Kaip susiplanuoti asmeninį biudžetą: nuo pirmo žingsnio iki finansinio stabilumo

Biudžeto planavimas daug kam skamba kaip nuolatinis savęs ribojimas ir taupymas iš paskutiniųjų. Iš tikrųjų jis veikia priešingai — kai žinai, kur keliauja tavo pinigai, atsiranda daugiau laisvės rinktis, o ne mažiau. Tam nereikia nei finansininko diplomo, nei sudėtingų įrankių. Reikia šiek tiek kantrybės ir sąžiningo žvilgsnio į savo įpročius.

Pirmiausia — pasižiūrėk, kur dingsta pinigai

Prieš ką nors keičiant, verta tiesiog mėnesį ar du stebėti, kiek uždirbi ir kur viskas išteka. Pajamų pusė paprastai aiški: atlyginimas „į rankas", pajamos iš individualios veiklos, „Sodros" išmokos, kartais grąžintas GPM. Su išlaidomis sudėtingiau — daugybė smulkių pirkinių lieka nepastebėti.

Patogiausia jas suskirstyti į dvi grupes. Fiksuotos — tos, kurios kas mėnesį beveik nesikeičia: nuoma ar paskolos įmoka, komunaliniai, internetas, telefono ryšys, draudimai. Kintamos — maistas, kuras ar viešasis transportas, drabužiai, pramogos, viskas, ką nusprendi išleisti čia ir dabar. Būtent kintamose išlaidose dažniausiai ir slypi rezervas, kurį galima sutvarkyti neprarandant gyvenimo kokybės.

50/30/20 — paprastas atskaitos taškas

Jei nežinai, nuo ko pradėti dalybas, gera atrama yra 50/30/20 taisyklė. Ją 2005-aisiais knygoje „All Your Worth" išpopuliarino Elizabeth Warren su dukra — todėl tai ne koks naujas internetinis triukas, o seniai patikrintas principas.

Esmė tokia: pusė pajamų (50 %) skiriama būtiniausiems dalykams — būstui, maistui, kelionėms į darbą, mokesčiams. Trečdalis (30 %) — norams: vakarienei mieste, kelionėms, pomėgiams, viskam, kas gyvenimą daro malonesnį, bet be ko galima išgyventi. Likę 20 % keliauja į ateitį: santaupas, investicijas arba skolų grąžinimą.

Skaičiai nėra šventi. Vilniuje, kur nuoma neretai nurija daugiau nei pusę algos, „būtinybių" dalis natūraliai būna didesnė, o „norų" — mažesnė. Taisyklė pravarti ne kaip griežta norma, o kaip būdas pamatyti, ar proporcijos apskritai sveikos.

Kaip sekti išlaidas

Sekimo metodas turi būti toks, kurio realiai laikysies. Vieniems tinka užrašų knygelė ar „Excel" / „Google Sheets" lentelė — lėčiau, bet kiekvieną eurą pamatai savo akimis ir geriau įsisąmonini. Kitiems patogiau, kai viską daro programėlė.

Lietuvoje daugumos bankų programėlės — „Swedbank", SEB, „Revolut" ir kitos — mokėjimus kortele suskirsto į kategorijas automatiškai, tad mėnesio gale matai gana aiškų vaizdą be jokio rankinio darbo. Yra ir atskirų biudžeto programėlių, kuriose gali nusistatyti limitus kategorijoms ir gauti įspėjimą, kai prie jų artėji. Svarbu ne įrankis, o tai, kad bent retkarčiais į tuos skaičius pažiūrėtum.

Finansinė pagalvė — kad netikėtumai nevirstų skolomis

Anksčiau ar vėliau kas nors sugenda, atsiranda neplanuota sąskaita arba netenkama darbo. Be santaupų tokią situaciją tenka gesinti skolinantis, dažnai brangiai, ir taip lengva įsivelti į skolų ratą. Būtent tam reikalinga finansinė pagalvė — atsarga juodai dienai.

Įprasta rekomendacija — sukaupti trijų–šešių mėnesių būtinųjų išlaidų sumą. Šiuos pinigus geriau laikyti atskiroje sąskaitoje: pasiekiamoje prireikus, bet ne toje pačioje, iš kurios perki kasdien, kad nekiltų pagundos juos „pasiskolinti" naujam telefonui. Pradėti galima ir nuo 20 ar 50 eurų per mėnesį — svarbiausia reguliarumas, o ne suma.

Tikslas, dėl kurio verta laikytis plano

Be aiškaus tikslo biudžetas greitai virsta beprasmiu skaičių rašinėjimu, kurį po poros mėnesių norisi mesti. Todėl pravartu turėti ką nors konkretaus prieš akis — ir artimoje, ir tolimesnėje ateityje.

Trumpalaikiai tikslai pasiekiami greičiau ir suteikia pasitikėjimo: atostogų fondas šiai vasarai, naujas kompiuteris, sumokėta kortelės skola. Ilgalaikiai reikalauja daugiau kantrybės — pradinis įnašas būstui, investicijos ar pensijų kaupimas (Lietuvoje dažniausiai per II ir III pakopą), studijų fondas vaikams.

Tikslas veikia geriau, kai jis konkretus. Vietoj „noriu daugiau taupyti" verčiau užsirašyti: „per metus sukaupti 1200 eurų pagalvei, kas mėnesį atidedant po 100". Tada iškart aišku, kokią eilutę numatyti biudžete ir ar artėji prie tikslo.

Klaidos, kurias daro beveik visi pradedantieji

Dažniausia — per griežti rėmai. Jei staiga atsisakai visų malonumų, plano laikymasis tampa kankyne, ir anksčiau ar vėliau ateina „lūžis", po kurio, kompensuodamas stresą, išleidi dar daugiau, nei būtum išleidęs iš pradžių. Realistiškas planas, kuriame lieka vietos ir pramogoms, tvers ilgiau už idealų.

Antra dažna klaida — pamiršti retas, bet stambias išlaidas. Metinis NT ar automobilio draudimas, techninė apžiūra, Kalėdų dovanos, vaikų pasiruošimas mokslo metams — visa tai užklumpa „netikėtai", nors nutinka kasmet. Paprastas sprendimas: padalyti tokią sumą iš dvylikos ir kas mėnesį po truputį atidėti, kad mokėjimo dieną nebūtų šoko.

Galiausiai verta nepamiršti, kad biudžetas nėra sykį sudaromas ir užmirštamas. Keičiasi pajamos, šeima, kainos — kartu turi keistis ir planas. Kas kelis mėnesius į jį žvilgtelėti ir pakoreguoti užtenka, kad jis ir toliau dirbtų tau, o ne tu jam.

Autorius: Aidas Pelenis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama