Prozos įsceninimas: kaip proza (ne)tampa dramaturgija?
Artlagamine
Turinį įkėlė
Teatras nėra vien tekstas, todėl adaptuoti reiškia suteikti prozai naują formą. Scenoje tekstas kelia grėsmę teatrui tapti iliustratyviu, kai nesuvokiamos jo pritaikomumo galimybės ir būtinybė keisti pavidalą.
„Literatūriškumo (inscenizuojamas vis dėlto literatūros kūrinys), teksto iliustravimo pavojus. Oskaras laikosi griežtos nuostatos – veiksmas tik patvirtina tekstą, bet neiliustruoja. Atrodo, jam tai pavyksta, nes kuo toliau, tuo labiau dingsta teksto literatūriškumas ir ryškėja teatrinio, sceninio teksto intonacijos. Ypač tai tampa pastebima, kai imami sinchronizuoti ir fiksuoti judesiai, rankos pakėlimas, galvos pasukimas, judėjimas scenoje nuo vieno objekto prie kito; tokia precizika dažnai praslysta pro neprofesionalaus žiūrovo akis, bet kiekvienos mizanscenos „topografijai“ ji labai svarbi, jeigu jos nėra, nusimuša judėjimo ritmas ir tai iš karto griauna verbalinio lygmens ritmiką.
Arba: ilgi, išsitęsę dialogai (monologai taip pat) suintensyvinami negailestingu frazių moduliavimu, panaudojamas rečitatyvinis kalbėjimo būdas, spektaklio kompozitorius Gintaras su gilia paslaptimi balse tai vadina „repavimu“.
Tokios smulkmenos – nė kiek ne mažiau svarbios nei „didžios idėjos“. Jos apgyvendina scenoje skambančią kalbą keisčiausiomis gyvybės formomis (skaitydami romaną tai galime justi tik intuityviai arba, pasitelkę fantaziją, susikurti jas patys).“
Michailo Bulgakovo romano inscenizacijos autorius Sigitas Parulskis –
apie Oskaro Koršunovo „Meistro ir Margaritos“ repeticijas (2000 m.)
Žvelgiant kiek toliau į teatro istoriją, žodis „postdraminis“ pabrėžia teatro galimybę veikti po dramos arba „už dramos ribų“, tačiau visiškai nenutraukia ryšių su drama, ji naudojama permąstant tradiciją. Teatras „už dramos ribų“ sudarė galimybes scenoje aktoriui ne kurti draminį veikėją, o būti, t. y. nesislėpti už personažo tradiciniu būdu. Tačiau ar tai reiškia, kad postdraminiame teatre nebelieka postdraminio personažo? Knygoje „Postdraminis teatras“, kalbėdamas apie modernizmo epochos lūžį ir postmodernizmo estetikos įsigalėjimą, Hansas-Thiesas Lehmannas ne kartą pabrėžia, kad postmodernizmas negalėjo atsirasti be modernistinės tradicijos pamato. Lygiai taip pat ir postdraminis teatras, net jeigu ir paneigė dramaturgiją, turėjo savitą struktūrą, vadinasi, POSTdrama išliko, tik jau transformuotu dramos pavidalu.
Kaip jau buvo manyta anksčiau, kai draminis tekstas pats savaime užbaigtas, spektaklis nebeturi jam ko pridėti, taigi teatras turėjo nusigręžti nuo tokio teksto ir scenoje reprezentuoti tik tokį, kuriam turi ką pasiūlyti atlikimo metu. Siūlymus šiuo atveju teikia režisierius arba aktorius, nes tiek režisieriaus kuriamas sceninis vaizdinys, tiek aktoriaus kuriamas personažas – tai dramos kūrinio gyvoji materija, kuri veikia ne knygos puslapiuose, o prieš žiūrovo akis. Tad požiūris į dramaturgiją bei dramaturginį veikėją pasikeitė tuomet, kai charakterį dramos bei spektaklio kontekste ėmė interpretuoti režisierius.
Veikiausiai kone kiekvienas režisierius savo kūrybinėje biografijoje turi bent vieną spektaklį pagal nedraminį literatūros kūrinį. Statyti prozą, kaip ir bet kokį dramos kūrinį, pirmiausiai žadina asmeninė (idėjinė, moralinė, finansinė ar kt.) motyvacija, todėl turbūt tikslingiausia šį tekstą pasukti režisūros ir režisūrinės literatūros kūrinių interpretacijos linkme. Jeigu specialiai nesigilindami peržvelgtume Lietuvos teatrų repertuarus – tai galėtume išsirinkti literatūros kūriniais paremtus spektaklius… pavyzdžiui, Nacionalinio Kauno dramos teatro „Balta drobulė“ (romano sceninės adaptacijos autorė Aušra Marija Sluckaitė, režisierius Jonas Jurašas), Klaipėdos dramos teatro „Mane vadina Kalendorium“ (inscenizacijos autorius ir režisierius Elmāras Seņkovas) ir Valstybinio jaunimo teatro „Barbarai“ (scenarijaus autorius ir režisierius Árpádas Schillingas). Matyti, kad dažnai su tekstu dirba pats režisierius, tačiau visais atvejais galutinis teksto pritaikymas scenai per jo interpretatoriaus pareigas įvardijamas skirtingai. Tad grįžkime prie teksto.
Scena iš spektaklio „Mane vadina Kalendorium“, režisierius Elmāras Seņkovas (Klaipėdos dramos teatras, 2025). Martyno Norvaišo nuotrauka
Adaptacija, inscenizacija ar interpretacija?
Kai prozos kūrinys paverčiamas dramaturgine medžiaga, dažniausiai sutinkama adaptacijos (lot. adaptare – pritaikyti, priderinti) sąvoka. Iš kino atėjęs ir teatre vartojamas „adaptacijos“ terminas, pasak semiotikės Irinos Melnikovos, „įprastai reiškia antrinę kūrinio reprezentaciją toje pačioje arba kitoje medijoje“. Šiuo požiūriu, režisūra taip pat dalyvauja adaptacijoje – tai antrinė „reprezentacija“, kai tekstas paverčiamas scenos kūriniu. Tuo metu prancūzų teatro teoretikas Patrice’as Pavisas, aiškindamas adaptacijos teatre sąvoką, pabrėžia jos pritaikymo pokytį, kai adaptuojant, „leistini visi įsivaizduojami tekstiniai manevrai: karpymas, naratyvo pertvarkymas, personažų ar lokacijų susilpninimas / sustiprinimas, dramatinių įtampų perfokusavimas ar pašalinių tekstų ar papildomų elementų prijungimas, montažas, koliažas ar fabulos pakeitimai, kurių reikalauja sceninis pastatymas“. Esama sceninės ir dramaturginės adaptacijos: pirmuoju atveju tekstas labiau primena scenarijų, antruoju – pjesę. Ir nors scenarijaus terminas skirtas kinui bei televizijai, tačiau net jeigu ir itin retai, kaip anksčiau minėti „Barbarai“, vis dėlto pasitaiko teatro dramaturgijos lauke.
Tuo metu inscenizãcija (lot. in – ant + scena) vadinamas nedraminio literatūros kūrinio pritaikymas vaidinti. Inscenizacija, labai nutolusi nuo pirminio kūrinio, laikoma pjese šio kūrinio motyvais, repertuare dažnai žymima pagal tam tikrą autorių, pavyzdžiui, Vilniaus valstybinio mažojo teatro repertuare galima rasti spektaklį „Marti“, kuris sukurtas pagal Žemaitės apsakymą, arba Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spektaklis „Apmąstant omarą“ sukurtas pagal Davido Fosterio Wallaceʼo esė (tiesa, spektaklio „Marti“ aprašyme nurodyta ir dramaturgė Paulina Pukytė).
Režisūrinė / dramaturginė interpretacija atveria erdvę ir aktoriams, nes dramaturginis personažas nebėra vaidmens pagrindas, o veikiau tik vaidmens motyvas / tema. Tai aiškiai justi toliau pateiktuose pavyzdžiuose, kai aktoriai savo raiška tampa pagrindiniu spektaklio tekstu.
Scena iš spektaklio „Marti“, režisierė Gabrielė Tuminaitė (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2018). Lauros Vansevičienės nuotrauka
Proza teatre
Šiam mažam tyrimui buvo pasirinkti keturi režisieriai ir jų spektakliai, sukurti pagal prozos kūrinius. Žinoma, ši atranka yra subjektyvi, visiškai nesąmoningai apsistota (beveik) prie vieno teatro darbų, tačiau tik dėl to, kad buvo orientuotasi į skirtingų kartų režisierius ir skirtingas to paties režisieriaus dramaturgines prieigas prie prozos kūrinio.
Vienas paskutiniųjų Eimunto Nekrošiaus spektaklių „Cinkas (Zn)“ (pagal Svetlanos Aleksijevič knygas) neturi dramaturgijos adaptacijos ar sceninės inscenizacijos autoriaus – Nekrošiaus darbuose dažnai literatūrą perrašo pats teatras. Į „Cinką“ sutelpa ne tik Aleksijevič „Cinko berniukai“, bet ir „Černobylio malda“ bei „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“. O spektaklio naratyvas dėstomas pasitelkiant vieną personažą – pačios rašytojos asmenį, kuris veda žiūrovą po dokumentinius liudijimus. Čia Svetlana (aktorė Aldona Bendoriūtė) tampa pagrindine jungiamąja spektaklio grandimi, egzistuojančia „už knygų“ ir paradoksaliai esančia vienintele fikcija šioje dokumentinėje tikrovėje.
Scena iš spektaklio „Cinkas (Zn)“, režisierius Eimuntas Nekrošius (Valstybinis jaunimo teatras, 2017). Lauros Vansevičienės nuotrauka
Tokią kelionę galima pamatyti ir Krystiano Lupos spektaklyje „Austerlicas“ (inscenizacijos autorius Krystianas Lupa) pagal Winfriedo Georgo Sebaldo to paties pavadinimo romaną. Lupa svarbiausiu knygos (ir spektaklio) dėmeniu pasirenka pagrindinį veikėją, dokumentuose ieškantį savo tiesos: „Be Austerlico aš, kaip žmogus ir kūrėjas, negaliu subręsti, tapti savimi. Šitaip gimsta Austerlico biografija iš mano, kaip rašytojo, biografijos. Ji yra užrakinta, ir ją turiu atverti, nes tik taip galiu suvokti, kas aš esu.“
Vadovaujantis panašia strategija sukurtas ir režisieriaus Adomo Juškos spektaklis „Fikcijos“ (inscenizacijos autorius – Adomas Juška), paremtas Jorgeʼės Luiso Borgeso apsakymais. Juškos spektaklis, skirtingai nei Nekrošiaus, gyvas beveik vien veiksmu, o pats režisierius apie tokią režisūrinę strategiją sako, kad „statant spektaklį, visi atrinkti apsakymai dar labiau kinta, matai, kad kai kas nebetinka ir teksto nebepritaikai. Scena iš prigimties yra toks dalykas – kai ką priima, kai ką išspjauna. <…> Man asmeniškai labai patinka paimti kokį nors apsakymą ir dirbti prie jo stebint, kaip jis priešinasi scenai: kai kas į ją persikelia, kai kas ne, kai kas įkvepia naują mintį. <…> iš esmės visų šių apsakymų idėjos bus sujungtos į vieną pasakojimą. Darbas be iš anksto parašytos pjesės man atrodo įdomiausias ir smagiausias, nors tai, tiesa, tampa ir nemenku iššūkiu.“
Scena iš spektaklio „Don Kichotas“, režisierius Adomas Juška (Valstybinis jaunimo teatras, 2021). Lauros Vansevičienės nuotrauka
Nuo pirmųjų spektaklių nenutolstančia scenine raiška sukurtas ir Adomo Juškos „Miego brolis“ (pagal Roberto Schneiderio knygą) bei „Don Kichotas“ (sceninės adaptacijos autoriai Mindaugas Nastaravičius ir Adomas Juška) pagal Miguelio de Cervanteso romaną. Pastarąjį kartą dirbdamas ne tik su vaizdiniais, bet ir su tekstu, režisierius didelį dėmesį skiria autoriui: „Cervanteso stilius <…> neįtikėtinai originalus, ypač vertinant jį to meto literatūros kontekste. Cervantesas apžvelgė pasaulį šviežiu žvilgsniu ir pasiekė beprecedentį gyvumą literatūroje. Nė į vieną veikėją nėra žvelgiama iš aukšto. Knygoje nėra nei visiškai gerų, nei visiškai blogų žmonių – Cervantesas tam pernelyg subtilus. Mano tikslas, statant šį kūrinį scenoje, yra ieškoti originalios teatrinės išraiškos, nebijoti žaisti su įprastomis teatrinėmis konvencijomis – taip, kaip Cervantesas elgėsi su literatūrinėmis tradicijomis.“
Tokią pat ištikimybę tekstui ir autoriui savo spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“ (dramaturgas Mindaugas Nastaravičius) išsaugo režisierė Eglė Švedkauskaitė. Akivaizdu, kad net dirbdama su dramaturgu, režisierė daug dėmesio skyrė tekstui, jo užduodamai krypčiai, nes spektaklyje ji tiek vizualiai, tiek prasminiai (at)kūrė to laiko atmosferą. Pasak dramaturgo Nastaravičiaus: „Leonas Ciparis bandė čia atrasti savo vietą – stengėsi suprasti, kokiu būdu veikia vis didėjantis pasaulis, stengėsi pritapti, prisitaikyti, bet tuo pat metu mokėsi ir priešintis. Čia ir yra esminė kūrinio drama, išliekanti ir spektaklyje“. Tačiau, žvelgiant į spektaklio ir knygos kūnus, norisi klausti, kiek ši istorija perkurta? Turbūt kelti tokį klausimą siūlo „dramaturgo“, o ne „adaptacijos autoriaus“ pareigų įvardijimas spektaklio aprašyme. Jokiu būdu nemanau, kad šis aspektas kenkia spektakliui. Tačiau jis lygiai taip pat sukuria erdvę dramaturgijai, kuri kur kas tvirtesne ir asmeniškesne kryptimi juda režisierės Švedkauskaitės spektaklyje „Fossilia“ (dramaturgijos mentorė – Anna Smolar, tekstų autoriai – Dalia Grinkevičiūtė, Eglė Švedkauskaitė, Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Ugnė Šiaučiūnaitė, Povilas Jatkevičius, Vitalija Mockevičiūtė; Lietuvos nacionalinis dramos teatras).
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Valstybinis jaunimo teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Smalsumą teksto ir spektaklio dermei žadina ir režisierės Eglės Švedkauskaitės mintys: „Pradžioje galvojau, kad rašysiu inscenizaciją, bet prasidėjus darbui supratau, kad tai nėra tas tekstas, kurį galima adaptuoti. Tuomet pradėjau ieškoti, kokiomis dramaturginėmis linijomis galima pasakoti šią istoriją. Tapo aišku, kad aš pati noriu tyrinėti šitą tekstą. Man svarbios temos – santykis su tėvais, seneliais, su savo praeitimi, su tautos praeitimi. Jeigu būčiau kvietusi kitą dramaturgą, reikėtų labai specifiškai prašyti to, ko aš noriu. O vis dėl to dramaturgas yra kitas menininkas. Tu negali jam duoti griežto užsakymo, pasakant, kad reikia parašyti tai, ko man reikia.“ Tiesa, šis pavyzdys į prozos kūrinių adaptacijų tyrimą įžengia tik puse kojos, nes Grinkevičiūtės tekstai nėra vienareikšmis spektaklio pagrindas, o tik spektaklio „Fossilia“ dalis. Vis dėlto čia viena iš tekstų (virtusių pjese) autorių yra pati režisierė – ne tik vizualiai interpretuojanti Dalios Grinkevičiūtės tekstų ištraukas ir biografijos detales, bet kurianti pasakojimą už jos knygų, t. y. ne „ten“ ir „tada“, o „čia“ ir „dabar“.
Toks pasakojimas stipriai skleidžiasi Nekrošiaus „Bado Meistre“ (pagal Franzo Kafkos apsakymą), kai Viktorijos Kuodytės Badautojas ima kalbėti ne apie cirką, o apie teatrą, kuriame ir vyksta šis Kafkos apsakymu grįstas spektaklis. Nekrošius neperkuria teksto (kitaip nei jungiant scenas nutinka „Cinke“), tačiau su tekstu žaidžia vizualinėmis priemonėmis. „Bado Meistru“ nevengiama megzti paralelių su asmeniniu režisieriaus gyvenimu. Tokią prieigą prie savo spektakliuose (at)/(per)kuriamų tekstų visuomet galima justi Krystiano Lupos kūriniuose. Tiek anksčiau minėtas „Austerlicas“, tiek visai neseniai sukurtas „Užburtas kalnas“ (inscenizacijos autorius Krystianas Lupa) – tai režisieriaus asmeninių pažiūrų išklotinė: „Kiekvienas turi gyvenimo ir patyrimo alkį. Panašų į tą, kokį Thomas Mannas suteikė savo herojui. Todėl iš vienos pusės Hansas Kastorpas yra Manno vaizduotės ir saviidentifikacijos kūrinys. Iš kitos – paties aktoriaus saviidentifikacija, kaip galimybė būti savimi. Ji gimdo alkį papasakoti kažką asmeniško…“
Scena iš spektaklio „Bado Meistras“, režisierius Eimuntas Nekrošius („Meno fortas“, 2015). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Žinoma, režisūra nekovoja su tekstu, nesistengia jo įveikti. Tekstas į režisieriaus rankas dažniausiai ateina natūraliai, todėl (vėlgi dažniausiai) asmeninis interesas čia kur kas svarbesnis už visa kita. Tačiau teatras nėra vien tekstas ar teksto skaitymas, būtent todėl adaptuoti reiškia suteikti prozai naują formą (o gal ir prasmę), kuriai knygos medijoje nieko netrūksta, todėl ten jai nėra nei ką pridėti, nei ką iš jos atimti. Scenoje tekstas kelia grėsmę teatrui tapti iliustratyviu, kai nesuvokiamos ne tik jo pritaikomumo galimybės, bet ir būtinybė keisti pavidalą. Galbūt visai nesvarbu, proza ar drama kalbėti(s) renkasi teatras, svarbiau, kad tai būtų kalba, o ne tik tekstas.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Lehmann, Hans-Thies. Postdraminis teatras. (Iš vokiečių k. vertė Jūratė Pieslytė.) Vilnius: Menų spaustuvė, 2010, p. 36.
Carlson, Marvin. Theories of the Theatre. A Historical and Critical Survey, from the Greeks to the Present. Ithaca and London: Cornell University Press, 1993, p. 304.
Melnikova, Irina. Adaptacijos studijos: literatūra versus kinas – vertimas ar dialogas? In: Colloquia, Nr. 28, 2012, p. 31. Prieiga internetu: http://www.llti.lt/failai/Nr_28Colloquia_Str_Melnikova.pdf [žiūrėta 2018 12 21].
Pavis, Patrice. Dictionary of the Theatre – Terms, Concepts, and Analysis. Toronto and Buffalo: University of Toronto press. 1998, p. 14.
Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga internete: https://www.vle.lt/straipsnis/inscenizacija/
Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Cinkas (Zn)“ premjera įvyko 2017 m. lapkričio 29 d., Valstybiniame jaunimo teatre.
Režisieriaus Krystiano Lupos spektaklio „Austerlicas“ premjera įvyko 2020 m. rugsėjo 23 d., Valstybiniame jaunimo teatre.
Žr. https://jaunimoteatras.lt/spektakliai/austerlicas/
Adomo Juškos režisuoto spektaklio „Fikcijos“ premjera įvyko 2019 m. kovo 8 d., Valstybiniame jaunimo teatre.
Pirštelytė, Kamilė. Režisierius Adomas Juška: „Žmogus gyvena tarp raidžių“. In: Lietuvos rytas. 2019 m. kovo 1 d. Prieiga internetu: https://www.lrytas.lt/kultura/scena/2019/03/01/news/rezisierius-adomas-juska-zmogus-gyvena-tarp-raidziu--9423448
Adomo Juškos režisuoto spektaklio „Miego brolis“ premjera įvyko 2020 m. sausio 31 d., Valstybiniame jaunimo teatre.
Adomo Juškos režisuoto spektaklio „Don Kichotas“ premjera įvyko 2021 m. gegužės 16 d., Valstybiniame jaunimo teatre.
Žr. https://jaunimoteatras.lt/spektakliai/don-kichotas/
Eglės Švedkauskaitės režisuoto spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“ premjera įvyko 2022 m. gegužės 14 d., Valstybiniame jaunimo teatre.
Žr. https://jaunimoteatras.lt/spektakliai/jauno-zmogaus-memuarai/
Eglės Švedkauskaitės režisuoto spektaklio „Fossilia“ premjera įvyko 2023 m. balandžio 21 d., Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Žr. https://www.teatras.lt/lt/spektakliai/egle_svedkauskaite_fossilia/
Eimunto Nekrošiaus režisuoto spektaklio „Bado Meistras“ premjera įvyko 2015 m. lapkričio 14 d., teatre „Meno fortas“.
Krystiano Lupos režisuoto spektaklio „Užburtas kalnas“ premjera įvyko 2024 m. rugpjūčio 20 d. Zalcburgo festivalyje ir 2024 m. rugsėjo 20 d. Valstybiniame jaunimo teatre.
Žr. https://jaunimoteatras.lt/spektakliai/uzburtas-kalnas/
Autorius: Rimgailė Renevytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
