PAŽANGOS IDEOLOGIJA IR NAUJI JOS PAVIDALAI

 Pažanga yra tarsi dviveidis Janas – pradžios ir pabaigos dievybė, pagonių garbinta dar Antikos laikais, o ikonografiškai vaizduojama kaip esminių prieštarų įsikūnijimas. Be pažangos, ypač technologinės, nuo pat modernybės pradžios buvo neįsivaizduojamas nei esamasis laikas, nei juo labiau žmonijos ateitis. Dažnai stebimasi, net baisimasi ankstesniais kultūros raidos tarpsniais, ypač tais, kai sukurtos ir įvaldytos technologijos buvo dar visiškai paprastos. Vis dėlto kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad pažangos reiškinys, nepaisant kai kurių neginčytinų privalumų, yra mažų mažiausiai dvilypis.

Kad ir ką manytume apie ateities numatymo, ypač jos kūrimo galimybes, pažangos ideologija yra giliai įsišaknijusi šiuolaikinės visuomenės mąstyme ir nulemia veiklos formas. Nors totalia pažanga šiais laikais sunku, beveik neįmanoma patikėti, matant, kokias keistas konfigūracijas įgauna futurologų ne per seniausiai žadėti optimistiniai ateities, jau tapusios dabartimi, vaizdiniai, tačiau beribis pasitikėjimas pažangą skatinančiomis technologijomis tebėra gajus.

Pažangos samprata iš esmės yra Apšvietos amžiaus imperatyvų ir moderniųjų laikų produktas. Niekados anksčiau žmonės nemanė, kad išganymą suteiks kokios nors technologijos, juo labiau jomis grindžiami politiniai, visuomeniniai ar asmeniniai sprendimai. Viskas gerokai pasikeitė, kai besiformuojanti modernioji visuomenė, atmetusi „religinį obskurantizmą“, suabsoliutino mokslinį pasaulėvaizdį kaip vienintelį realybės interpretavimo būdą. Įtikėjusi pažanga, ėmė skelbti naujas sekuliarizuotas „šviesios“ ateities spartaus įgyvendinimo vizijas. Gausūs išradimai sudarė prielaidas atsirasti naujoms technologijoms, kurios buvo sėkmingai įsisavinamos. Galiausiai technologinę pažangą imta laikyti išsivysčiusios visuomenės alfa ir omega.

Šaltojo karo metais marksizmo teleologija piršo progresyvų ateities vaizdinį, pagrįstą socializmo / komunizmo idealais. Vakarai nė kiek neatsiliko, tiesa, rėmėsi kitokiais ideologiniais orientyrais. Tačiau ir kapitalizmo, ir komunizmo idėjos buvo glaudžiai susijusios su socialine ir technologine pažanga. Praėjusiame amžiuje pažangos ideologija ypač suklestėjo, prasidėjus kosmoso užkariavimų erai. Sovietų Sąjungos kosmonautas Jurijus Gagarinas 1961 m. tapo pirmuoju žmogumi, apskriejusiu planetą kosminiu laivu Vostok. Skrydis truko 108 minutes ir tapo pasauline sensacija, kurią netrukus apgaubė įvairiausi gandai ir spekuliacijos, tačiau tai ne šito svarstymo objektas.

Savo nesutaikomiems varžovams nenusileido ir amerikiečiai – kosmonautas Neilas Armstrongas 1969 m. tapo pirmuoju žmogumi pasaulyje, išsilaipinusiu Mėnulyje. Prasidėjo ištisus dešimtmečius trukusios technologinės ir politinės varžybos, kuri sistema – kapitalizmas ar socializmas – galiausiai nurungs savo ideologinius oponentus kosmoso platybėse. Ne tik pagausėję ir kone rutina tapę reguliarūs skrydžiai į kosmosą, bet ir technologinės inovacijos įvairiausiose žmonijos gyvenimo sferose įtvirtino pažangos ideologiją, kuriai atnašavo tiek liberaliosios, tiek ir komunistinės visuomenės.

