Nuo Arkties kraštovaizdžių iki tremtinių istorijų – Nacionalinėje dailės galerijoje atidarytos dvi parodos

Šias parodas vienija kraštovaizdžio kaip atminties ir socialinio bei politinio konteksto meninė linija. „Jos įdomiai, netikėtai ir, mano požiūriu, seniai nematytai susilieja šiose parodose“, – pristato LNDM Nacionalinės dailės galerijos vadovė dr. Lolita Jablonskienė.

„Šešėliai palieka pėdsakus“ – žvilgsnis į asmenines istorijas

Parodoje „Šešėliai palieka pėdsakus“ kviečiama atsigręžti į Šiaurės, daugiausia Arkties, regiono istoriją ir dabartį.

Šios parodos idėja kilo iš asmeninių istorijų, pasakoja viena iš parodos kuratorių Kotryna Markevičiūtė. „Mūsų abiejų šeimų istorijos susijusios su tremtimi. Mano seneliai užaugo tremtyje, o Gabrielės šeimoje kelios kartos buvo geologai. Tai skirtingos patirtys, tačiau jas sieja panašus santykis su teritorijomis – su tuo, kaip per politinius procesus buvo įsisavinami tam tikri regionai. Vienu atveju tai vyko per priverstinį darbą tremtyje, kitu – per mokslą, žmones, žinias. Mums šis santykis pasirodė įdomus“, – kalba kuratorė.

Paroda „Šešėliai palieka pėdsakus“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka

Dirbdamos su vizualiąja daile, kuratorės daugiausia dėmesio kreipė į kraštovaizdį – ypač dėl to, kad peizažo tema mene turi seną tradiciją. Kodėl kuratorės nori parodyti būtent šiuos kūrinius? „Mums labiausiai padėjo socialinės antropologijos tyrėjo Timo Ingoldo idėja, kad aplinka yra ne fonas, o gyvas ryšių ir judėjimo linijų audinys, kuriame susipina žmonės, vietos, daiktai ir atmintis. Todėl parodoje siekiame žvelgti į kraštovaizdį ne kaip į mūsų gyvenimo scenografiją, bet kaip į tai, kas yra su mumis – į santykių, įtampų ir atminties visumą“, – tęsia K. Markevičiūtė.

Ekspozicijoje pristatomi meno kūriniai, sukurti ne tik profesionalių, bet ir mėgėjų menininkų, dokumentinė medžiaga ir poliarinių ekspedicijų archyvai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos pirmą kartą susitinka dialogo su samių, Suomijos ir Norvegijos menininkų darbais. Juose Šiaurė atsiveria kaip vieta, kur susipina ryšys su namais, kultūrinės įtampos ir savasties išsaugojimas.

Paroda „Šešėliai palieka pėdsakus“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka Paroda „Šešėliai palieka pėdsakus“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka

„Esame labai dėkingos, kad turėjome tokią galimybę dirbti ir bendradarbiauti su skirtingomis bendruomenėmis: ir su tremtiniais, ir su menininkais, ir su gamtininkais, poliarinių ekspedicijų dalyviais, kurie dalijosi savo istorijomis ir archyvais. Daugelis jų viešai pristatomi pirmą kartą“, – džiaugiasi parodos kuratorė Gabrielė Radzevičiūtė.

Kraštovaizdis kaip refleksijos įrankis

Paroda išdėstyta taip, kad galima eiti įvairiomis kryptimis, pasakoja G. Radzevičiūtė. „Tačiau mes siūlome tam tikrą būdą, kuris leidžia mums parodyti, kaip būtų galima mąstyti apie Šiaurės ir Arkties kraštovaizdžio temą parodoje“, – sako ji.

Pirmoji dalis – „Poliarinė romantika“. Pavadinimas įkvėptas gamtininko Tado Ivanausko ir dailininko Antano Žmuidzinavičiaus 1914 metais surengtos ekspedicijos į Arktį – kelionės, kurios tikslas buvo sukaupti gamtos eksponatų kolekciją būsimajai nepriklausomai Lietuvai. „Kai kurie Baltijos šalių menininkai Šiaurės kultūroje ir kraštovaizdyje ieškojo tapatumo ženklų ir bendrystės, pirmiausia – kaip perteikti nacionalinę tapatybę ir ryšį su gimtąja žeme“, – rašoma parodoje.

„Čia atsispiriame nuo XX amžiaus pradžios, kai prasideda intensyvūs Šiaurės kolonializmo procesai. Buvo įdomu pažiūrėti, kaip mums, dar nesant atskiromis valstybėmis (kalbame apie carinės Rusijos imperijos laikotarpį), menininkai atsigręžė į Šiaurės kraštovaizdį ir jame ieškojo savo tapatybės. Buvo įdomu pažiūrėti, kokia Šiaurės vieta atsiduria mūsų kultūrinėje vaizduotėje“, – pasakoja G. Radzevičiūtė.

Leonardas Kazokas, „Narvikas“ (1936 m., drobė, aliejus). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas

Antrojoje dalyje – „Atminties peizažuose“ – kalbama apie tremtį. „Čia daugiausia pristatomi tremtinių, daugiausia ištremtų į užpoliarės regioną, kūriniai. Siūlome pažvelgti į jų palikimą kaip į tam tikras atsparumo, gedėjimo, traumos vietas ir kaip tremtis formavo ryšį su namais, nepaisant baisių aplinkybių“, – pasakojimą tęsia kuratorė.

Trečiojoje dalyje, pavadintoje „Pasivaidenimai Šiaurėje“, grįžtama į Šaltojo karo metų laikotarpį, kai ekspedicijos į Arktį tapo svarbiu geopolitinės konkurencijos tarp Vakarų ir SSRS veiksniu. „Čia atsiranda įdomus ryšys. Pavyzdžiui, matome, kad įvairios Lietuvos ir Estijos bendruomenės grįžta į tas pačias Arkties vietas, tarsi vėl bandydamos susigrąžinti tapatybę, kurią siekė ištrinti okupacija. Unikalu pamatyti, kaip šios Šiaurės kraštovaizdžio ribos tarsi pratęsiamos mūsų vaizduotėje“, – reflektuoja G. Radzevičiūtė.

Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus, „Sniego senis ir buratinas“ (1965 m., drobė, aliejus). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas

Visos šios temos sujungiamos į bendrą – paskutinę dalį „Žmogus prieš gamtą“. „Šioje temoje mes siekiame išryškinti jautrius sudėtingus asmeninius pasakojimus apie priverstinę karinę tarnybą, žmonių perkėlimą, priverstinį darbą ir daugelį kitų procesų, kurie kartu pynėsi su to meto propagandinėmis klišėmis, kaip žmogaus pranašumas prieš gamtą“, – reziumuoja kuratorė.

G. Radzevičiūtė priduria, kad kuratorėms buvo svarbu į kraštovaizdį pažvelgti ne tik kaip į gražų vaizdą, bet ir išryškinti mažas istorijas, per kurias atsiveria gyventojų kolektyvinė atmintis apie šalies traumas, represijas ir jų įkvėptą kultūrinę vaizduotę.

„Sibiro tremtys“ – paroda, atėjusi laiku

Tuo pačiu metu atidaroma dokumentalistės Claudios Heinermann fotografijų paroda „Sibiro tremtys“. Vokietijoje gimusi, Nyderlanduose gyvenanti menininkė septynerius metus kūrė fotografijų ciklą, atskleidžiantį Sovietų Sąjungos vykdytą Baltijos šalių priespaudą. Parodoje liudininkai pasakoja apie moterų ir vaikų trėmimą, gyvenimą gulago stovyklose, pasipriešinimą okupacijai ir Šaltojo karo pradžią.

Viena iš parodos kuratorių dr. Ieva Mazūraitė-Novickienė pasakoja, kad su C. Heinermann dirba jau ne vienus metus. „Visada žavėjausi jos atsidavimu ir ypatingu atsakingumu – žmogaus, atvykusio iš Vakarų, neturėjusio tiesioginio ryšio su mūsų istorija, kurią ji taip kruopščiai tyrinėja. Tai stebina ir žavi“, – atvirauja kuratorė.

Paroda „Claudia Heinermann. Sibiro tremtys“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka Paroda „Claudia Heinermann. Sibiro tremtys“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka

Pamačiusi trečiąją fotografės knygą, skirtą tremtims į Kazachstaną ir Pietų Sibirą, I. Mazūraitė-Novickienė pasiūlė šią temą pristatyti parodos forma: „Knygos yra svarbios, tačiau paroda leidžia greičiau pasiekti žiūrovus, patirčiai suteikia emocinį jautrumą.“

Paroda yra trijų dalių, kurių kiekviena sudaryta pagal autorės fotografijos knygas. Pirmojoje dalyje pasakojama apie masinius trėmimus, vykusius Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpiu, antroji dalis skirta partizanams, o trečiojoje aptariama dar viena deportacijų banga į Kazachstaną ir Pietų Sibirą, kurioje buvo įkurti bausmės lageriai, skirti paruošti teritorijai atlikti atominės bombos bandymus. Kaliniai kasė urano rūdą, statė laboratorijas, uždarus miestus.

„Džiaugiuosi galėdama pristatyti šią parodą Lietuvoje. Skaitydama Dalios Grinkevičiūtės dienoraštį supratau, koks milžiniškas buvo tremčių mastas, beveik kiekviena Lietuvos šeima turi savo netekties istoriją. Tai vis dar atvira žaizda, kurią svarbu parodyti pasauliui. Vakarai iki šiol nesupranta Lietuvos bei kitų gretimų šalių karo su Rusija baimės. Tad noriu parodyti, kodėl čia žmonės taip baiminasi dėl savo likimo“, – pasakoja fotografė C. Heinermann.

Claudia Heinermann, miškas Latvijoje (2021 m.) Claudia Heinermann, užšalusi Lenos upė (Jakutija, Rusija, 2018 m.)

„Mano nuomone, svarbu ne tik patiems prisiminti savo praeitį, bet ir pamatyti, kaip į ją žvelgia kiti. Jos projektas jau buvo pristatytas ir užsienyje. Vakaruose ji pasakoja tai, ko daugelis nežino, o mums primena, kas yra itin svarbu ir šiandien įgauna naują aktualumą. Ši paroda atėjo laiku. Ji kaip niekad svarbi mums – gyvenantiems nesaugumo, išbandymų ir grėsmių akivaizdoje“, – apibendrina I. Mazūraitė-Novickienė.

Parodos „Šešėliai palieka pėdsakus“ ir „Sibiro tremtys – Baltijos šalių gyventojų liudijimai apie sovietinę priespaudą“ veiks iki vasario 8-osios.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama