Karatajus – tapybos technika

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje birželio 6–9 d. buvo eksponuojama Vlado Karatajaus (1925–2014) tapybos paroda, skirta dailininko 100-osioms gimimo metinėms. Vidas POŠKUS  

Alcheminis procesas

Karatajų galima laikyti vienu svarbiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos tapytojų ir pedagogų. Ilgametis Valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) dėstytojas, profesorius (nuo 1975 m.) padarė didelę įtaką kelioms tapytojų kartoms – tiek savo kūryba, tiek dėstymu, paremtu giliu klasikinių principų suvokimu ir pagarba individualiam menininko keliui. 1967 m. pasirodė šio dailininko parengtas metodinis vadovėlis labai paprastu pavadinimu „Tapybos technika“, kuriame buvo aprašyti, aptarti ne tokie jau ir elementarūs dalykai. V. Karatajus sukūrė teorinę bazę praktiniams tapybos dalykams. Ir vien dėl šios, tarsi labai kuklios, bet savo reikšmės nepraradusios knygelės minkštais viršeliais ir su keliomis spalvotomis reprodukcijomis tapytojas buvo tiesioginis ir net netiesioginis pedagogas. Anais, sovietiniais, visuotinio informacijos deficito laikais tai buvo savotiškas langas į paslaptingą ir sudėtingą tapybos pasaulį. Net ir mūsų dienomis tie žmonės, kurie laisvalaikiu užsiima tapybos amatu (kai kurie iš mūsų, žvelgdami į svetimus paveikslus neretai sako: „aš irgi taip nupieščiau / nutapyčiau“), turėtų pavartyti šį veikalą – vien tam, kad įsitikintų, jog tapyba prilygsta alcheminiam procesui, čia neužtenka būti vien menininku, čia būtina tapti ir mokslininku. Citata iš „Tapybos technikos“ /#1/: „Medžiagų technologijos pagrindai patys savaime nesudaro didesnės problemos. Tačiau jų panaudojimas kūrybiniame procese, siekimas susidaryti savo tapybos techniką turi didžiulės reikšmės meninei kūrinio išraiškai. Didesnio profesinio pasiruošimo neturinčiam tapytojui visados rūpi sužinoti tuos dėsnius, kurie sudaro tapybos technikos pagrindus. Bet neretai dėl tam tikro estetinio konservatyvumo bei įpročio dažnas jų atsisako tos energijos ir pastangų, kurių pareikalauja naujų „spalvų“ bei „formų“ įsisavinimas“ (p. 3).  

„Čia ir dabar“

Baroti galerijoje vykusi paroda (beje, V. Karatajaus paroda, šiai institucijai atliekant kultūrinę-šviečiamąją misiją, čia surengta ne pirmą kartą) struktūriškai buvo sudaryta iš trijų dalių – tematiškai ir žanro požiūriu – peizažų, natiurmortų ir etiudų (tai 1977 m. įspūdžiai iš autoriaus viešnagės Makedonijoje – dabar Šiaurės Makedonija, tuo metu Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos dalis). Kūrinius iš šeimos archyvo atrinko tapytojo sūnus Romas Karatajus, tad jį galima laikyti parodos kuratoriumi. Pats V. Karatajus stereotipiškai, net šabloniškai laikomas impresionistiškai emocinio portreto apologetu ir puoselėtoju. Taip, ir tai yra tiesa. Oficialiose parodose dar sovietiniais laikais tapytojas visų pirma rodydavosi kaip portretistas. Anais laikais šis žanras tikrai klestėjo. Ypač oficialiuoju jo aspektu ar tais atvejais, kai sąmoningai būdavo plečiamos portreto sampratos ribos. Antai Sofijos Veiverytės kompozicijose vaizduojamų asmenų grupės virsdavo daugiafigūrėmis žanrinėmis scenomis, kuriose patosiškai, bet ir su tam tikra subtilios ironijos doze būdavo gilinamasi į amžininko tapatybės problematiką. Būtina turėti omenyje, kad savo ištakomis portretas Lietuvos tapybinėje kultūroje siekia kur kas gilesnius laikus. Turime gilią barokinio, vadinamojo „sarmatiškojo“ portreto tradiciją. Portretas klestėjo (ypač lyginant su kitais žanrais) XIX a., savo pozicijų neužleisdamas ir pirmosios Nepriklausomybės laikotarpiu (ko verti vien Kajetono Sklėriaus, Jono Šileikos ar Justino Vienožinskio vardai!)... Karatajus neabejotinai orientavosi į šį (o ir į platesnį – reikia turėti omenyje ir visuotinius dailės procesus) kontekstą. Viena vertus, žvelgiant grynai formaliai – plastikos ir su ja susijusių intencijų aspektu, šis autorius sugebėjo sujungti dvi svarbias moderniojo meno raiškos priemones – impresionizmą ir ekspresionizmą. Nesvarbu, ką jis tapydavo – žmogų, kraštovaizdžio kampelį ar negyvosios gamtos fragmentą, dailininkas gaudavo šviesos ir spalvų nulemtą vaizdą „čia ir dabar“. Supaprastintai tariant – plenere, alla prima būdu. Kita vertus, regis, tapytojas nevengdavo „užkelti“ spalvos, kartais naudodamas beveik gryną raudoną, mėlyną, geltoną, žalią. Ir tai jis darydavo ne tam, kad racionaliai-moksliškai užfiksuotų momentą, o kad pademonstruotų savąjį santykį su vaizduojama aplinka. V. Karatajaus tapybinių kompozicijų galutinis rezultatas yra menininką supančios aplinkos, tam tikrų joje esančių objektų ir jo paties būsenos, nuotaikos, išgyvenimo „kaktomuša“.  

„Portretinis“ požiūris

Iš buvusių profesoriaus studentų pasisakymų teko girdėti įspūdžių apie tai, kaip jis tapydavo savo personažus. Pradžioje klausinėdavo tarsi nereikšmingų dalykų – kuo domisi, kokią knygą perskaitė, kokios muzikos klausosi. Gal net tarsi tarp kitko pasiteiraudavo, kaip žmogus jaučiasi, ką dabar išgyvena. Ir tik paskui imdavosi „grynojo“ tapymo veiksmo. Beje, pasakymas „veiksmas“ V. Karatajaus atveju nėra atsitiktinis, nes jo potėpis yra ekspresionistiškai nervingas, tačiau impresionistiškai gyvas, virpantis kaip saulės zuikutis ant sienos ar žemės lopinėlio. Regis, kad analogiškai elgtasi ir kitų vaizduojamų objektų adresu. Pavyzdžiui, važiuojant kur nors į Dzūkiją ar Aukštaitiją, būdavo imama ir meškerė. Ji veikdavo savotiškos psichologinės anketos principu. Juk norint emociškai nutapyti gamtą, neužtenka vien tik susikonstruoti etiudininką, ant paletės išsispausti dažų ir grynai mechaniškai užtepti vaizdą. Reikia dar ir surasti psichologinį ryšį su Bukauciškių kalvomis ar Šventosios upės krantais, Dubingių apylinkėmis ar Vištyčio miestelio gatvele... Lygiai taip pat ir su natiurmortais. Vaisiai ir ypač gausiai tapytos gėlės – tai ne tik šiaip spalvingos floristinės aranžuotės, bet kuo tikriausi augalų portretai, perteikiantys ir metų laiko nuotaiką, ir savo paties charakterį, ir juos kontempliuojančio dailininko būseną. Citata iš „Tapybos technikos“ /#2/: „Tapant natiurmortą, svarbu sudaryti ne apytikrį, o tikslų natūros charakterio vaizdą. Vienas obuolys – tik obuolys, du obuoliai jau santykis. Pavyzdžiui „portretinis“ požiūris į paprastą obuolį ar ąsotį galėtų būti išeities tašku kūrybiniame temos organizavime. Šitaip įprasmintos prancūzų tapytojo H. Matiso „Raudonos žuvytės“, Van Gogo „Saulėgrąžos“. Visais atvejais čia pasireiškia sąmoningo ir intuityvaus menininko prado santykiavimas“ (p. 62).  

Spalva ir gestas

Dar keli žodžiai apie ankščiau minėtąjį „veiksmą“. Tarsi banalus yra pasakymas, kad idėjos plevena (kartais jos ne tik gravituoja, bet ir konkuruoja, galynėjasi) erdvėje. Meno pasaulyje tai yra nenuginčijamas dėsnis. Įdomus faktas, kad V. Karatajaus amžininku (gimusiu vos trejais metais vėliau) buvo prancūzų menininkas Yves Kline‘as (1928–1962). Konceptualiai jie abu tarsi skiriasi kaip diena nuo nakties. Viena ryškiausių ne tik Prancūzijos, bet ir pasaulinio šiuolaikinio meno, avangardo figūrų Y. Kline‘as, ieškodamas naujų matymo kelių bei mąstymo būdų, pavyzdžiui, plėtojo tuštumos kaip meno kūrinio koncepciją (dar 1958 m. įvyko garsusis parodos „Le Vide“ / „Tuštuma“ atidarymas). Tuo pačiu metu eksperimentuota su gyvais (ir nuogais, be to, moteriškais) kūnais kaip teptukais, rengiant performansus, kurių metu į Y. Kline‘o „firminius“ (užpatentuotą mėlyną pigmentą) dažus pamerktos damos palikdavo savo fizinius pėdsakus, pačiam iniciatoriui meniškai diriguojant. Pripažinkime, kad formaliai tarsi nieko bendro tarp dviejų K raide savo pavardes pradedančių autorių. Bet paradoksas ir esmė slypi tame, jog abiem jiems rūpėjo spalva ir gestas kaip vienas svarbiausių kūrybinių potyrių. Tik Y. Kline‘as vartojo vienus būdus, taktikas, bet ne strategijas, o V. Karatajus – kitas. Nesinorėtų manipuliuoti „laisvojo“ ir „sovietinio“, „metropolinio“ ir „periferinio“ buvimo epitetais, labiau gal tiktų „ekstravertinio“ ir „intravertinio“ požiūrių kategorijos. Lietuvių tapytojas tiesiog gilinosi į tapybos techniką iš esmės, per se (kaip sakytų romėnai). Jam aktualiau buvo tai, kas vyko paletės, teptuko, drobės ir molberto lauke, o ne galerijos ir sociumo, viešųjų ryšių ir bandymo sukurti naujas plastikas bei raiškas arenose. Citata iš „Tapybos technikos“ /#3/: „Paveikslo tapybos charakterį diktuoja dailininką stimuliuojanti idėja, ir drobės plotas prabyla į mus savo dydžiais, šviesotamsa, siluetais, linijomis ir jų ritmu, spalvomis, faktūra; šis paveikslo plokštumos struktūrinis charakteris begaliniai įvairus, kiekvieną kartą neatkartojamas – unikalus. <...> Meninės tiesos vaizdai sunkiai nusakomi žodžiais, tačiau juos galima suvokti. Jiems būdingas paprastumas bei realumas. Visais atvejais šie darbai pasižymi idėjinės koncepcijos grynumu, o meninės formos esmę išryškina aiški, užsibrėžtam tikslui pajungta visų paveikslo elementų darna“ (p. 63–64). Taigi nesvarbu, ką būtų tapęs V. Karatajus, visose savo kompozicijose jis yra portretistas, gaudantis akimirką, fiksuojantis išraišką, atskleidžiantis labai platų aliejinės tapybos technikos galimybių spektrą. Apibendrinant galima tarti, kad ši paroda – tai kvietimas pažvelgti į V. Karatajaus tapybą ne tik kaip į kūrinių visumą, bet ir kaip į mąstymo, jutimo ir buvimo būdą. Kaip į techniką, kuri peržengia medžiagos ribas ir tampa būdu kalbėti apie tai, kas esminga. Kartu tai yra kvietimas permąstyti tarsi labai gerai žinomo dailininko kūrybą, suvokti ją naujai ir giliau. _ _ _ _ _

1. Karatajaus tapybos parodos Baroti galerijoje fragmentai. Baroti galerijos archyvo nuotr.
2. Karatajus.
3. Rudeninės gėlės. 2007 m. Aliejus, drobė, 92 X 73 cm.
4. Bijūnai mėlyname fone. 2000 m. Aliejus, drobė, 71 X 60 cm.
5. Ežero motyvas. 2008 m. Aliejus, drobė, 70 X 80 cm.

  CITATA: Jis sugebėjo sujungti dvi svarbias moderniojo meno raiškos priemones – impresionizmą ir ekspresionizmą.  

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama