Darni nedermė ar nedarni dermė?

Kūrinio „Geismai, šventieji ir kt.“ elementų visumą interpretuojant kaip darnią nedermę, ji įgyja prasmę, tačiau pasiryžimas tai stebėti valandą, nebūtinai siejant su Sarbievijaus poetika, reikalauja ištvermės.

Birželio 13-oji, penktadienis. Giedras vakaras, Vilniaus gatvės pulsuoja Kultūros nakties ritmu, o prie Operos ir baleto teatro kondensuojasi minia, laukianti Pauliaus Markevičiaus naujausio kūrinio – gatvės spektaklio „Geismai, šventieji ir kiti pastebėjimai apie pasaulio begalybę“ premjeros. Centrinių laiptų apačioje esanti aikštė nuklota betoniniais luitais bei kolonėlėmis, kai kur ant žemės guli ilgi metaliniai strypai su suvyniotomis juodomis bei baltomis medžiagomis. Pasirodo nuo galvos iki kojų baltai apsirėdžiusios žmogystos, mitrą (vyskupo kepurę) primenančiais galvos apdangalais ir baltais audeklais uždengtais veidais. Toliausiai esanti žmogysta, plevėsuodama už ją bent trigubai didesne vėliava, pradeda aiškiai ir raiškiai skaityti poetinį tekstą, kuriame kreipiasi į karalių ir jį šlovina medžių, vandenų ir krantų vardu. Žmogystų randasi vis daugiau, jos pasklinda po Operos ir baleto teatro parkelį ir išsidėsto taip, kad apsuptų trinkeles bei pieveles nutūpusią minią. Balsų daugėja, tačiau jų polifonijoje vis tiek raiškiai skamba skaitomi tekstai. Vis šaltėjančioje vakaro mėlynėje plevėsuoja vėliavos, nuo Operos ir baleto teatro laiptų viršaus pasigirsta arija, iš balkono iki žemės nutįsta mėlynos medžiagos juosta. Atrodo, kad daugiau nieko ir nereikia – laikas akimirkai sustoja ir tarsi suskyla į daugybę pasikartojančių, aplink sklandančių poezijos eilučių, o minimali vaizdo estetika atveria paralelinę, dar nematytą Vilniaus miesto perspektyvą.

Tačiau įsteigta estetiška tvarka netrukus ima byrėti, o spektaklis kuo toliau, tuo labiau tarsi apgirsta. Iškilmingą pakilumą ir apeiginę tvarką keičia vis intensyvėjantis chaosas, raiškų skaitymą ir arijas – trūkinėjantys žodžiai ir sintezuoti garsai. Žmogystos, apleidusios savo pozicijas, pradeda bėgioti, o sustojusios kreipiasi į žiūrovus – taip, kad per triukšmą girdi tik netoliese sėdintys. Arčiausiai stovinti baltai apsirėdžiusi žmogysta, su riestais ragiukais vietoje mitros, pasakoja istoriją apie Medūzą, kuri buvo išprievartauta Poseidono ir už tai Atėnės paversta pabaisa, – pažvelgusieji į jos akis suakmenėdavo.

Akimirka iš spektaklio „Geismai, šventieji ir kiti pastebėjimai apie pasaulio begalybę“, režisierius Paulius Markevičius („Tolyn gilyn“, 2025). Audriaus Solomino nuotrauka

Istorijos moralas nuskamba viena eilute:

Dievų valia ir neteisybė – tai, kas visada matoma, į ką bijoma pažiūrėti.

Toliau bent valandą vystosi homogeniškas chaosas. Nuskamba Markevičiaus pavardė. Pasižymiu, kad čia prasideda buitis.

Kiekvienas medis pasako po skaičių. Angelas atsimeta sparnus. Kas daugina iš žaizdų?

Kaukia. Sirenos (?). Ne tos, kurios praneša apie karą. Tos, kurios vilioja jūreivius.

Man reikia atgal. Atgal yra tik žmogaus koncepcija. Atmesta.

Arijos fragmentai. Elektroninė muzika. Mūšio inscenizacija?

– Beveik.

…tai, ką matome, ar iš tiesų yra, ar apgaulė tikrai?

laikas neina atgal

laikas neina

neina

Fragmentai, epizodai, – labai neaiškiai sudėlioti. Lengva pasiklysti, sunku sufokusuoti dėmesį.
Kas atsakingas už šio spektaklio dramaturgiją?

Irimas neprasideda išorėje…

Mano sūnus suvalgė mėlyną gėlę. Dabar jis nebemato.

Žodžiai turi dantis.

Perteklius. Minia retėja. Temsta. Vėliavos ištirpsta gausoje, simboliai chaose. Ar verta tame ieškoti prasmės?

O kur yra siela?
Ji skaito tyliai.
Neliesk šito medžio.

Šalavijo smilkalai. Supamos kolonėlės. Siūbuojamos vėliavos. Duetas.

8-bit formato orkestras.

Vėliavos numetamos ir pakeliamos, pakėlus jomis daužomasi. Ne mūšis, nes nėra tikslo. Ne žaidimas, nes nėra taisyklių.

Kolonėlės skleidžia chaoso aidus, ariją pertraukia kosulys, juokas ar sušunkami žodžiai.

Ne žaidimas, o žaismė be taisyklių.

Akimirka iš spektaklio „Geismai, šventieji ir kiti pastebėjimai apie pasaulio begalybę“, režisierius Paulius Markevičius („Tolyn gilyn“, 2025). Audriaus Solomino nuotrauka

Kodėl ir kaip tai suprasti?

Oficialiame spektaklio kūrėjų tolyngilyn.lt puslapyje pateiktas spektaklio aprašymas atskleidžia, kad jis sukurtas remiantis baroko epocha (*epochos kultūra) ir poeto M. K. Sarbievijaus kūryba. Susipažinę su Sarbievijaus kūryba galėtų tikėtis Vilniaus miestui skirto įvietinto kūrinio, Biblijos istorijų, bažnytinių himnų parafrazių, o galbūt net ir užuominų į Palemono mitą ir Lietuvos didybę. Baroko teatro gerbėjai galėtų tikėtis sudėtingo naratyvo, draminės įtampos, žanrų sintezės, netikėtų sprendimų. Tačiau tiems, kurie daug tikisi, dažnai tenka nusivilti.

Šiuo atveju nepadeda ir nuorodos į kitus Pauliaus Markevičiaus spektaklius – tiems, kas atsimena „Džiaugsmo upę“, kur penki juodai apsirengę žmonės miesto gatvėmis gano bandą juodų plastikinių kamuoliukų, yra žinoma, kad autorius gali sukurti estetišką, konceptualų kūrinį jo neperkraudamas. Tiems, kurie atsimena „Café existans“ žinoma, kad jis taip pat sklandžiai gali susitvarkyti ir su daugybe erdvėje pasklidusių, persipinančių naratyvų, skoningai įtraukdamas į veiksmą ir žiūrovą. Tad kodėl šįkart tenka susidurti su gerokai prailgusiu siužetu, nenuoseklumais, į vienumą nesijungiančiais fragmentais ir tuo, kas per daug nesigilinus gali pasirodyti kaip tiesiog chaosas?

Akimirka iš spektaklio „Geismai, šventieji ir kiti pastebėjimai apie pasaulio begalybę“, režisierius Paulius Markevičius („Tolyn gilyn“, 2025). Audriaus Solomino nuotrauka

Ieškodami atsakymo prisiminkime Sarbievijų ir jo poetikos, kaip darnios nedermės arba nedarnios dermės, konceptą. Tomas Kačerauskas straipsnyje „Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus darni nedermė kaip poetikos principas“ paaiškina vieną iš esminių Sarbievijaus taikytų kūrybinių principų, kuris yra aktualus aptariant ir Markevičiaus spektaklį. Darnios nedermės arba nedarnios dermės konceptas yra skirtas apibrėžti taiklos (acutum) poetinę figūrą, kuri „žymi tiek nedarnių žodžių dermę (metafora), tiek apskritai kūrybinį judesį, kuris iškyla kaip įgyvendintina nedarna pertvarkytinoje hermeneutinėje aplinkoje“ (Kačerauskas). Taikla apibrėžiama kaip taiklus, intencionalus „nepataikymas“ į tai, kas jau egzistuoja, tam, kad būtų išplėstos žmogiškos būties ribos. Ji pasireiškia per darnią nedermę – harmoniją, gimstančią iš nederintinų pasaulių, išryškinančią egzistencinę įtampą bei per nedarnią dermę – prieštaringą dermę, kurioje glūdi konfliktas, iš kurio kyla nauja reikšmė. Tad atrodo, kad šio principo taikymas reikalauja meistriškumo arba specifinės pajautos, kuri padeda eksperimentuojant atskirti, kada suderinus netikėtus elementus prasmė randasi, o kada – yra prarandama. Tačiau kaip šis principas atrodo pritaikytas praktikoje?

Sarbievijaus poezijos rinktinei „Lemties žaidimai“ pratarmę parašiusi tyrėja Eugenija Ulčinaitė teigia, kad išlaikydamas bendruosius Horacijaus poetikos principus, Sarbievijus neretai iš esmės transformuoja eilėraščio turinį, antikines aliuzijas pakeisdamas krikščioniškais vaizdiniais. Jo kūryboje nedermė pasireiškia priešpriešų dangiška-žemiška derinimu ir iš to kylančia egzistencine įtampa. Tačiau ši nedermė tampa darnia, kai yra pateikiama aiškia forma, kurią Sarbievijus kūrė kartodamas Horacijaus menines strofas ir kompozicijos elementus. Tad šiuo atveju darni nedermė pasireiškia per turinio ir formos santykį. Tai, kas įprastai yra nesuderinama, pateikiama kartu, suprantama forma, ir tai sukuria naują reikšmę.

Akimirka iš spektaklio „Geismai, šventieji ir kiti pastebėjimai apie pasaulio begalybę“, režisierius Paulius Markevičius („Tolyn gilyn“, 2025). Audriaus Solomino nuotrauka

Spektaklio „Geismai, šventieji ir kiti pastebėjimai apie pasaulio begalybę“ siužete pasitelkiamą simboliką ir turinį tampa sunku fiksuoti valandos trukmės pertekliuje, kuriame veiksmai užgožia savaime išraiškingas detales. Spektaklio pradžią galima interpretuoti kaip darnią dermę, kuri suteikia malonumą akims stebėti po parkelį pasklidusias plevenančias juodas ir baltas vėliavas bei baltas žmogystas, tvarkingai išsidėsčiusias aplink, raiškiai skaitančias tekstus. Tuomet įvyksta metamorfozė: įsteigta tvarka sulaužoma, dėl to pakinta nuotaika ir kyla nuostaba. Tvarkos pokytyje slypi kontrastas, kuris kaip tik ir produkuoja naujas reikšmes: iš sakrališkų iškilmių nusikeliame į buitišką sumaištį, kurioje bandome susiorientuoti ir sugaudyti reikšmingas detales. Tačiau nusikėlus į chaosą tampa itin sunku tą padaryti, o neužčiuopus detalių, pastanga pamatyti nedermę kaip darnią kelia iššūkių.

Iš mano užfiksuotų detalių galima pastebėti, kad šioje dalyje atsiskleidžia ir baroko epochai būdingas siekis jungti įvairių stilių, žanrų, kalbų rūšis, derinti skirtingas išraiškos formas ir estetinius principus. Spektaklio scenarijuje veikia mitologiniai elementai (Medūza ir kiti graikų mitai), liturginiai motyvai (spalvų simbolika bei Ugnės Tamuliūnaitės kurti kostiumai), poezija, laisva balsinė išraiška (šūkčiojimai, aikčiojimai, kosčiojimai), žodžių nuotrupos ir rimo bei ritmo paieškos, įvairiausi (ne)koordinuoti judesiai bei elektroninė muzika. Mato Samulionio sukurtas garso takelis gana sklandžiai pabrėžia darnios nedermės principą: 8-bit (trečiosios kartos kompiuterinių žaidimų konsolės garsus) primenantis orkestro įrašas yra puikus pavyzdys, kaip suderinami nederantys pasauliai, ir tai sukuria tam tikrą absurdą, kylantį iš egzistencinės įtampos. Kitame epizode trūkinėjanti, shitcore subžanrą primenanti muzika dera su aikštėje vykstančia suirute (supamos kolonėlės, siūbuojamos, mėtomos ir daužomos vėliavos, duetas). Čia santykis tarp garso ir veiksmo nesukelia įtampos, o tampa derme, kuri tik amplifikuoja chaosą. Šių elementų visumą interpretuojant kaip darnią nedermę, ji įgyja prasmę, tačiau pasiryžimas tai stebėti valandą, nebūtinai siejant su Sarbievijaus poetika, reikalauja ištvermės.

Akimirka iš spektaklio „Geismai, šventieji ir kiti pastebėjimai apie pasaulio begalybę“, režisierius Paulius Markevičius („Tolyn gilyn“, 2025). Audriaus Solomino nuotrauka

Tad spektaklyje nedarnią dermę galima užčiuopti įtampoje tarp dinamika besiskiriančių dalių, kurios produkuoja naują supratimą, kaip gali atrodyti spektaklio dramaturgija. Tuo metu darni nedermė tampa daug interpretacinių pastangų reikalaujančiu, prailgusiu ir dėl to varginančiu aspektu. Darnumas Markevičiaus kuriamoje nedarnoje pasirodo properšomis ir tai lemia elementų perteklius bei aiškios struktūros, kuri suvaldytų intencionalų chaosą, stoka. Priešingai nei Sarbievijaus eilėse, spektaklyje „Geismai, šventieji ir kiti pastebėjimai apie pasaulio begalybę“ forma ir turinys transformuojasi paraleliai – dėl to kiekvienos dalies viduje nekyla priešpriešos, kuri sukeltų nuostabą ir sukurtų harmoniją. Ši priešprieša pasireiškia nebent tik tarp dalių, tačiau jų trukmės neproporcingumas nesukuria harmonijos, kuri išteisintų eksperimentinius nuklydimus, kai derinant netikėtus elementus šie nepasiūlo naujos prasmės.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Kačerauskas, Tomas. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus darni nedermė kaip poetikos principas. In: Filosofija. Sociologija. 2009. T. 20. Nr. 3, p. 165–172. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2009. Prieiga internete: https://etalpykla.lituanistika.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2009~1367166786809/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content

Sarbievijus, Motiejus Kazimieras. Lemties žaidimai: poezijos rinktinė. (Eugenijos Ulčinaitės pratarmė.) Vilnius: Baltos lankos, 1995.

Autorius: Miglė Markulytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama