„Šermukšnis“: gatvės teatro nuotykiai
Ilada
Turinį įkėlė
Į Klaipėdos miesto leksiką liepos 3–6 d. įsiveržė nekonvencinė tarptautinio gatvės teatro festivalio „Šermukšnis“ banga. Į jokius žanro rėmus neįspraudžiama ir nežabota užsienio atlikėjų kūrybos kalba provokavo netikėčiausias žiūrovų reakcijas, o jos provokavo visuotinį smagumo ir bendrumo jausmą. Trys atrinkti užsienio trupių spektakliai sekmadienį pasklido ir po Kretingos, Šilutės, Priekulės erdves.
Ada PAUKŠTYTĖ
Po didinamuoju stiklu
Nors keli Lietuvoje gyvuojantys gatvės teatro ir šiuolaikinio cirko festivaliai organizuojami jau nemažai metų („Šermukšnis“ gyvuoja 23, „Helium“ ir „Kultūros naktis“ – 19, „Spot“ – 8, „Contempo“ – 7 metus), gatvės teatro renginiai mums vis dar nėra įprasti. Dažnas tautietis labiau mėgsta sėdėti už ketvirtos sienos, per saugų atstumą nuo magiško meno, o gatvės teatre jis ne tik ištraukiamas į dienos šviesą, bet ir tampa svarbiausiu dramaturgu bei veikėju. Gatvės teatro pobūdis ir esmė – improvizacija, kuri suteikia galimybę kiekvieną kartą ta pačia tema sukurti naują spektaklį. Čia nėra jokių filtrų, atstumo, o tu, visai tam nepasiruošęs, gali patekti po didinamuoju stiklu. Būtent tokie festivalio pasirodymai ir atrodė įdomiausi. Vienas jų – ispano Pau Palaus Durbau klounados šou visoms kartoms „Įsiveržimas“. Nelengvas buvo nuoširdaus ir trapaus klouno bandymas užmegzti ryšį su žiūrovais ir įtraukti juos į žaidimą, atlaisvinantį susikaustymo mazgus. Fizinis atlikėjo artumas patiko toli gražu ne visiems, ir jis tuo naudodamasis sąmoningai aštrino kampus, tempė laiką ir gausino padėkos bučinius. Akimirkomis atrodė, kad atlikėjas tikrai prašosi gauti „į snukį“. Tai tik labiau stiprino situacijos smagumą. Tyriausiais žiūrovais vadinama publikos dalis – vaikai – pasirodė visiškai nevaldoma (ir palikta be jokios tėvų kontrolės). Juos drausminti neapsikentęs ėmėsi pasirodymą stebėjęs kitas festivalio dalyvis. Lengviau siužetą megzti klounui sekėsi su brandesniais stebėtojais, ir su jų įsitraukimu reginys galiausiai suskambėjo visais komiškai jautriais tonais.Šokėjai šmaikštavo
Kur kas lengviau publiką „užkariavo“ keturi patrauklieji Romeo iš Joshua Monteno šokio kompanijos (Šveicarija). Nuo pirmų aktyvaus fizinio pasirodymo akimirkų ka(l)bindami žiūrovus, šokėjai šmaikštavo: „Visi mus ignoruoja – tai taip seksualu.“ Šis flirtas užtikrintai skelbė, kad net šiandien, tinderio ir internetinių pažinčių amžiuje, šokis tebėra įspūdingas poravimosi ritualas, padedantis daugeliui susirasti partnerį. Šokėjai iš Graikijos, Vokietijos, Šveicarijos ir Anglijos leido mums įsijausti į Džuljetos vaidmenį ir gėrėtis jų artistiškumu, azartiškumu, žavesiu, atletiškumu, ironija. Juk vyrai vertinami pagal judesių kokybę? Jėga ir meistriškumas liudija gerą sveikatą ir genų kokybę? Filosofiškai nuteikiantys tekstiniai intarpai šokyje, matyt, neatsitiktiniai – choreografas J. Montenas studijavo literatūrą ir kultūrinę antropologiją, o šokį atrado gana vėlai, būdamas 20 metų. Klaipėdoje jis minėjo savo gražų jubiliejų, kurį finalinėje spektaklio scenoje atšoko drauge su gausia ir įsiaudrinusia žiūrovų minia.Žavėjo išmone
Na, o Lietuvoje gerai žinomas cirko ir gatvės teatro spektaklių kūrėjas, operos teatro režisierius, aktorius, komikas ir nepaprastos energetikos menininkas Adrianas Schvarzsteinas (Ispanija) savo pasirodymą „Mieli namai ant ratų“ pradėjo dar nesibaigus greta vykstantiems šou. Jo kuriamas garbaus amžiaus moters personažas, įkūnijantis daugybės mūsų gyvenime matytų mamų, žmonų, tetų, močiučių savybes, auditorijos dėmesį užkariavo momentaliai. Poroje su Paolo Martini (Norvegija) ir jų šeimynine karavanete, meiliai vadinama „senąja Betse“, jie užsuko pasiutusią kasdienio gyvenimo karuselę, kupiną absurdiškų, komiškų ir šmaikščių situacijų, kurios „skalbiamos“ ir džiaunamos kaip tie šeimos apatiniai ant virvės. Ant jos atsidūrė ir vieno iš žiūrovų, tapusio spektaklio aktoriumi, rūbai (vėliau jie buvo pakeisti sausais marškinėliais su aktorių atvaizdais). Dar išmoningesne transporto priemone į festivalį atvyko „Cie Bruboc“ duetas iš Italijos. Du „Vespa“ žibintai, elektrinio motorolerio vairas, judantis bėgimo takelis, šviesos, dūmai, muzika, išmoningi mechanizmai ir juose besislepiantis gaidys! „Woow“ – nuskamba susižavėję žiūrovų balsai. Taip vadinasi šis paprastas, bet labai elegantiškai Andrea Bochicchio ir labai gyvai Teresos Bruno suvaidintas pasirodymas.Virto nostalgišku reginiu
Būta festivalyje ir pasirodymų be tiesioginės interakcijos. Tarp jų ryškiai išsiskyrė lenkų teatras KTO. 1977 m. įkurtas teatras beveik 40 metų organizuoja tarptautinį Krokuvos gatvės teatro festivalį „Ulica“ ir kitus meno projektus, pavyzdžiui, teatro, poezijos naktis. Visą šį laiką gausiai teatro veiklai vadovauja režisierius Jerzy Zoń, kurio išskirtinis kūrybinis braižas yra persmelkęs visus jo kurtus spektaklius ir net savarankiškus trupės narių kūrinius. Režisierius specializuojasi nežodiniame teatre, kur emocijas perteikia jausminga muzika, kruopšti choreografija, išmoningi režisūriniai sprendimai. Ši teatrinė kalba rado atgarsį milijonų žmonių širdyse keliuose žemynuose. Teatras KTO – ne naujas svečias nei Lietuvoje, nei Klaipėdoje. Tik su „nauja suknele“ – spektakliu „Arcadia“, kuris prieš trejus metus Krokuvoje vainikavo šio teatro 45-metį. Įkvėptas vieno svarbiausių XX a. Lenkijos poetų, dramaturgų ir prozininkų Tadeuszo Różewicziaus poemos „Et in Arcadia ego“, spektaklis virto nostalgišku scenos reginiu apie mūsų civilizacijos būklę ir skubotą dabartį. Šioje kelionėje su pasiutusiai gražiais ir stilingai aprėdytais teatro aktoriais (jiems pasirodžius Teatro aikštėje, akimirką pasijutau patekusi į „Peaky Blinders“ serialą. Kostiumų dailininkės – Joanna Łagowska ir Elżbieta Kwasek) gyvenimo džiaugsmas ir žmogiška bendrystė nepaliaujamai išbandomi egzistencijos žiaurumu ir mirties alsavimu. Spektaklio pradžioje iš žiūrovų atimti suoliukai žaibiškai transformuojasi į laidotuvių procesiją, siautulingą karčemą, mokyklinius suolus, karo apkasus, santuokos kelią ir vėl žingsnis po žingsnio artina prie netekties. Profesionaliai ir aistringai aktorių judesiais (choreografas Erykas Makohonas) kuriami kontrastai žadina nenumaldomą geresnio pasaulio ilgesį. Pasaulio, kuris mums (ne)pasiekiamas? Simboliškai šiame fone skamba amerikiečių aktorės Doris Day daina „Que Sera, Sera“ („Kas bus, tas bus“).Tapė ugnies paveikslus
Vokiečių „Antagon Theateraktion“ (Vokietija) pristatė visai naują, šiemet balandį pirmąkart parodytą spektaklį „Svajok apie tikslą“ („Traum einer Sache“). Vienas didžiausių ir garsiausių laisvojo teatro kolektyvų Vokietijoje, įsikūręs Frankfurte prie Maino, 30 metų konfrontuoja su intelektualiniais-elitiniais kontekstais ir siekia teatrą pristatyti kaip visiems prieinamą susitikimo ir dialogo vietą. Naująjį spektaklį kūrėjai pristato kaip 1968-ųjų politinio ir socialinio maišto, kurį stipriai įkvėpė simbolinės to meto revoliucinio judėjimo figūros, permąstymą. Išskirtinai gausus atlikėjų būrys (maždaug dvi dešimtys aktorių-šokėjų ir muzikantų) tyrinėja poetinę revoliucinio momento dimensiją. Deja, ši intriguojanti tema ryškiausiai sužiba tik gyvai atliekamoje ir nuolat besivystančioje, daugiasluoksnėje muzikoje. Visa kita – monumentali scenografija, primityvoki choreografiniai numeriai – paskęsta deklaratyviuose lozunguose: „Mes lygūs“, „Atverk akis dėl demokratijos“, „Juodaodžių gyvybės svarbios“, „Nėra teisingumo – nėra taikos“, „Laisvės paskirtis – išlaisvinti kitą“. Šiam „antagonistiniam revoliucijos kūnui“ trūko Marinai Abramovič būdingos drąsos ir rizikos elementų. Tačiau pirotechnikos efektai ir žiūrovų akyse tapomas ugnies paveikslas buvo iš tiesų įspūdingi. Kaip ir „Šermukšnio“ finalinis akordas – „Les Commandos Percu“ (Prancūzija) mušamųjų ir ugnies šou. Sunku atsispirti šiam atominiam deriniui. Gal apmaudoka, kad bendrame festivalio fone repetityvūs ir neambicingi atrodė lietuvių projektai. Paminėti vis dėlto norisi Beną Šarką, kuris labiausiai permainingą vasaros dieną, temperatūrai nuo 30-ies laipsnių karščio nukritus iki rudeniškų 16-os, nepasiduodamas šalčiui ir vėjui, žarstė žemėmis žiūrovus ir susikaupęs vykdė Bakcho apeigas. Pasibaigus festivaliui kilo klausimas – ar organizatoriams ne metas būtų paieškoti naujų, kylančių kolektyvų? Nes beveik visi šių metų dalyviai klaipėdiečiams yra (iki skausmo) pažįstami, o juk kartais norisi smagų „šeimos balių“ iškeisti į jaudinantį pirmą pasimatymą... Asmeniškai man tokiu tapo antrąjį liepos savaitgalį Vilniuje vykęs tarptautinis gatvės teatro festivalis SPOT. Jis padėjo atrasti naujas miesto erdves ir supažindino su keletu negirdėtų vardų ir stiprių bei jaudinančių kūrybinių sprendimų. Bet tai – jau kita istorija. FESTIVALIO ISTORIJA Tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“ rengiamas kas dveji metai vasaros metu Klaipėdoje. 1985–2001 m. pasirodymai vykdavo Klaipėdos miesto teatruose, o nuo 2001 m. festivalis persikėlė į gatves. Daug metų „Šermukšniui“ vadovavo režisierius Alvydas Vizgirda, prieš dešimtmetį festivalio organizavimą perėmė Klaipėdos žvejų rūmai. Teatrų festivalis „Šermukšnis“ atsirado norint įveikti miesto teatrinę atskirtį. Pagrindinės festivalio nuostatos nepasikeitė ir šiandien. Priešinimasis uždarumui, eksperimentai, kultūrinės sąveikos, jautrumas pokyčiams – visa tai yra festivalio siekiai, – teigiama renginio svetainėje.Autorius: ASTA
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
