėtumas – diagnozė ne šiems aktoriams, o mums. Juk jis atsiranda tik kai lyginame su tais, kurie nėra lėti. Kurie susikūrė pasaulį, kuriame visi turi būti greiti, sumanūs, lankstūs, ištvermingi ir, pageidautina, jauni, ar bent jaunatviški, kuriame visi pagal asmenines savybes ir pasiekimus yra vertinami ir rikiuojami. Nors „Disabled Theatre“ pasakoja ne tik apie teatrą, jo kūrimą ir jį kuriančiųjų bendruomenę, vis dėlto prisimindama spektaklį kaip tik dėl jos jaučiuosi ypač nepatogiai. Nes čia, – kur save priskiriu ir aš, – tiek studijų procesas, tiek kūrybinis darbas iki šiol dažnai peržengia daugybę žmogiškųjų ir net teisinių ribų (pvz., kurių spektaklių kūrybos procese Lietuvoje griežtai laikomasi Darbo kodekse numatytų maksimaliojo darbo ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimų?). Teatro HORA aktorių lėtumas, kitų – nenorminis kūnas ar protas, atskiria juos nuo išsigalvotos normalybės ir išstumia į eiblistinio pasaulio paraštes. O jose galimybės patirti profesionalią kūrybą ar tuo labiau patiems profesionaliai kurti – menkutės.

Asociatyvi iliustracija: jau kelerius metus neveikia keltuvas, skirtas judėjimo negalią turintiems lankytojams, Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinyje. Nuotrauka iš MF archyvo

Gal todėl taip gerai atsimenu situaciją, kai pirmą kartą susidūriau su nenorminiu kūnu menų kontekste: prieš beveik 20 metų matytą britų fizinio teatro trupės DV8 filmą „The Cost of Living“. Vėliau teko matyti Naujojo teatro spektaklių, „Pojūčių teatro“ kūrinių akliesiems, Šeiko šokio teatro „Mano Piteris Penas“, OKT „Šventę“, Dominyko Vaitiekūno „Mes taip nesitarėm“ pristatymą Adomo Mickevičiaus bibliotekoje ir vėliau – premjerą „Menų spaustuvėje“, „Low Air“ ir Silke Z koprodukciją „Lustopia“, Lietuvos ir užsienio scenos menų festivaliuose rodytų spektaklių. Kiekvienas jų buvo priminimas, kad gyvenu homogeniškoje visuomenėje, kurioje baisiai sunku priimti bet ką, kas nukrypsta nuo normos. Ir kiek daug tas nepriėmimas kainuoja ne tik tiems, kuriuos išstumiame, bet ir mums patiems.  

Vis pasikartojantys susidūrimai su savu privilegijuotu nežinojimu atvedė prie šio teksto. Jame pasakosiu apie tris dalykus: šiek tiek statistikos apie negalią ir neįgaliųjų įsitraukimą į kultūrinę veiklą, apie eiblizmą, apie teatro ryšius su negalia.

Akimirka iš šokio spektaklio „Lustopia“, kūrėjai – Laurynas Žakevičius, Airida Gudaitė / „Low Air“ ir Silke Z. / „Die Metabolisten“ (Vokietija). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Skaičiai

Jungtinių tautų Asmenų su negalia teisių konvencijoje teigiama, kad negalios samprata nuolat kinta, o kokios bus negalios pasekmės individui, priklauso nuo žmonių su negalia tarpusavio ryšių, socialinės aplinkos nuomonės ir fizinės aplinkos kuriamų trikdžių, kliudančių pilnavertį, efektyvų ir lygų įsitraukimą į visuomenę. Jame, kaip ir daugelyje kitų mano skaitytų dokumentų ir straipsnių, tikslus ir vienareikšmis negalios apibrėžimas nesiūlomas. Kas ji yra – dažniausiai priklauso nuo kultūrinių tradicijų ir yra suvokiama intuityviai. Be to, kiekviena šalis turi savus teisės aktus, tikslinančius, kokie žmonės laikomi turį negalią ir kokia pagalba jiems priklauso. Tačiau tai netrukdo suskaičiuoti, kiek žmonių gyvena su įvairiomis negaliomis. Štai 2023 m. Europos Sąjungoje suskaičiuota daugiau nei 100 milijonų žmonių, vyresnių nei 16 metų ir turinčių įvairių negalių, t. y. 27 proc. šios amžiaus grupės ES gyventojų. Kai kuriose šalyse tokia statistika sunku patikėti, nes bet kokia negalia čia ilgai ir „sėkmingai“ stumta iš viešojo gyvenimo. Nors pastaruoju metu ir matau pokytį, žinau, kad tokioje šalyje užaugau ir aš. Šalyje, kur šaligatviai, įėjimai į pastatus, viešasis transportas, dauguma viešųjų paslaugų, verslų man augant (o juo labiau seniau, sovietmečiu, kai tarp anoje sąjungoje neegzistavusių dalykų buvo ir negalia) buvo pasiekiami tik tiems, kurie turėjo norminį kūną ir per daug nenutolo nuo neurologinio normalumo. Matant tik norminę visuomenės dalį buvo galima netgi patikėti, kad kitokių žmonių iš viso nėra. O jei nėra – nereikia nieko keisti, nereikia reprezentuoti, nereikia girdėti jų balsų. Galima užsidaryti savo privilegijuotame nežinojime ir tiesiog priimti pasaulį tokį, kokį gauni.

Vis dėlto, negalia Lietuvoje egzistavo ir egzistuoja. 2024 m. čia gyveno 231 055 asmenys su negalia (8,5 proc. visų šalies gyventojų). Didesnė dalis jų, kaip ir visoje Europoje, yra moterys; 18 591 – vaikai. Iš visų darbingo amžiaus žmonių, turinčių negalią, Lietuvoje dirba 30,4 proc. (ES vidurkis – 51 proc.). Tai, o ir, matyt, vis dar nepalaki fizinė ir socialinė aplinka, lemia ir ne itin palankų požiūrį į žmones su negalia. Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus 2024 m. veiklos ataskaitoje pristatant visuomenės nuostatas atskleidžiama, kad „tik 37 proc. apklaustųjų Lietuvoje sutiktų dirbti su žmonėmis, turinčiais intelekto ar psichosocialinę negalią. 16 proc. respondentų(-čių) mano, kad žmonės su intelekto negalia nesugebėtų atlikti jiems patikėto darbo ir reikėtų už juos dirbti. Dar 16 proc. teigia, kad šalia psichosocialinę negalią turinčių kolegų jaustųsi nejaukiai, o 13 proc. – kad tokie žmonės trikdytų kolektyvo darbą arba net keltų pavojų. Beveik dvigubai daugiau respondentų yra tolerantiškesni fizinę negalią turinčių žmonių darbo vietoje atžvilgiu – su tokiais kolegomis sutiktų dirbti 68 proc. apklaustųjų. Tik kas šeštas (17 proc.) apklaustasis mano, kad žmonės su negalia darbo rinkoje turi lygias galimybes konkuruoti su kitais žmonėmis.“ (Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus 2024 metų veiklos ataskaita, p. 12).

Negalia, žinoma, atskiria ne tik nuo darbo rinkos, bet ir įvairių veiklų bei praktikų, kuriančių socialinius ir kultūrinius pasakojimus. Kartais net ir nuo paties gyvenimo. Taip žmonės su negaliomis tampa situacijos įkaitais: atskirti nuo socialinių ir kultūrinių pasakojimų, jie tampa nematomi, o kai yra nematomi, tiems, kurie kuria pasakojimus, nė nekyla mintis negalią kaip nors į tuos pasakojimus įtraukti. Šių metų pavasarį vykusiame nacionaliniame forume „Talentinga (ne)galia“ pasidalyta liūdinančia statistika: iš daugiau nei 18 tūkst. Lietuvoje gyvenančių vaikų su negalia tik 199 dalyvavo kultūrinėse veiklose, nors Kultūros paso programa turėtų garantuoti kultūros prieinamumą beveik visiems mokyklinio amžiaus vaikams. Neturėdami galimybių dalyvauti kultūrinėje veikloje, žmonės su negalia nuo mažens atskiriami nuo kultūros renginiuose besilankančios bendruomenės, nuo vienijančių ir auginančių stiprių emocinių ir estetinių išgyvenimų, nuo galimybės patiems prisidėti prie pasakojimų apie negalią formavimo ir transformavimo. Ne visi ir nori dalyvauti kultūriniuose renginiuose. Nenorintiesiems tai – ne problema. Tačiau problema kyla tuomet, kai nesudaromos galimybės net pasitikrinti, kiek ir kurie kultūros renginiai domina, įtraukia.

Tiesa, pastaruoju metu galima pastebėti judėjimą ir priešinga kryptimi: desperatiškai bandant atitaisyti situaciją, kuriami pasakojimai apie herojišką, stebuklingą, ypatingą negalią arba su ja didvyriškai gyvenantį, o dar geriau – ją įveikusį žmogų. Kaip Lietuvos negalios organizacijų forumo diskusijoje „Nuo atstūmimo iki išaukštinimo: kaip keičiasi negalios samprata Lietuvoje“ bei vėlesniuose pokalbiuose pabrėžė knygos „Gyvatės kojos: negalios samprata gyvenimo pasakojimuose“ autorės Jurga Jonutytė ir Giedrė Šmitienė: tiek negalios išstūmimas, tiek išaukštinimas turi tą patį poveikį. Abu santykiai su negalia ją pačią ir ją turintį žmogų išstumia iš normalaus gyvenimo, paverčia kitu ir kitokiu. Tad net ir kultūriniuose pasakojimuose pasirodžiusi negalia visai nebūtinai padės su ja gyvenantiems žmonėms tapti įprasta mūsų kasdienio ir kultūrinio gyvenimo dalimi. Nors 8,5 proc. Lietuvos – pakankamai didelė dalis visuomenės, kad juos matytume ir girdėtume kasdieną.

Stopkadras: akimirka iš spektaklio „Disabled Theatre“, choreografas Jérômeʼas Belas ir teatras HORA (Prancūzija / Šveicarija)

Eiblizmas

Didžioji spektaklio „Disabled Theatre“ dalis skirta aktorių šokio numeriams: savo sukurtus solo pasirodymus iš pradžių parodo septyni iš vienuolikos. Po paskutinio šokio vertėja grąžina mikrofoną į avansceną ir tęsia pasakojimą apie tai, kaip spektaklis atsirado. Atrinkęs septynis geriausius šokio numerius, choreografas aktorių klausė, ką jie patys galvoja apie šį spektaklį. Pakviesti vertėjos, jie po vieną žengia prie mikrofono ir dalijasi savo patirtimis. Avanscenoje stovintis Matthias Brückeris sako, kad spektaklis yra super, bet jo tėvams atrodė kitaip. Jiems nepatiko, o jo sesuo važiuodama namo po spektaklio verkė, nes jai aktoriai scenoje atrodė kaip gyvūnai zoologijos sode.

Po šio pasisakymo spektaklis trumpam sustoja, kol vertėja patraukia mikrofoną iš avanscenos, ir tada tęsiasi – pristatomi likusieji keturių aktorių šokiai. Ši pauzė labai svarbi ir skatina pabūti su mintimi apie tai, kad ne visi, žiūrėdami į aktorius scenoje, ten mato žmones. Toje pauzėje noriu pabūti ir aš, joje patyrinėti žvilgsnį. Tą žvilgsnį, kuris žmogų su negalia pamato kaip gyvūną. Arba tą, kuris nori matyti tik supergalią ir negalios įveikimą. Ir būtinai tą, kuris negalios nemato, nes jo pasaulyje tokios tiesiog nėra.

Tai, ką matome, priklauso nuo to, kaip žiūrime. Iš kokios perspektyvos, ideologijos, patirties. Į negalią dauguma žiūrime iš eiblistinės perspektyvos. Baimė, nuostaba, pyktis, kartais net ir neapykanta negaliai kyla iš Vakarų civilizacijos raidą lydinčio, nepastebimai čia įsitvirtinusio eiblizmo (apibrėžiamo kaip priešiškumo negalių turintiesiems, jų nuvertinimo ar diskriminacijos; žr., pavyzdžiui, Lietuvių kalbos naujažodžių duomenys). Šis dažnai taip įsitvirtinęs, kad atrodo esąs neatskiriama sveiku protu apibrėžiamo ir aiškinamo pasaulio dalis. Toks žvilgsnis įgalima kūnus skirstyti į pageidaujamus, geidžiamus, ir tuos, kurių reikia vengti. Pageidaujami laikomi labiau žmonėmis už nepageidaujamus, jų kūniškos patirtys svarbesnės už nenorminių kūnų. O jei jau tie nenorminiai kūnai mažiau svarbūs ir mažiau žmonės, eiblistinė logika diktuoja, kad jie turėtų būti gydomi ir taisomi.

Eiblistinė logika ir žvilgsnis išstumia negalią už „normalaus“ gyvenimo ribų, su ja gyvenančius paversdama negebančiais, neįgaliais, net tose srityse, kur nėra jokio trūkumo ar negalėjimo. Todėl esti žmonių su negalia, kurie ima bijoti atsidurti už savo gyvenimo ribų, prarasti teisę į jį. Yra žmonių su negalia, kurie negali pasinaudoti oficialiai egzistuojančiomis, bet nebūtinai pasiekiamomis galimybėmis. Yra ir tokių, kurie perėmę žeminantį eiblistinį žvilgsnį nukreipia jį į save. Ir yra žmonių su negalia ar be jos, kurie mano, kad negalia yra viena didžiausių žmogų galinčių ištikti tragedijų.

Straipsnyje „Apie eiblizmą“ J. Jonutytė rašė, kad „kaudžiausios šios ideologijos apraiškos yra žmonių su negalia diskriminavimas, kurio apstu“. Tačiau taip pat išskyrė, kaip nepastebimai ji įsibrauna į mūsų mąstymą, trukdo priimti kitokius visuomenės narius, o toks santykis su aplinka yra lygiai taip pat ir santykis su savimi, taigi žalingas ir mums patiems. Kaip rašo filosofė, „iblizmas apibendrina siekį galėti daugiau nei kiti: kūnu, protu, pinigais ar iškovotomis pozicijomis. Kraštutinės jo formos: galėti iki žmogiškumo ribos ar ir anapus jos. Profesinis varžymasis, „lipimas“, „siekimas“, akademiniai laimėjimai, gebėjimas stulbinamai atrodyti arba ekstrasensų mūšiai, – visa tai veši eiblizmo suformuotoje tvarkoje ir mąstysenoje, kurioje visi išsirikiuojame į eiles pagal galėjimą.“

Likę galėjimo eilės pabaigoje – išstumiami iš „normalaus“ gyvenimo. Tad visi, žinodami, kad tai nutinka, turime bijoti bet kokio nukrypimo nuo normos ar vidurkio, kad tik netektų atsidurti paribiuose ar dar blogiau – užribyje. Tai, regis, viena iš priežasčių, kodėl negalią vėliau gyvenime įgiję žmonės taip sunkiai išgyvena pasikeitimą: keičiasi ne tik kūnas, bet ir vieta visuomenėje. Mažėja galimybės dalyvauti, kalbėti, būti išklausytam ir išgirstam. Ima kilti kelkraščiai, slenksčiai ir sienos, staktos traukiasi, viešieji tualetai – slepiasi.

Todėl žinodami, kad Vakarų kultūra ir joje susiformavusiųjų žvilgsniai turi eiblistinę perspektyvą, iniciatyvos keisti turi imtis tie, kurie šiuo aspektu yra galios pozicijoje. Nes, kaip sakė viena diskusijos „Sovietinis eiblizmas: žmonės su negalia sovietinėje visuomenėje“ klausytoja, – kiekviena žmonių su negalia pramušta siena yra mūsų pralaimėjimas. Juk sienas pasistatė ne jie, tad ir ne jų atsakomybė jas ardyti.

Akimirka iš šokio spektaklio „Harmonia“, choreografė Adrienn Hód, trupė „Unusual Symptoms“, Vengrija / Vokietija (festivalis „New Baltic Dance“, 2025). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Teatras

Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį pristatydamas ir įtvirtindamas naujus pasakojimus ir veikimo būdus. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė. Arba kitaip sakant: norint pokyčių visuomenėje, svarbu ne tik kaip negalia reprezentuojama kūriniuose, bet ir tai, kas juos kuria, bei kas juos vartoja.

Ką tik pasibaigusiame 2024–2025 m. teatro sezone stebėjau iki šiol Lietuvoje per tokį trumpą laiką nematytai gausų negalios reprezentavimą scenoje. Festivalio „Sirenos“ Lietuvos teatro vitrinoje įvyko lietuviškoji šokio spektaklio „Lustopia“ premjera (koprodukcija su vokiečių menininkais); pagrindiniai spektaklių „Mane vadina Kalendorium“ (Klaipėdos dramos teatras) ir „Priešinimosi melancholija“ (Juozo Mitinio dramos teatras) veikėjai reprezentuoja neapibrėžtus neurologinius sutrikimus ar negalias; sceną pasiekė nepriklausomo projekto „Mes taip nesitarėm“ premjera; festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ parodytas spektaklis „Harmonia“ (Vengrija / Vokietija), o festivalyje „TheATRIUM“ – „Amžinai“ (Ispanija). Buvo rodomi ir užsienyje gastroliavo anksčiau apie negalią, žmonėms su negalia arba su jais sukurti spektakliai, vyko diskusijos ir konferencijos apie įtraukią kultūrą ir meną. Taip pamažu didinamas žmonių su negalia ir negalios matomumas.

Scena iš spektaklio „Mane vadina Kalendorium“; Oskaras (Kalendorius) - Džiugas Grinys, režisierius Elmāras Seņkovas (Klaipėdos dramos teatras, 2025). Martyno Norvaišo nuotrauka

Tiesa, ne visas matomumas yra vienodai vertingas. Yra tokio, kuris didina atstumą arba įtvirtina eiblistines nuostatas: ne visada žmonės su negalia vaizduojami oriai ar net sąžiningai. Teatro kūrėjas Benas Raananas iš JAV straipsnyje „Naming the Trope: A Deep Dive into the Harmful Uses of Disability Stereotypes in the American Theatre“ išskiria tropus, kaip vaizduojami žmonės su negalia, ir paaiškina, kaip šie palaiko žalingus stereotipus. Pavyzdžiui, „džentelmeno išsigimėlio“ tropas. Jis nurodo fizinę negalią turintįjį, kurio bijoma tol, kol negalios neturintis žmogus jį geriau pažįsta ir pristato visuomenei kaip nekenksmingą, tikrą džentelmeną. Atkartojant šį tropą pasakojimuose apie žmones su negalia – iš jų atimamas žmogiškumas: jie nematomi nei kaip savaime vertingi, nei kaip savaime žmonės, kol to nepatvirtina tas, kas eiblistinėje visuomenėje turi galią spręsti, ką verta laikyti (vertingu) žmogumi.

„Superluošio“ tropas žmonėms su negalia suteikia antžmogiškų fizinių galių, o „įsiutusio atsiskyrėlio“ įvaizdis žmones su negalia apibendrina kaip atskirtus nuo visuomenės ir piktus ant jos, kol kažkas, neturintis negalios, padeda pamatyti, kad žmogaus su negalia gyvenimas gali būti vertingas, nepaisant negalios. Šie, o ir kiti Vakarų teatro kultūroje šimtmečius gyvuojantys tropai ir vaizdavimo tradicijos dažniausiai atsikartoja kūrėjų, kurie neturi negalios, darbuose, ir įtvirtina homogeniškos, taisytinos ir įveiktinos negalios vaizdinį. Jei negalia scenoje matoma tik kaip nevykusių pasirinkimų pasekmė, bausmė už žiaurumą arba jo pranašas, kaip tai, nuo ko reikia gelbėti, arba kaip šventumo ženklas – ar iš tikrųjų galima sakyti, kad didinamas negalios matomumas? Ir jei jau jis didinamas būtent taip, ar tikrai verta tai daryti?

Kad pasakojimas apie negalią nepadarytų daugiau žalos, nei naudos, svarbu ne tik kurti negalios nevengiančius pasakojimus, bet ir įtraukti negalią turinčius žmones į šių kūrimą. Kaip dažnai sako turintys negalią: nieko apie mus be mūsų. Jų autentiška žmogiška patirtis išplečia bet kokį už neįgaliųjų bendruomenės esančiųjų įsivaizdavimą apie gyvenimą su negalia, neleidžia sudėtingo ir plataus negalių spektro matyti kaip vienio, o veikėjų su negalia – kaip įrankio pagrindinio personažo transformacijai ar kelionei. Žmonės su negalia, dalyvaujantys kūrybiniuose procesuose, prisideda prie sprendimų priėmimo: kaip, kada ir kodėl reprezentuoti negalią ir kokias istorijas žmonėms su negalia pasakoti. Kodėl ir kaip stipriai jų dalyvavimas kultūriniame gyvenime ir kuriant pasakojimus yra svarbus, man pačiai nė nekyla klausimas prisiminus tai, kaip ilgą laiką mene vaizduotos moterys ir kaip be mūsų pačių įsikišimo, aktyvaus dalyvavimo ir dėmesio šiai problemai niekas nebūtų pasikeitę.

Akimirka iš audiovizualinio pasirodymo „Mes taip nesitarėm“ (2024). Stukas Studio nuotrauka

Tad Alie B. Gorrie straipsnyje „Inclusion: We Can’t Do It Alone“ cituojamos Christine Bruno siūlymui frazę „nieko apie mus be mūsų“ trumpinti iki „nieko be mūsų“, – sunku nepritarti. Bet pritarus, akis ima badyti nemaloni tiesa – daug kur vis dar labai trūksta profesionalų, kurie turėtų įvairių negalių ir galėtų pilnavertiškai dalyvauti meno kūrimo ir sklaidos procesuose. Teatrui trūksta tokių profesionalių aktorių, režisierių, šviesų dailininkų, kompozitorių, scenografų, vadybininkų, dramaturgų, menotyrininkų... Nes vien tik profesionalaus savo kūno ir savo negalios pažinimo, profesionaliajam kultūros laukui ir visuomenei keisti, ne visada užtenka. Kaip diskusijoje „Kokių pasakojimų apie negalią trūksta Lietuvoje?“ pabrėžė žurnalistė, visuomenininkė ir viena iš spektaklio „Supergalios“ autorių ir aktorių Irma Jokštytė, menininkams, konsultuojantis su įvairių negalių turinčiais savo kūrinių vartotojais, reikia nepamiršti, kad negalia nebūtinai reiškia kompetenciją. Tad kviečiant žmones įsitraukti į kūrybinę komandą, kartu kurti ar konsultuoti, reikia turėti omenyje ne negalią, o kompetencijas.

Tačiau iš kur tos kompetencijos, jei tapti profesionaliais teatro menininkais žmonės su negaliomis Lietuvoje beveik neturi galimybių? Štai naujus rūmus atidariusioje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje fizinės sąlygos studijuoti judėjimo negalią turintiems žmonėms tinkamos, tačiau nelanksčios studijų programos nuo užmojo čia studijuoti greičiausiai atgrasytų, net jei ir pavyktų įstoti. O sugebėjus įstoti ir studijas baigti, darbas teatruose būtų dar sunkiau pasiekiamas nei mokslas: pasivaikščiojus teatrų užkulisiuose tampa akivaizdu, kad dauguma jų statyti ir net po renovacijų įrengti tik tiems, kurie gali judėti tamsiais ir siaurais koridoriais, lipti laiptais, matyti prieblandoje, laukti užkulisiuose stovėdami. Tiems, kurie turi norminius kūnus. Net ir norintiems teatre dirbti ne scenoje, turint negalią tai padaryti gali būti itin sunku, nes dauguma darbo vietų (administracijoje, vadybos, šviesų ar garso skyriuose) yra tiesiog fiziškai nepasiekiamos.

Akimirka iš spektaklio „Supergalios“; vaidina – Aistė Krušinskaitė, Irma Jokšytė, Ernesta Žemaitytė, režisierė Karolina Žernytė (Kauno miesto kamerinis teatras, 2019). Viktorijos Lankauskaitės nuotrauka

Pastarąjį sezoną matydama neįprastai gausias negalios reprezentacijas scenoje, netikėtai daug žmonių su negaliomis mačiau ir žiūrovų salėje. Tas daug, žinoma, yra sąlyginis: kai daugybę metų teatro salėje per visą sezoną tepamatai vos vieną ar du žmones su negalia, matyti jų po du-tris vis kitame spektaklyje jau atrodo nemažai. Pačiai ši nuostaba atrodo absurdiška, bet, turint omenyje, kaip sunkiai teatrai Lietuvoje pritaikomi negalią turintiems žmonėms (apie tai 2021 m. pabaigoje rašė Miglė Kolinytė, šis tyrimas iki šiol aktualus), aktyvesnis jų dalyvavimas teatro gyvenime atrodo nuostabus ir džiuginantis. Nes dalyvaudami kultūroje žmonės su negalia ne tik įsitraukia į bendrą miesto ir valstybės socialinio ir kultūrinio pasakojimo kūrimą, pamato, kiek ir kaip reprezentuojama negalia, bet ir gali įsikvėpti jungtis prie profesionalų bendruomenės, kad galiausiai ir patys galėtų imtis pasakoti savo ir sau aktualias istorijas. Kad tie 8,5 proc. taptų matomi ne dėl to, ko negali.

***

Prieš rašydama šį tekstą dar kartą žiūrėjau spektaklio „Disabled Theatre“ vaizdo įrašą. Jo atlikėjai, paprašyti įvardyti savo profesiją, sako, kad yra aktoriai. Paprastai ir aiškiai: jie yra aktoriai. Jie dalyvauja kultūriniame gyvenime ir jį keičia. O jei tuo stebimės, tai tik dėlto, kad į juos žiūrime eiblistiniu žvilgsniu ir patys esame lėti. Lėti priimti ir keistis.

Lietuvoje pokyčiams vykstant sraigės žingsniu, svarbu pasidžiaugti, kad jie vyksta. Kad Nacionalinis operos ir baleto teatras bendradarbiauja su „Pojūčių teatru“ tyrinėdamas galimybes tapti įtraukesniu. Kad Dominykas Vaitiekūnas, bendradarbiaudamas su suomių hiphopo atlikėju Marko Vuoriheimo, sukūrė kurčiųjų scenos menų atlikėjų ugdymo metodologiją. Kad Mantas Stabačinskas scenoje ir už scenos ribų kuria su negalių turinčiais žmonėmis. Kad vaikams su negalia kuria ir jų menine edukacija rūpinasi Birutė Banevičiūtė. Kad yra daug daugiau kūrėjų, apie kurių darbus nebūtinai rašoma ar kalbama, bet kurie daug laiko ir kūrybiškumo skiria tam, kad negalia nebebūtų kliūtis dalyvauti kultūroje, ir aktyviai taiko Vaitiekūno ir Vuoriheimo išskirtą universalų metodinį įrankį – empatiją.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Jonutytė, Jurga; Šmitienė, Giedrė. Gyvatės kojos. Negalios samprata gyvenimo pasakojimuose. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021.

Tarvainen, Merja. Ableism and the Life Stories of People with Disabilities. In: Scandinavian Journal of Disability Research, 21(1), 2019, p. 291-292.

Ten pat. p. 293–295.

Jonutytė, Jurga. Apie eiblizmą. In: LRT.lt, 2019-10-19.

Autorius: Kristina Steiblytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama