Miesto įelektrinimas šilumine kultūra: atviros menininkų dirbtuvės, mokymai, diskusija ir performansas
Ilada
Turinį įkėlė
Klaipėdos senamiestyje birželį dvi dienas vyko kultūrinių ir meninių veiklų programa „Šiluminė kultūra“, kvietusi miestiečius ir miesto svečius ne tik stebėti, bet ir dalyvauti – mąstyti, kurti ir dalytis. Renginiai tapo proga naujai pažvelgti į senamiestį ne tik kaip į architektūrinį paveldą, bet ir kaip į gyvą kūną, kuris alsuoja kultūrine atmintimi, menininkų įkvėpimu ir bendruomenės šiluma. Toks šio projekto tikslas – atverti senamiesčio kultūrines erdves, stiprinti bendruomenės ryšius per meną, aktualizuoti kultūrines funkcijas urbanistinėje aplinkoje.
Sondra SIMANA
Pažinti ir patirti
„Miestas – tai ir dvasinė tikrovė, tai statinys dvasioje, statinys, kurį statome savo kasdieniu darbu – mes, miestelėnai, gildijų ir cechų nariai, amatininkai – poetai, dailininkai, filosofai. Kartu Miestas kyla ne tik dvasioje, jis tampa konkrečiu kiekvieno miestu – Vilniumi, Kaunu, Hamburgu ar Paryžiumi. Ir Miestas patiria savo pilnatvę ne mūruose ir ne rūmuose – jo centras – miesto žmogus – miestelėnas“, – rašė Eugenijus Ališanka 1991 m. almanache „Miestelėnai“. Klaipėdos miestas, savo forma primenantis ilgąjį sidabrinį pinigą, šiaurėje įsirėmęs į jūrą, pietuose – į senąją kuršių gyvenvietę, pergnybtas per vidurį Turgaus gatve, kurios rytinė dalis pasibaigia ties nugriauta Šv. Jono bažnyčia, o vakarinė – ties nunykusia Klaipėdos pilimi, kuri miesto panoramoje pasirodė atstatyto bokšto pavidalu, yra ne tik uostas su palei marias stovinčiomis kranų ir laivų rikiuotėmis. Klaipėda yra ir dvasinė tvirtovė, kurią galima pažinti ir patirti, panaudojant miestelėnams būdingą sąmoningo vaikščiojimo būseną – leistis į kelionę po atviras erdves, susitinkant kitus miestelėnus, galbūt visai nepanašius į mus pačius, bet todėl ir įdomius. Ir, apsukus kelis ratus jaukaus senamiesčio gatvelėmis, prisėsti namelio šešėlyje prie vazoje pamerktų bijūnų.Jaukus bendravimas
Tie, kas dalyvavo birželio 13 ir 14 d. Klaipėdos senamiesčio šiluminės kultūros įelektrinimo renginiuose, pajuto bijūnų kvapą ir patyrė jaukaus bendravimo gerbūvį dailininkų dirbtuvėse. Menininkai dosniai dalijosi kūrybine patirtimi – nuo parodų organizavimo ypatumų iki patarimų, kokį molį, odą, metalą, popierių naudoti, priklausomai nuo to, ką norėtum su jais daryti. Juk kiekviename žmoguje yra prigimtinai instaliuotas kūrybinis polėkis. O susitikimai su kuriančiais žmonėmis, su tais, kurie jau dirba ir gali pasidalyti profesine patirtimi, prieiga prie tam tikro medžiagiškumo suvokimo, paskatina susimąstyti, o kas, jei ir aš paieškočiau savyje kūrybinio polėkio. Menininkų susitikimai su meno vartotojais duoda naudos abiem pusėms. O ir miestą kuria bei stiprina kaip dvasinę tvirtovę. Aišku, kad skambūs žodžiai šiandien mums reikalingi tam, kad paverstume savo gyvenimus simboliais arba bent kiek vertingais, kai žiaurumo užvaldytame pasaulyje žmogaus gyvybė tampa vis labiau nereikšminga ir statistinė.Kas buvo ir kas išliko
Ką šiame medijiniame, raketų blyksniais apšviečiamame kasdienybės kadre gali reikšti miesto planavimo dokumentas, parengtas 1975 m.? Retorinis klausimas, kuriam atsakymą duoda sveikas protas – „ir tai praeis, ir tai praeis, bet kažkas liks...“ Todėl galvojimas apie tai, kas buvo ir kas išliko, kokios pasekmės šiandienai, mums duoda linijinio laiko suvokimą. Ir žinojimą, kaip svarbu atrasti prasminius orientyrus ir jais vadovautis. Istorikas prof. Vasilijus Safronovas suaktualino 1975 m. sausį architektų Nijolės ir Vytauto Zubovų parengtą Klaipėdos senamiesčio regeneracijos iki 2000 metų projektą, kurio eskiziniams pasiūlymams tuometė miesto valdžia pritarė. Šiluminė kultūra paieškojo įelektrinimo galimybių diskusijoje būtent apie šį Zubovų projektą. Paieškos buvo sėkmingos, nes birželio 13-osios popietę vykusi diskusija tarp istoriko V. Safronovo ir dviejų architektų – 1975 m. prie projekto dirbusios Laimos Šliogerienės ir jau po atkurtos Nepriklausomybės Klaipėdos senamiesčio tvarkybą moderavusio Edmundo Andrijausko – buvo vaisinga tuo požiūriu, kad daugeliui diskusijos dalyvių paaiškėjo, kaip atsirado Pilies gatvė, kada sovietmečiu buvo atkreiptas dėmesys į senąją fachverkinę architektūrą ir kada pradėtos pirmosios restauracijos, kas buvo paaukota ir kodėl Pilies gatvės namai atrodo kaip pusiau nukapoti, be vidinių kiemų, kaip vystėsi piliavietės teritorija, kuri ilgai buvo atskirta nuo miesto, ir t. t. Diskusiją vedusi kultūros žurnalistė Juta Kiudė, nors neseniai apsigyvenusi Klaipėdoje, bet vis aktyviau įsitraukianti į intelektualinius, miestą nušviečiančius svarstymus, buvo puikiai atlikusi namų darbus, todėl pokalbio metu palaidų minčių siūlų neliko.Beno dulkių raštai
Birželio 14-osios pavakare įvykęs performerio Beno Šarkos spektaklis „Molio plytų dulkių raštai“ pievelėje priešais Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmus dviejų dienų įelektrinimo veiksmą užbaigė aukščiausio lygio kompoziciniu išlydžiu. Beno kūrybinis potencialas neišsenkantis. Jis gali kurti molio raštus, lyg žemiškame laike tirpstančią žmonijos kaulų karnavalinę eiseną. Bet to nepapasakosi. Tai galima tik regėti. Palaiminti regėjusieji, jie jau yra molio plytose įrašyti raštai. Tokie raštai, kurie, net paversti dulkėmis, išlieka. Tokia tai viltis šiandien, gyva viltis, patyrus elektros šoką šilumine kultūra. Projektą „Šiluminė kultūra. Klaipėdos senamiesčio kultūrinis įelektrinimas“ organizavo asociacija „Klaipėdos kultūros bendruomenė“, projekto vadovė – Algina Vainilavičienė. Projektą parėmė Klaipėdos miesto savivaldybė.Autorius: ASTA
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
