Rygos operos festivalis 2025: Hoffmanno šiurpės ir balsai, nuo kurių eina šiurpas
Artlagamine
Turinį įkėlė
Aiko Karapetiano režisuotos „Hofmano pasakos“ tarsi specialiai atrodo tokios paprastos ir aiškios, lengvos žiūrėti net vaikams, ypač paveikios savo muzikalia vaizdų ir judesio kalba.
Rygos operos festivaliu, 1998 metais įkurtu Latvijos nacionalinės operos ir baleto bei vykstančiu šio teatro scenose, kasmet užsibaigia sezonas. Dvejus metus iš festivalio istorijos išbraukė pandemija, o po priverstinės pertraukos jis sugrįžo jau kita koncepcija. Iki tol, kol karantinai užvėrė valstybių sienas, Rygos operos festivalis buvo gausiai lankomas užsienio publikos, čia specialiai dėl vakarų teatre atvykdavo didelės organizuotos operos gerbėjų grupės iš Vokietijos, taip pat būdavo rengiamos išvykos į Latvijos operą autobusais iš Lietuvos, o kiek dar pavienių atvykėlių. Festivalio programa buvo labai patogi tokiems operomanų, taip pat ir meno kritikų vizitams: teatras koncentruotai, t. y. per penkis-šešis vakarus iš eilės parodydavo visas prabėgusio sezono operų premjeras – taip per dvi savaites apsukdavo du premjerinio repertuaro ciklus. Kartais visą festivalį ar dalį jo dedikuodavo jubiliejiniams kompozitorių – Richardo Wagnerio, Giuseppeʼės Verdi, Giacomo Puccini – metams. Nuo 2022-ųjų festivalis ištįso laike, trunka po tris savaites ar ilgiau, o po Operos festivalio vardu atsirado iš šio teatro repertuare vis gausėjantys baleto spektakliai. Nebėra galimybės per vieną vizitą išsyk pamatyti visų operos žanro sezoninių naujienų, nes šie spektakliai rodomi dideliais (savaitės trukmės) laiko intervalais, tarp jų įsiterpia senesni ar net labai ilgamečiai operų pastatymai, taip pat baletai, koncertai. Todėl Rygos operos festivalis, galima teigti, kad jau ketvirtus metus veikia į birželį išsiplėtusiu įprastu repertuarinio teatro ritmu, o ne kaip konceptuali programa.
Kas skiria Rygos operos festivalį nuo rutiniškos Latvijos nacionalinės operos ir baleto repertuarinės veiklos – tai specialiai šiems spektaklių rodymams pakviesti įvairaus žinomumo užsienio atlikėjai bei suburtos pačios geriausios latvių operos solistų sudėtys. Šiemet birželio 1–20 dienomis vykusiame festivalyje pristatyta 14 renginių: 8 operos (iš jų – trys 2024/2025 sezono premjeros), 5 baletai ir festivalį uždaręs operos atlikėjų GALA koncertas. Nepremjerinių operų panorama apima labai platų laikotarpį, nuo legendinių, kone „archyvinių“ teatro pastatymų, pavyzdžiui Giuseppeʼės Verdi operų „Nabukas“ (rež. Guntis Gailītis, dail. Andris Freibergas; 1996), „Aida“ (rež. Māra Ķimele, dail. Ilmāras Blumbergas; 1998), „Traviata“ (rež. Andrejas Žagaras, dail. Andris Freibergas; 2007) iki naujesnių italų kompozitorių darbų pastatymų – Verdi „Makbetas“ (rež. Viesturas Meikšānas, dail. Reinis Suhanovas; 2016) ir Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras“ (rež. Svenas-Ericas Bechtolfas; 2024). Visi šie spektakliai jau buvo rodyti ir ankstesnių metų Rygos operos festivaliuose.
Latvijos nacionalinė opera ir baletas prieš Rygos operos festivalio baigiamąjį GALA koncertą. Daigos Viksnos nuotrauka
Įdomu, kad festivalyje pristatomą verdiadą, o ir apskritai didesnę dalį Latvijos operos teatro repertuaro vienija tai, jog spektakliai režisuoti Latvijos menininkų – kelių skirtingų kartų̃ kūrėjų, kai tuo metu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro didžioji scena įsileidžia (ne tik į sceną, bet ir į operos žanrą) tik mūsų šalyje labiausiai pripažintus ir premijuotus režisierius ar ilgamečius šio teatro nuolatinio kolektyvo narius; ir, tiesą sakant, iš pastarųjų sukurtų spektaklių šį sezoną tebuvo rodomi tik Gedimino Šeduikio režisuota „Aida“, režisieriaus-choreografo Martyno Rimeikio „Dievo Avinėlis“ bei kartu su „Vilnius City Opera“ surengta Dalios Ibelhauptaitės „Bohema“.
Bet grįžkime į Latviją: kodėl Rygos operos festivaliui be naujausių darbų pasirinkti būtent šie, daugiausia jau gerokai pagyvenę, spektakliai – nuspėti nesunku. Visų pirma – tai išskirtinai labai populiarios, publikos mėgstamos ir plačiajai auditorijai gerai žinomos operos; antra – į tokių kūrinių spektaklius, ypač senesniuosius, statiškus ir daugiausia teatro daile, t. y. konceptualiu scenovaizdžiu grįstus pastatymus tinkamiausia vienam vakarui įvesti kviestinius atlikėjus. O jų šiemet ypač daug, ir jie – labai skirtingi savo artistiniu „svoriu“ Europos ir pasaulio scenose. Rygos teatras šįkart bendradarbiauja su atlikėjais, kilusiais iš Belgijos, Italijos, Čekijos, Lietuvos, Ukrainos, Rumunijos, Armėnijos, Sakartvelo ir Rusijos (nors peterburgietė mecosopranas Marina Prudenskaja opera.lv svetainėje pristatoma / prisistato kaip „atlikėja iš Vokietijos“); kai kurie jų, skelbiama, pirmą kartą pasirodo šio teatro ar apskritai Latvijos scenose. Amneris vaidmenį „Aidoje“ turėjusią atlikti Niujorko Metropolitan Opera teatro žvaigždę – kartvelę Anitą Rachvelishvili, pastaraisiais metais susidūrusią su rimtomis balso problemomis, festivalyje taip pat kone paskutinę minutę pakeitė jos kraštietė, prestižinėse Italijos scenose nuolat dainuojanti Nino Surguladzė. „Nabuke“ Abigailės partiją atliko ukrainietė Liudmyla Monostyrska, taip pat gana įspūdingą tarptautinę karjerą padariusi solistė, pastaraisiais metais operos pasaulyje jos pavardė itin dažnai skamba ir kaip savo šalies vertybes ginančios ambasadorės. GALA koncerte kartu su festivalio spektakliuose dalyvavusiais užsienio atlikėjais pasirodė beveik vien užsienio (daugiausia – Vokietijos) scenose dirbančios lietuvė Vida Miknevičiūtė bei latvė Zanda Švēdė; deja, bet artėjant koncertui iš anonsų dingo žymiojo latvių tenoro Aleksandro Antoņenko pavardė, kuris Rygoje taip pat retas svečias.
Scena iš Jacquesʼo Offenbacho operos „Hofmano pasakos“, režisierius Aikas Karapetianas (Latvijos nacionalinė opera ir baletas, 2024). Agnesės Zeltiņos nuotrauka
Šiame festivalyje rodyti visi minėtieji Verdi bei Donizetti operų spektakliai „Menų faktūroje“ jau reflektuoti ankstesnių metų Rygos operos festivalių apžvalgose; atskirų recenzijų sulaukė taip pat ir dvi šiųmetės premjeros – Georgo Friedricho Händelio „Flavijus, Lombardijos karalius“ (rež. Maxas Emanuelis Cenčićius, 2025) bei Richardo Strausso „Salomėja“ (rež. Alvis Hermanis, 2025). Trečioji šio sezono naujiena – tai birželio 12 d. matyta latvių režisieriaus Aiko Karapetiano parengta Jacquesʼo Offenbacho opera „Hofmano pasakos“ (premjera – 2024 m. rugsėjį).
Latvių spektaklis savo šiuolaikiška interpretacija artimas prieš metus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pristatytoms italų režisieriaus Federico Grazzini „Hofmano istorijoms“, bet iš tiesų esmingiausias šių dviejų „Les contes dʼHoffmann“ skirtumas slypi pavadinimo vertime: Grazzini pasakojo istorijas (skirtas tik suaugusiesiems, N-18), o Karapetianas – pasakas, kone šiurpes.
Aikas Karapetianas, regis, azartiškai priėmė kompozitoriaus nurodytą opéra fantastique žanrą ir fantazijos jį nunešė prie siaubo pasakų. Režisierius pirmiausia padaugina Hofmaną į visą operą jį lydintį identiškų hofmanų chorą; taip vaizduojamas ir Hofmano-menininko bandymas pritapti visuomenėje, įsilieti į minią, ir vidinis Hofmano skilimas į daugybę asmenybės dalelių, – žinoma, vykstantis ne be nykštuko Kleinzako „stebuklingojo grybo“ sukelto haliucinogeninio poveikio. Kaip grybo vartojimo pasekmė toliau išplėtojamas visas spektaklis – Hofmano tripas po prisiminimus apie tris nelaimingas jo gyvenimo meiles – Olimpiją, Antoniją ir Džuljetą.
Scena iš Jacquesʼo Offenbacho operos „Hofmano pasakos“, režisierius Aikas Karapetianas (Latvijos nacionalinė opera ir baletas, 2024). Agnesės Zeltiņos nuotrauka
Kiekvienai Hofmano pasijai individualizuoti režisierius išnaudoja savo kaip vizualiųjų menų ir kinematografijos atstovo stiprybes, kurias išvien perteikia Miķelio Fišero kurtas scenovaizdis, Kristīnės Pasternakos kostiumai, Eugenijaus Sabaliausko šviesų dizainas. Olimpijai (librete – mechaninei lėlei) teko siurrealistinė traktuotė ir balta spalva: sugipsuota, metaliniais įtvarais imobilizuota beveik miruolė galėjo atrodyti nekraupiai tik nebent įsimylėjusiam Hofmanui, žvelgiančiam per stebuklingus akinius. Jausmingai ir dramatiškai Antonijai paskyrė juodą, gotišką, mėnulio pilnaties nušviestą architektūrinį peizažą. Kurtizanei Džuljetai – raudoną stilizuotą renesanso laikų suknelę, it kokiame anų laikų meistro paveiksle išryškinančią jos figūrą rūmo fone.
Tokioje nepaprastai ryškiai charakterizuotų personažų plejadoje neprapuola ir bene kebliausias iš jų, besitransformuojantis kartu su kintančiomis Hofmano vizijomis – Mūza, kuri vėliau persikūnija į jo draugą Niklausą; Rygos scenoje Niklausas vaizduojamas katinu, – o šis, kaip ir dera pasakai, visą laiką stebi ir lydi Hofmaną. Įtikina taiklus Mūzos-Niklauso nuolatinį buvimą pagrindžiantis režisieriaus sumanymas ir pantomimiška Lindos Mīļos choreografija, kurią nepaprastai plastiškai įgyvendino mecosopranas Laura Grecka. Solistė ir anksčiau žavėjo tuo, kaip puikiai jai pritinka „kelnėti vaidmenys“, iki šiol išliko atmintyje ir 2014-aisiais jos sukurtas Kerubinas „Figaro vedybose“.
Scena iš Jacquesʼo Offenbacho operos „Hofmano pasakos“, režisierius Aikas Karapetianas (Latvijos nacionalinė opera ir baletas, 2024). Agnesės Zeltiņos nuotrauka
Prabėgus rudenį vykusioms „Hofmano pasakų“ premjeroms, kai tradiciškai pagrindinius vaidmenis kūrė daugiausia kviestiniai atlikėjai, festivalyje pasirodė ideali Latvijos nacionalinės operos solistų sudėtis. O atlikti šią Offenbacho operą vien savų dainininkų pajėgomis – ne tik dėl vokalinių partijų gausos, bet ir jų sudėtingumo bei masto – reiškia ypatingą teatro kolektyvo profesionalumą; kaip ir įgyvendinti sudėtingą režisieriaus sumanymą įmanu tik jaučiant save kaip viso „ansamblio“ narį. Tuo šis teatras, atidžiai stebint jo repertuarą pastaruosius penkiolika metų, tikrai galėjo pasigirti ne visada (dar visai neseniai Rygoje akivaizdžiai trūko netgi tenorų, nors mecosopranų problema, regis, išliko iki šiol): pavyzdžiui, nuolat tekdavo kviesti užsienio tenorus net ir į nepremjerinius spektaklius, o su režisieriumi apskritai nerepetavę užsienio dainininkai savo vokaline partija tarsi įšokdavo į spektaklį, bet neretai jiems pristigdavo laiko sukurti pilnakraujį vaidmenį. Tad svarbu paminėti ir kitus, birželio 12-osios „Hofmano pasakų“ pagrindinių vaidmenų kūrėjus: Artemas Safronovas (Hofmanas), Inga Šļubovska-Kanceviča (Olimpija), Inna Kločko (Antonija), Dana Bramane (Džuljeta), Krišjānis Norvelis (Liuteris, Krespelis). Dar kartą pasitvirtino, kad charakteriniai vaidmenys – boso-baritono Rihardo Mačanovskio stichija, o čia jam teko išsyk visi keturi „šėtonai“ (Lindorfas, Kopelijus, Miraklis, Dapertutas).
„Hofmano pasakoms“ dirigavo Kasparas Ādamsonas, jo vadovaujamas orkestras charakteringai atliko pašėlusią Offenbacho (tiksliau – iš tiesų tai redaktorių perkomponuotą jo chaotiškos partitūros) muziką, kurioje festivalio vakarą nepaprastai gražiai iškildavo programiški epizodai, leidžiantys ne tik išgirsti, bet kone fiziškai pajusti kiekvieną nugurktą (librete – alaus ir vyno, spektaklyje – haliucinogeninio grybo tinktūros) gurkšnį, gondolų siūbavimą Venecijos kanaluose ir t. t. Nepaprastai malonu patirti, kai tokiai sodriai operos muzikai leidžiama kalbėti savo prigimtine – asociatyvia, emocijas ir fantaziją žadinančia – kalba, tuo metu scenoje nė trupučio jos neiliustruojant.
Scena iš Jacquesʼo Offenbacho operos „Hofmano pasakos“, režisierius Aikas Karapetianas (Latvijos nacionalinė opera ir baletas, 2024). Agnesės Zeltiņos nuotrauka
Režisierius, nors į operą atžengė iš kino meno, tačiau puikiai jaučia scenos erdvę, valdo artimą ir tolimą, t. y. bendrąjį planą, todėl niekas nepaskęsta net ir šioje ofenbachiškoje gausybėje. Aiko Karapetiano režisuotos „Hofmano pasakos“ tarsi specialiai atrodo tokios paprastos ir aiškios, lengvos žiūrėti (suprantamos ir vizualiuoju lygmeniu gali būti patrauklios net vaikams, kurių festivalio vakarą kone keturių valandų trukmės spektaklyje apsilankė neįtikėtinai daug), bet kartu įspūdingos, paveikios savo nepaprastai muzikalia vaizdų ir judesio kalba.
Autorės kelionė į Latvijos nacionalinę operą ir baletą iš dalies įgyvendinta Lietuvos kultūros tarybos suteiktos mobilumo stipendijos lėšomis.
Publikaciją finansuoja Medijų rėmimo fondas, projektui „Menų faktūra“ 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų.
Autorius: Rima Jūraitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