Vakaruose netrukus prasidėjo neregėtas mokslinės fantastikos bumas. Futurologiniai Arthuro C. Clarko, Isaacko Asimovo, Ray’aus Bredberio ir daugybės kitų fantastų romanai padėjo įtvirtinti iliuziją, kad žmonija yra pasirengusi ne tik užvaldyti Visatą, pradėti kosmines keliones, bet ir sparčiai kolonizuoti kitas Saulės sistemos planetas. Vakarų bei Rytų techno-optimistai rimtais veidais pranašavo, kad 2000-aisiais žmonija įžengs į galutinę kosmoso užvaldymo stadiją, apsigyvens net ir tose planetose, kuriose, regis, nebuvo jokių, net menkiausių sąlygų gyvybei rastis.

Įdomu, kad, nepaisant atkaklių ideologinių ir technologinių varžybų, vakarietiška mokslinė fantastika buvo gana operatyviai verčiama bei skelbiama ne tik rusų, bet ir daugelio kitų sovietinių respublikų kalbomis. Tai liudija, kad tikėjimas technologine pažanga, kosmoso užvaldymu buvo ne tik beribis, bet ir vienijo net nuožmiausius, labiausiai nesutaikomus ideologinius priešininkus. Sovietų kultūros prievaizdai agitavo ir savus rašytojus – „sielų inžinierius“ nesibaidyti mokslinės fantastikos, drąsiai skleisti technologinės pažangos idėjas. Lietuvoje 1962 m. pasirodė poeto, vėliau garsaus disidento Tomo Venclovos knyga, kupina technologinio optimizmo, iškalbingu pavadinimu „Raketos, planetos ir mes“. 1965 m. buvo paskelbta to paties autoriaus futurologinio patoso nestokojanti apybraiža apie kibernetiką „Golemas, arba Dirbtinis žmogus“. Vėlesniais dešimtmečiais atsirado daugiau literatūros, priskirtinos mokslinės fantastikos žanrui.

Be to, į lietuvių kalbą praėjusio amžiaus 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais buvo išversta šimtai mokslinės fantastikos kūrinių. Tiesa, sovietų cenzūra ir čia nesnaudė – stropiai prižiūrėjo, kad kartu su technologinės pažangos vaizdiniais per verstinę literatūrą neprasprūstų komunizmo statytojams svetimos, žalingos arba potencialiai pavojingos idėjos.

9-ojo dešimtmečio viduryje buvau susidomėjęs lietuvių kilmės kanadiečių fantasto Algio Budrio kūryba, vyliausi parašyti straipsnį apie šį įdomų, vėliau kažkodėl mįslingai nutilusį kūrėją. Deja, peržiūrėjus Vilniaus universiteto bibliotekos kartoteką, paaiškėjo, kad viešam naudojimui anuomet buvo prieinami vos du Budrio romanai. Biblioteka disponavo dar keliomis šio autoriaus knygomis, tačiau jos buvo perkeltos į vadinamąjį specfondą. O juo naudotis buvo galima tik gavus specialų leidimą, prieš tai kruopščiai detalizavus, kodėl tau būtina naudotis eiliniams skaitytojams neprieinama literatūra. „Bilietą“ į VU specfondą galėjo suteikti tik kokia nors solidi mokslo įstaiga, tarpininkaujant kompartijos organams. Kadangi tuo metu mokytojavau, neturėjau jokių galimybių gauti leidimą susipažinti su šia lektūra. Vėliau, kai sovietinė sistema pradėjo eižėti ir specfondo turinys pagaliau tapo prieinamas visiems bibliotekos skaitytojams, išsiaiškinau, kodėl Algio Budrio mokslinės fantastikos dalis buvo slepiama po specfondo užraktu. Mažiausiai viename iš savo romanų rašytojas pasakojo apie dviejų sociopolitinių sistemų nesutaikomą antagonizmą, grumiantis dėl dominavimo pasaulyje. Akivaizdu, kad cenzoriai nesunkiai įžvelgė Kanados autoriaus literatūrinių vizijų potekstes...

Tikėjimas pažangos ideologija moderniojoje epochoje tapo toks stiprus, kad, pasak Jose Marios Sberto, netrukus įgavo religinį pobūdį, todėl gali būti drąsiai laikomas viena iš naujos globalios sekuliarios religijos atmainų.¹ Tačiau Šaltojo karo dalyviai, nors plėtojo visiškai skirtingas socialinės pažangos vizijas, kuo puikiausiai sutarė dėl technologinės pažangos reikšmės, kuriant artimesnės ir tolimesnės ateities pavidalus. Iš esmės skyrėsi tik technologinę pažangą apibūdinantis žodynas: Sovietų Sąjungoje daugiausia kalbėta apie MTR – Mokslo ir technikos revoliuciją, jos įgyvendinimo kelius, suprantama, nepamirštant būtinybės „pavyti ir pralenkti“ Vakarus, sureikšminusius technologinę pažangą ir kur kas geriau įvaldžiusius jos užtikrinimo būdus. Nepaisant akivaizdaus SSRS atsilikimo, sovietinė propaganda reguliariai tvirtino, kad neišvengiamas komunizmo įsiviešpatavimas pasaulyje artėja sulig kiekvienu kompartijos suvažiavimu...

Vakaruose su technologijų pažanga ateitį siejo daug iškilių asmenybių – mokslininkų, meno kūrėjų, visuomenės veikėjų. Tačiau bene labiausiai emblematiška technologinio optimizmo kultūros figūra tapo garsus amerikiečių inžinierius, išradėjas, architektas Richardas Buckminsteris Fulleris, tapęs kone oficialiu JAV propaguotos technologinės ateities pranašu. Apie šią itin įdomią, neeilinę asmenybę esu rašęs pirmojoje savo eseistinių tekstų knygoje.² Anuomet jis mane labiausiai domino kaip išradingas savamokslis architektas, kuris, nebaigęs jokių šios srities studijų, bene pirmasis sukūrė ir įgyvendino mobilaus būsto idėją, skelbė stulbinančias vizijas, susijusias su ateities gyvenimo formomis. Toliau domėdamasis intelektualiniu Fullerio palikimu, jau gerokai mažiau žaviuosi jo neordinarinėmis būsto koncepcijomis, vis dėlto sunku paneigti nepalaužiamą technologinį optimizmą, kurį amerikietis skleidė su kone religiniu įkarščiu, pelnydamas galybę simpatijų abiejose Šaltojo karo apkasų pusėse.

Fulleris veikiausiai nuoširdžiai tikėjo, kad politinius ir ideologinius skirtumus galima įveikti gana paprastai, pasitelkiant technologijas ir mokslinių atradimų revoliuciją, kuri, jo manymu, atvers žmonijai naujas egzistencijos perspektyvas. Tarp daugelio kitų dalykų, Fulleris sukūrė ir Erdvėlaivio žemė koncepciją (Lietuvoje iki šiol taip vadinasi moksleiviams skirtas festivalis, pristatantis naujausius mokslo pasiekimus). Inžinierius ir architektas įsivaizdavo, kad mūsų planeta yra iš esmės panaši į Visatoje skriejantį erdvėlaivį, kuris turi galutinį savo kelionės tikslą. Jį valdyti įmanoma racionaliai ir protingai, vengiant ideologinių prieštarų ir konfliktų, sutelkiant dėmesį į technologijų atveriamas galimybes visai žmonijai be išimties.

Ilgai ignoruotas, nepripažintas, Fulleris galiausiai tapo pasauline įžymybe, dėstė savo futurologines vizijas, apsilankęs daugiau negu penkiuose šimtuose pasaulio universitetų, skaitydamas paskaitas įtakingiausių pasaulio technologinių kompanijų darbuotojams ir vadovams, prestižinių universitetų (tarp jų ir Masačiusetso technologijos instituto) profesūrai... Susižavėjimo amerikiečių inžinieriumi neslėpė Nikita Chruščiovas, viešai sakęs, kad Sovietų Sąjungai būtina išsiugdyti kuo daugiau tokio masto inžinierių kaip Fulleris. Amerikiečių inžinieriaus stulbinančio masto tarptautinę šlovę liudija gausybė apdovanojimų – už savo idėjas ir nenuilstamą veiklą pelnė beveik septynias dešimtis garbės daktaro vardų, kuriuos suteikė garsūs pasaulio universitetai, gavo aukščiausią civilinį JAV apdovanojimą – prezidento teikiamą Laisvės medalį, buvo nominuotas net Nobelio taikos premijai...

Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip technologijų vaidmens pripažinimu, jo sureikšminimu būtų galima garantuoti taiką ir santarvę žemėje, tačiau anuo metu netrūko nuoširdžiai tikinčių, kad technologijų plėtra – tai tikrasis kelias į globalų planetos išganymą, ideologinės bei politinės įtampos, nesantaikos ir konfliktų atsikratymą. Šiaip ar taip, laikui bėgant, nei pažangos ideologija, nei jos palaikomas techno-optimizmas neišnyko, tiesiog įgavo naujus, laiko dvasią geriau atitinkančius pavidalus. Sovietų režimui žlugus, daugelis to laikotarpio iliuzijų buvo arba atmestos, arba pačios savaime nugrimzdo į užmarštį. Mažai kas šiandien beprisimena, su kokiu entuziazmu priklausomybės laikais buvo kalama į galvas, kad mokslo ir technikos revoliucija išganys visuomenę, jau „sukūrusią realiai egzistuojantį socializmą“, ir priartins prie galutinio tikslo – komunizmo.

Posovietiniu laikotarpiu sparčiai keitėsi ir socialinės realijos, ir su jomis susijęs žodynas, tačiau technologinis optimizmas neišsivadėjo. Jis tik įgavo naujas, šiuolaikiškas, gerokai patrauklesnes formas. Ir, žinoma, dar labiau sustiprėjo, nes be technologinio proveržio buvo neįmanoma net įsivaizduoti nepriklausomybę atgavusios, Vakarų kryptimi judančios postkomunistinės visuomenės ateities.

Nepriklausomybės pradžioje imtasi institucijų modernizavimo, siekta jas nepertraukiamai aprūpinti naujausiomis technologijomis. Valdžia dėjo didžiules pastangas, kad kompiuteris ir internetas pasiektų atokiausius Lietuvos miestelius ir kaimus, mokyklas ir bibliotekas. Tai liudija gausybė reklamų, pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais sukurtų, pasinaudojant viešosiomis Lietuvos ir tikslinėmis Europos Sąjungos lėšomis. Tose reklamose buvo ypač akcentuojama, esą senjorai, pensinio amžiaus žmonės, masiškai naudojasi kompiuteriais ir internetu vietinėse bibliotekose. Nacionalinė žiniasklaida kiekviena tinkama ir netinkama proga pažerdavo statistikos, kaip sekasi į ES priimtai šaliai kompiuterizuoti visuomenę, aprūpinti internetu net pačių atokiausių vietovių gyventojus... Vėliau, gal išsekus tikslinėms ES lėšoms, o gal nutarus, kad interneto tinklais jau aprūpinti ne tik Lietuvos centrai, bet ir pakraščiai, tokio pobūdžio socialinės reklamos pamažu išnyko, tačiau technologinis patosas, posovietinės visuomenės kaitą siejantis su naujausių technologijų gausa ir įvaldymu, įgavo dar didesnį pagreitį. Technologijų svarba buvo akcentuojama, net svarstant su jomis visiškai nesusijusius klausimus. Antai diskutuojant dėl Valdovų rūmų atstatymo perspektyvų, pasipylė pasiūlymai, užuot investavus į praeities vaizdinių rekonstrukciją, verčiau skirti tas lėšas mokyklų aprūpinimui naujos kartos kompiuteriais. Plėtoti tokią strategiją anuomet televizijos laidose ragino iškilūs Lietuvos intelektualai, tarp jų Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis, rašytojas Ričardas Gavelis... Taigi technologinis optimizmas giliai įleido šaknis ir į intelektualinę Lietuvos kultūrą, iš esmės išreikšdamas technokratinę laikotarpio dvasią.

Sunku pasakyti, ar entuziastingi raginimai, ar nevisavertiškumo kompleksas lėmė, kad kai kurios naujosios technologijos Lietuvoje įsitvirtino gerokai anksčiau, negu tose Vakarų šalyse, kuriomis posovietinis mūsų kraštas nedvejodamas sekė. 1999 m. nuvykęs dėstyti į JAV Ilinojaus universitetą Čikagoje, apstulbau, kad šio už Vilnių nepalyginamai didesnio megalopolio gatvėse šnekančiųjų mobiliaisiais telefonais buvo vienetai, o Lietuva mobiliąją pasikalbėjimų įrangą laikė kone visuotinai privalomu elementaraus socialinio prestižo ženklu. Kalbėti gatvėje, prie ausies priglaudus anuomet fiziškai dar palyginti stambų įrenginį, simboliškai reiškė būti Europos ir visų civilizuotų Vakarų piliečiu. Tiesa, tuomet Lietuva dar nebuvo ES narė, bet noras kuo labiau supanašėti su Laisvuoju pasauliu, apie kurį svajota ištisus dešimtmečius, atrodė nenugalimas.

Šiandien Lietuva yra ir Europos Sąjungos, ir NATO narė, tad iš esmės priklauso šioms bei kitoms svarbiausioms Vakarų organizacijoms. Šalies kompiuterizacija, regis, baigta – ir urbanistiniai centrai, ir kaimo vietovės yra įjungtos į pasaulinį interneto tinklą (Worldwide Web), o šalies valstybinės ir visuomeninės institucijos yra aprūpintos (kiek tas įmanoma) pačiais moderniausiais kompiuteriais, kita šiuolaikine komunikacijos įranga. 1999 ir 2002 m. dėstydamas JAV Ilinojaus universitete, stebėjausi, kad mano darbo kabinete esantis kompiuteris gerokai senesnis, lėčiau veikiantis negu tas, kuriuo naudojausi Lietuvoje. Tačiau, pastebėjus tokį įdomų paradoksą, vis dėlto nešovė į galvą mintis, kad Lietuva technologiškai pažangesnė už didžiąsias Vakarų valstybes, kurios ir anuomet, ir šiandien disponuoja nepalyginamai didesnėmis galimybėmis plėtoti naująsias technologijas.

Tad galima daryti išvadą, kad visuotinis technologinis optimizmas tikrai neaplenkė Lietuvos. Čia galbūt su dar didesniu įkarščiu skubama bet kokia kaina įsisavinti visas naujausias technologijas (aišku, tas, kurios posovietinei erdvei yra finansiškai įkandamos). Mūsų šalį netrukus užpūdo ne tik kompiuteriai, mobilieji telefonai, bet ir iphon’ai, iphad’ai, galybė kitų naujosios kartos technologijų. Tuo pat metu įsitvirtino ir daugybė socialinių tinklų, kuriuos didelė dalis visuomenės laiko tiesiog egzistencine būtinybe, kad galėtų nedelsiant pareikšti savo nuomonę apie viską ir apie nieką. Tinkle Facebook, sulietuvinus Veidaknygėje, kasdien minios varžosi, kas šmaikščiau, atgrasiau ar dar kaip nors pakomentuos tiek reikšmingas, tiek visiškai nereikšmingas naujienas. Ten išdėstyto požiūrio ar atsainaus komentaro sėkmę lemia patiktukų / balsų skaičius – keistoka demokratijos išraiška. Prisipažinsiu, keletą metų ir pats priklausiau šiai virtualiai bendruomenei, tačiau, perpratęs jos esmę, nedvejodamas pasitraukiau, nors daugelis mano pažįstamų toliau su pavydėtina kantrybe dalyvauja virtualiuose socialiniuose ritualuose, kur yra verčiami (ar jaučiasi įsipareigoję), o galiausiai patys primygtinai ragina kitus pasisakyti visais toje erdvėje aptariamais klausimais, net ir (arba dažniausiai) tais, apie kuriuos neturi nė menkiausio supratimo. Aišku, pasitaiko ir žiniomis, bent minimalia kompetencija pagrįstų nuomonių.

Kad Lietuvos visuomenė priklausoma nuo technologijų, bene aiškiausiai supratau prieš gerą dešimtmetį, sėdęs į atnaujintą, triukšmo beveik nekeliantį, raudonai dažytą traukinį, riedantį maršrutu Vilnius–Kaunas. Tuomet beveik atsitiktinai atkreipiau dėmesį, kad žmonių tarpusavio bendravimas yra iš esmės pakitęs. Visame vagone vos keletas žmonių dairėsi pro traukinio langus ar ieškojo anksčiau įprastos progos pabendrauti su bendrakeleiviais. Tai nebemadinga? Beveik visi buvo įsmeigę akis į mobiliuosius telefonus, spaudinėjo mygtukus ar pirštais braukė per anuomet dar nemenka naujove buvusių išmaniųjų telefonų ekranus, siųsdami žinutes savojo tinklo „draugams“ ar virtualiems pašnekovams. Laimei, tuo pačiu traukiniu į Kauną vyko ir pažįstamas VDU profesorius, su kuriuo, užuot maigę telefonų mygtukus, užmezgėme įdomų, prasmingą, visai nenuobodų pokalbį... Išlipdamas pastebėjau, kad didžiuma iki pat paskutinės akimirkos kažką įnirtingai skrebena miniatiūriniuose telefonų ekranuose. Vėliau panašūs vaizdai nustojo stebinę. Jie tapo tarsi natūralia įprastinės socialinės aplinkos dalimi. Tačiau įsivaizduotas natūralumas neretai apgaulingas – viskas atrodo suprantama, net neginčytina iki tol, kol iš pažiūros įprasti dalykai ima kelti abejones ir nerimą.

Prieš kelis dešimtmečius nauji interneto socialiniai tinklai atrodė kone panacėja nuo įprastų, daugeliui įkyrėjusių bendravimo formų. Tačiau šiandien jau akivaizdu, kad vaistas tapo nuodu, žalojančiu visuomenę, ypač jaunesnius ar labiausiai pažeidžiamus asmenis. Nemaža dalis jaunimo ir paauglių tapo priklausomi nuo socialinių tinklų, juose platinamų vaizdų, peršamų nuomonių, mąstymo ir elgsenos stereotipų. Ten galima susikurti bet kokią norimą tapatybę, sutelkti bet kokio pobūdžio virtualią bendraminčių ir / ar sekėjų bendruomenę, bendravimui skirtą erdvę panaudoti bet kokiems egoistiniams, savanaudiškiems, netgi perversiškiems tikslams. Internete senjoras gali apsimesti jaunuoliu, nesunku pakeisti savo socialinę ar seksualinę tapatybę.

Kai kuriems interneto vartotojams socialiniai tinklai tapo spąstais, nes pavertė tuos, ypač jaunus, žmones išnaudojimo objektais, įtraukė į kriminalinius nusikaltimus. Neretai tokie didžiulį nerimą keliantys dalykai lengva ranka nurašomi į neišvengiamus technologinės raidos nuostolius. Tačiau pastaruoju metu šiuos reiškinius pradėta vertinti rimčiau ir atsakingiau. Australija bene pirmoji ėmėsi sisteminių apribojimų naudotis socialiniais tinklais. Australijos parlamentas pernai lapkritį priėmė įstatymą, ribojantį jaunimo (iki šešiolikos metų amžiaus) prieigą prie socialinių tinklų. Į australų teisėkūros akiratį pakliuvo tokie globaliu mastu gerai žinomi ir masiškai naudojami tinklai kaip TikTok, Facebook, Snapchat, Reddit, X ir Instagram. Socialinių tinklų savininkams duotas metų laikotarpis, kad jie savanoriškai užtikrintų šio draudimo įgyvendinimą. Per šį laiką neradus visiems priimtino sprendimo, bus taikomos itin didelės finansinės baudos.

Šis drąsus, beprecedentis žingsnis, kaip ir buvo galima tikėtis, sulaukė prieštaringų vertinimų. Kai kurie kritikai teigia, kad taikant draudimus niekados nepavyksta pasiekti numatytų tikslų; baiminamasi, kad kai kurios pažeidžiamos grupės bus dar labiau marginalizuojamos. Tačiau netrūksta ir priešingų požiūrių – nemažos dalies įstatymo šalininkų nuomone, tai reali galimybė apsaugoti vaikus nuo žalos, kurią daro nuolatos patiriami persekiojimai, mobingas, prievartos ir įvairaus pobūdžio smurto virtuali propaganda socialiniuose tinkluose. Antai paauglio, kuris nusižudė, patyręs seksualinį šantažą internete, tėvai nuoširdžiai sveikina šį savo šalies parlamento žingsnį.³

Suprantama, kol kas sunku įvertinti ilgalaikes socialines šio beprecendentiško socialinių tinklų suvaržymo pasekmes, tačiau aišku, kad jis priimtas dėl svarių priežasčių, veikiausiai net iš tragiškos būtinybės, galbūt net iš nevilties, matant, kad kosmetiniai sprendimai neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų. Neabejoju, kad šis ryžtingas Australijos žingsnis bus atidžiai stebimas, vertinamas, komentuojamas. Veikiausiai, pasitelkiant įvairius pretekstus, šalies parlamentas bus verčiamas sprendimą atšaukti. Tačiau tai itin svarbios pastangos, pasitelkus juridinius svertus, išspręsti problemą, apie kurią iki šiol be perstojo kalbama, tačiau nesiimama jokių rimtesnių priemonių tą blogį ryžtingai užkardyti.

Priklausomybė nuo socialinių tinklų ir naujų technologijų (kompiuterių, interneto, socialinių tinklų ir kt.) nė kiek ne mažiau aktuali ir Lietuvoje, tačiau, kad ir kaip keista, ši tema apeinama ir su dideliu ūpu nutylima. Mokyklinio amžiaus vaikų tėvus pastaruoju metu šiurpina faktai, kad internete dienas leidžiantys nepilnamečiai, nesulaukę net paauglystės, atsisako lankyti mokyklą, o psichologų ir socialinių darbuotojų pastangos išvaduoti juos iš internetinės priklausomybės lieka bevaisės. Tai nėra nei atsitiktiniai, nei juo labiau anekdotiniai atvejai, nors apie juos dėl įvairių priežasčių itin retai prabylama viešumoje. Lietuvos žiniasklaidai menkai rūpi (o gal net visai neįdomūs) klausimai, kokią žalą technologijos daro jaunų žmonių savivokai, gyvensenai, įpročiams ir ateities perspektyvoms. Didieji žiniasklaidos portalai somnambuliškai snaudžia, palikdami šias problemas nuošalyje, o įvairių kartų politikams, net ir tiems, kurie kiekviena proga ritualizuotai smerkia Rusijos agresiją, pavirtusią žiauriu karu prieš Ukrainą, ir putinizmo ideologiją, regis, nesvarbu, kokį poveikį technologijos ir jas skiepijančios neva neutralios techno-optimistinės vizijos daro Lietuvos gyventojų, ypač jaunosios kartos, mąstymui.

Ne per seniausiai vaikų priklausomybe nuo kompiuterinių žaidimų susidomėjo portalas www.berdardinai.lt, paskelbęs žinomų psichologų, kai kurių buvusių politikų svarstymus apie tai, kokią nepataisomą žalą vaikams ir paaugliams daro kompiuterinės technologijos.⁴ Nors šioje publikacijoje daugiausia kalbėta apie kompiuterinių žaidimų poveikį jaunų žmonių kognityvinėms funkcijoms (nesvarstant šiuolaikinių technologijų galios ir sisteminio poveikio vartotojams), akivaizdu, kad problema gerokai rimtesnė, platesnė ir turėtų kelti bendresnius klausimus apie technologijų vietą ir vaidmenį visuomenės gyvenime, o taip pat apie galimybes ir perspektyvas kaip nors perimti socialinių-technologinių įrankių kontrolę.

Tęsinys kitame numeryje

¹   Almantas Samalavičius. „Kultūra technologijų gniaužtuose“. Kultūros barai. 2022 nr. 9, p. 11.

²   Almantas Samalavičius. XX amžiaus vizionieriai. Vilnius: Tyto alba. 1997.

³   Plačiau žr. htttps://www.npr.org/2024/australia-social-media-ban-children/

⁴      htttp://www.bernardinai.lt/priklausomi-nuo-kompiuteriniu-zaidimu-vaikai-alfa-kartos-realybe/

Autorius: Almantas SAMALAVIČIUS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama