DEMONSTRATYVI EDUKACIJA, arba KĄ SLEPIA KAUKĖ

Stasys EIDRIGEVIČIUS

DEMONSTRATYVI EDUKACIJA, arba KĄ SLEPIA KAUKĖ

Jau prabėgo mano kūrybos penkiasdešimtmetis, tačiau tik rengdamas parodą galerijoje Zachęta 2023 m. tiesiogiai susidūriau su „politika“, kurios aidą jaučiu kiekviename žingsnyje. Štai keletas mažų istorijų.

Nuo 1980 m. atvykęs gyventi į Varšuvą, iki šiol jaučiuosi „atsiskyrėlis“ – vienišas, nepriklausantis jokioms menų ar politikų grupuotėms, išskyrus Dailininkų ir Fotografų sąjungas, kur svarbiausia laiku susimokėti nario mokestį.

Retai lankausi kavinėse, kur sklinda įvairios apkalbos, ginčijamasi dėl meno srovių ir pan. Kartais nueinu į parodų atidarymus, ten susitinku ir tuos labiau pripažintus, ir tuos, kurie ateina tiesiog pagurkšnoti vyno.

Mano paties dauguma parodų – tiek muziejuose, tiek galerijose – įvyksta, kai esu kviečiamas.

2022 m. viename parodos atidaryme pasisveikinau su naujuoju galerijos Zachęta direktorium, kurio veidas nušvito, išgirdus mano vardą. Po to besišnekučiuojant apie artėjantį Stasio kūrybos 50-metį, pasiūlė susitikti dirbtuvėje. Rezultatas – mano paroda „Reakcijos“, 2023 m. sausio 26 d. atidaryta Nacionalinėje galerijoje Zachęta. To pakvietimo laukiau ilgiau nei 40 metų.

Pirmoji reakcija

Paklausiau Lietuvos kultūros atašė Rasos Rimickaitės, gal LR ambasada prisidėtų prie mano parodos rengimo.

Vietoj atsakymo išgirdau tokį klausimą:

– O kam ta paroda?

Man tai buvo lyg antausis. Svarsčiau, kodėl šitaip reaguojama? Gal dėl pasikeitusios Zachęta direkcijos?

Galerijų ir muziejų direktoriai visame pasaulyje nuolat keičiami, čia nieko nuostabaus. Iš jų kiekvienas, aišku, turi savo prioritetus ir nuomonę, kokio pobūdžio meną reprezentuoti, kokius kūrėjus kviesti.

Antroji reakcija

Į savo parodos Nacionalinėje galerijoje atidarymą pakviečiau pripažintą kino režisierių Pawelą Pawlikowskį, kuris BBC TV 1987 m. sukūrė dokumentinį filmą apie Stasio kūrybą. Jis atsakė:

– Neateisiu, nes dabar Zachęta partijos rankose.

Nustebau, išgirdęs tokį pasiteisinimą. Tada suvokiau – platesniu mastu išsikerojusi nuomonė, kad į muziejų einama arba neinama, priklausomai nuo direktoriaus politinių pažiūrų. Šokas.

Va, ir būk atsiskyrėlis.

Trečioji reakcija

Apie parodą „Reakcijos“ nutarė parašyti garsus poetas ir žurnalistas Jaroslawas Mikolajewskis, kuris kadaise buvo pakviestas į Panevėžio Poetinę žiemą ir ten viešėjo.

Jo straipsnį „Mažo žmogaus likimas“ (Losy ludzika) išspausdino vienas iš svarbiausių Lenkijos laikraščių Gazeta Wyborcza – du puslapiai su reprodukcijomis (2023 m. vasario 2–4 d.).

Straipsnis pradedamas teiginiu: „Tik tas šimtas kūrinių Zachęta galerijoje padeda mums suprasti, už kokį platų mūsų vaizduotės gabalą turime būti dėkingi tam lietuviui.“

Pasirodžius straipsniui, Jarekas man parašė, kad net meno istorikė Anda Rottenberg, ilgus metus buvusi Zachęta direktorė, reagavo „su nuostaba“. Tada dar nenutuokiau, kokio pobūdžio ta „nuostaba“.

Praėjo metai, knygyno kavinėje susitinku Jareką Mikolajewskį, aptariame naujus projektus. Besikalbant vėl užsiminė apie Rottenberg atsiųstą žinutę, pasirodo, tai buvo ne du žodžiai, o laiškas.

Laiškas? Prašau, kad parodytų. Jarekas abejoja, bet pagaliau sutinka.

Užsidedu akinius ir mažame telefono ekrane skaitau. Nurodyta data – 2023 m vasario 4 d.

Tai ne pasidžiaugimo laiškas. Tai savotiška „pastaba“ Mikolajewskiui, kad apie mane parašė palankų straipsnį.

Trumpa citata: „jis [t. y. Stasys] demonstratyviu būdu kolaboruoja su galerijos Zachęta nauja vadovybe.“

Išvada – meno pasaulyje verda užkulisinis gyvenimas, nematomas nei kai kuriems autoriams, nei paprastiems lankytojams.

Taigi Rottenberg iš visų jėgų stengiasi reguliuoti ir spręsti, ką Lenkijoje rodyti, apie ką rašyti ir kaip, ką nustumti į šoną, ką iškelti į priekį, ką rodyti užsienyje ir meno bienalėse.

Kai nepavyksta, nepaklusniuosius bando „demonstratyviai edukuoti“.

Tada pagalvojau, kokia laimė, kad aš įvaldžiau keletą meno sričių. Vizualiesiems menams diriguoja vieni, bet plakatai ir iliustracijų menas turi savo politiką – čia vienišam kūrėjui paprasčiau prasimušti.

Iš metų perspektyvos pažiūrėkime, kas atsitiko. Lenkijoje neseniai įvyko nauji rinkimai. Laimėjo kitas politinis sparnas. Naujasis kultūros ministras nušalino daugumą muziejų direktorių, tarp jų ir galerijos Zachęta, ir Zamek Ujazdowski, ir Lodzės Meno muziejaus, ir t. t.

Kaip dabar tas vadinasi– „naujoji kolaboracija“ ar Andos Rottenberg viešpatavimo tęsinys?

Stengiuosi prisiminti susidūrimus-susitikimus su šia „menų žinove“.

A. Varšuva. Kultūros ministerijoje Rottenberg buvo atsakinga už menus. Kartą man skambina žymus iliustratorius Marianas Murawskis: „Sveikinu, Stasy, laimėjai Belgrade Grand Prix. Atvežiau, įteiksime Kultūros ministerijoje kartu su Anda Rottenberg.“

Ateinu į ministeriją, Murawskis su žmona jau laukia, ant stalo stovi Grand Prix, tik Rottenberg kėdė tuščia. Atseit kažkur trumpam išėjo.

Laukiam, laukiam, laukiam. Ir nesulaukiam…

Viskas aišku kaip dieną.

B. Varšuvos galerijos Kordegarda, pavaldžios Nacionalinei galerijai Zachęta, kuratorė Danuta Wroblewska sudarė metinį parodų planą, įtraukė ir mano ekspoziciją. Kaip tik tada vadovauti Zachęta ėmėsi Rottenberg. Danuta skambina man:

– Žinai, naujoji direktorė išbraukė beveik visas parodas, paliko tik Stasio.

Aš lyg juokaudamas pasakiau:

– Per daug nesiplėšiau dėl tos parodos. Nenustebčiau, jei būtų išbraukta.

Taigi ir… išbraukė.

C. Traukinys Varšuva–Krokuva. Važiuoju, vagono koridoriuje kažkas garsiai kalba telefonu, ar tik ne Rottenberg. Iš tikrųjų ji.

Išlipdamas pasisveikinu, klausiu, ar čia atidarote parodą? Ne, turiu studentų – būsimų kuratorių grupę.

Matyt, auklėja kuratorius, kad sektų jos pėdomis…

D. Kartą ateinu į parodos atidarymą galerijoje Zachęta, prie įėjimo sutinku tuometę direktorę Rottenberg. Ji ironiškai sako:

– Žvaigždė.

Tuomet reikėjo taikliai atkirsti:

– Bet ne šešiakampė.

Vis dėlto nutylėjau, svarstydamas, kodėl ji taip pasisveikino.

Pamažu supratau – kai atvykau į Lenkiją, du dešimtmečius buvau labai aktyvus, mano vardas ir pavardė mirgėjo visur: piešiniai, plakatai, iliustruotos knygos, parodos, apdovanojimų srautas Lenkijoje ir užsienyje, straipsniai apie mano kūrybą, dažnai buvau kviečiamas į televizijos laidas vaikams ir suaugusiesiems. Matyt, ne visiems patiko tokia litvino sėkmė…

E. Italijos ambasada Varšuvoje. Švenčiant Nacionalinę dieną, ambasadorius kviesdavo daug menininkų iš įvairių sričių. Kartą dailininkas Fraciszekas Starowejskis man sako:

– Ką tik kalbėjau su Anda, ji tavęs nekenčia, pareiškė – „kai išgirstu vardą Stasys, kišenėje atsiranda peilis“.

Apstulbau tą sužinojęs. Viskas vyksta kaip filme – matau, ateina Rottenberg. Šypsosi: „Labas, brangusis…“

Norėjau paklausti, ar peilis kišenėje jau atsirado?

Susilaikiau, bet per visą priėmimą ausyse skambėjo tie jos žodžiai.

F. Kultūros ministerijos atstovas man vis kartodavo: Stasy, viską padarysiu, kad galerijoje Zachęta būtų jūsų paroda. Jis būdavo kviečiamas ir į Lietuvos ambasados renginius. Kartą apgailestaudamas pripažino: kalbėjau su Rottenberg dėl jūsų parodos. Ji pasakė nedarysianti, komentuodama „Atvažiavo čia toks“...

G. Per tiek metų esu gavęs tik vieną Rottenberg laišką – prašė padovanoti kūrinį aukcionui, skirtam paremti tapytojo Jano Cybiso katalogo leidybą. Kai atėjau į to aukciono parodos atidarymą, nenoromis ištarė: „Ačiū.“

H. Varšuvos dailininkų sąjungos kavinėje vyko skulptoriaus Igorio Mitorajaus parodos atidarymo banketas. Buvo ten ir Rottenberg. Besišnekant jai tiesiai pasakiau:

– Girdėjau, nelabai vertinate mano kūrybą.

Ji atkirto:

– Kažkas užsiima ne savo darbu, – ir nuėjo.

I. Kartą einu pas kompozitorių Tadeuszą Sudniką. Prie jo namų susitinku Rottenberg. Keletas sakinių ir klausiu, ar galėčiau užeiti pas ją į Zachęta?

Ji atsakė:

– Prašom, tik ne parodos klausimu.

J. Varšuvos Literatūros muziejuje vyko paroda „Mickevičius ir Stasys“.

Susitinku Rottenberg, klausiu, ar jau matė parodą. Ji teiraujasi, kiek laiko dar truks. Sakau, dvi savaites. Tai pasistengsiu, – pažadėjo.

– O kai pamatysite, gal galėtume susitikti?

Atsakymo nesulaukiau…

K. Susitinku Ramutę Rachlevičiūtę. Ji pasakoja įspūdžius iš meno istorikų tarptautinio susitikimo. Ten dalyvavusiai Rottenberg buvo užduotas klausimas, „Kokią vietą lenkų mene užima Stasys?“

Atsakė: „Jokios.“

Mat kaip jai viskas aišku. Jokios. Nei pridėti, nei atimti.

L. Atsiverčiu didžiulę knygą-katalogą: Harald Szeemann. „Manijų muziejus“ (Museum of obsessions). 2018. Bernas.

Garsiajam kuratoriui atminti skirtoje knygoje (p.318) įdėtas jo protesto prieš Rottenberg veiksmus laiškas – kviečiamas Varšuvoje sudaryti didelę ekspoziciją, nenorėjo paklusti jos nurodymams, ką rodyti, ko nerodyti.

Pagaliau susitarta, Szeemannas tapo kviestiniu parodos, skirtos Zachęta šimtmečiui, kuratoriumi. Knygoje įdėta ekspozicijos nuotrauka – pagrindinėje salėje buvo rodomas Lenkijos... plakato menas. Atrinkta ir mano keletas darbų – koks mielas netikėtumas. Šis faktas giliai įsirėžė į atmintį.

Beje, Szeemannas vis dėlto sutiko eksponuoti Maurizio Catelano skulptūrą, vaizduojančią popiežių, dar ne Pranciškų, prispaustą meteorito. Tai sukėlė didžiulį skandalą ir lėmė Rottenberg viešpatavimo Nacionalinėje galerijoje pabaigą…

M. Varšuva, filharmonija. 2023 m. Ludwigo van Beethoveno koncertas. Kvietimą atsiuntė festivalio rengėja Elżbieta Penderecka.

Aš su sūnum sėdžiu salėje, matau, ateina ir mūsų eilėje netoliese sėdasi Rottenberg. Gal jos paklausti, ar jau matė mano parodą Nacionalinėje galerijoje Zachęta?

Sūnus pataria: Palik ją ramybėje.

Vis dėlto nufotografavau Andos profilį, dirbtuvėje ant drobės pastele nupiešiau jos portretą su charakteringa šukuosena, o tą profilį paslėpiau po Covid kauke.

Paveikslą pavadinau „Covidas“. Taikli metafora. Tinka.

Šį paveikslą išspausdino žurnalas, aptardamas mano parodą Liubline. Rašinys pavadintas: „KĄ SLEPIA KAUKĖ?“

Autorius: Stasys EIDRIGEVIČIUS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama