Bendrijos 30-mečiui – įspūdinga šventė

Bendrijos 30-mečiui – įspūdinga šventė. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Mažeikių skyriaus atstovai. Nuotr. iš šventės organizatorių archyvo Lapkričio 20 d. Vilniuje buvo iškilmingai paminėtas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) gyvavimo 30-metis. Šventėje dalyvavo nemažas būrys šios bendrijos narių iš Mažeikių skyriaus. SUSKILO Į BENDRIJĄ IR SĄJUNGĄ Prieš tris dešimtmečius Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga pasidalijo – dalis jos narių atsiskyrė ir tapo nepolitine bendrija, kita dalis liko politinėje organizacijoje – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, kuri dar 1994 m. dalyvavo rinkimuose į Seimą, taip pat – į savivaldybių tarybas. Šių „skyrybų“ sukaktį ir bendrijos veiklos pradžią pažymėjo į sostinę susirinkę bendrijos nariai iš visos Lietuvos. Į sostinę iš LPKTB Mažeikių skyriaus važiavo 17 žmonių – tiek gauta kvietimų į renginį. Kelionę organizavo skyriaus pirmininkė Bronė Tautvydienė, nemokamą transportą parūpino Savivaldybė. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo daug sveikinimų, padėkų, nuskambėjo ukrainiečių merginų dueto atliekamos dainos, buvo surengta paskaita apie dezinformaciją ir jos poveikį. Susirinkusieji žiūrėjo Eglės Švedkauskaitės režisuotą spektaklį „Fossilia“. Po iškilmingosios dalies visi dalyvavo furšete, bendravo, fotografavosi atminimui. TAI, KAS ŠIANDIEN YPAČ AKTUALU Daug minčių svečiams sukėlė spektaklis, susietas su skausmingais praeities įvykiais. Jo siužetas toks: šeima sužino, kad yra atrastas giminaitės prisiminimų apie Sibiro tremtį rankraštis. Sūnus pradeda pamažu tyrinėti ne tik 50 metų po žeme išgulėjusį rankraštį, bet ir savo šeimos praeitį, suvokti, kaip ji formuoja jo šeimos santykius dabartyje. Įdomu tai, kad pjesės siužetas remiasi tikrais faktais. 1991 m. Kaune, Žaliakalnyje, buvo atsitiktinai iškastas stiklainis, kuriame rasti paskiri lapeliai su Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) prisiminimais apie Sibirą. Apysaką, kurią leidėjai pavadino „Atsiminimais“, D. Grinkevičiūtė parašė 1949–1950 m. Kartu su sergančia motina ji buvo pabėgusi iš Jakutsko, slapstėsi Kaune, globojo ir ten palaidojo motiną, rašė. Suprasdama, kad bus suimta (taip ir įvyko), rankraštį ji įdėjo į stiklainį ir užkasė. Grįžusi į Lietuvą D. Grinkevičiūtė jo ieškojo, tačiau nerado. Rankraštis buvo aptiktas atsitiktinai, restauruotas ir pirmą kartą išspausdintas žurnale „Metai“ (1996). Spektaklio režisierė ir dramaturgė E. Švedkauskaitė taip pristatė „Fossilia“: „Šiame spektaklyje siekiame pavaizduoti jauno žmogaus poreikį klausti tėvų apie šeimos istoriją, analizuoti vyresnės kartos patirtis. Sceninį veiksmą į priekį veda jaunas kūrėjas, atstovaujantis vadinamajai terapinei kartai, labai norinčiai išsikalbėti ir „išspręsti“ santykius, jausti saugumą, kurį suteikia žinojimas. Turbūt visai natūralu, kad mes, užaugę atviro dalijimosi, demokratinės santvarkos ir technologijų pasaulyje, klausinėjame, tačiau dažnai klausimai apie praeitį ir bandymas ją įvertinti perauga į konfrontaciją. Santykis su tėvais šiame spektaklyje labai svarbus, taip pat svarbu, jog tremtimi domisi jauni žmonės, kurie vertina šį įvykį ne kaip muziejaus eksponatą, o nori suprasti, kaip patys pasielgtų tokioje situacijoje, ar pajėgtų išgyventi.“ MINTYS APIE ŠVENTĘ IR NE TIK JĄ Bronė TAUTVYDIENĖ: – Visada stengiamės dalyvauti šalies mastu organizuojamuose renginiuose. Parašėme prašymą ir iš Savivaldybės nemokamai gavome 20 vietų autobusą. Nors tremtinių amžius – 70 ir daugiau metų, visi esame tremtyje gimę vaikai, norinčių ir turinčių sveikatos važiuoti žmonių visada atsiranda. Išvažiavom anksti rytą, renginys baigėsi penktą vakaro. Į Mažeikius grįžome naktį – pavargę, bet laimingi, šventiškai pakylėti. Šventinis renginys buvo puikiai organizuotas, tiesiog tvarkingai sustyguotas. Užteko ir informacijos, ir emocijų. O pabaigoje į sceną buvo įvežtas šventinis tortas su fejerverkais. Tortą ir užkandžius valgėme per furšetą. Sutikome daug pažįstamų iš Plungės, Telšių, Vilniaus. Su jais mums daugiausia tenka bendrauti ir kituose renginiuose. Kas nėra išgyvenęs tremties ir pokario baisumų, lengva ranka gali numoti į Ukrainos vėliavą. Skaudu dėl to. Žmonės tiesiog nebenori galvoti apie išgyventą prie ruso skausmą, vargą ir kančias. O užmiršti nereikėtų. Ona GAPŠEVIČIENĖ: – Esu iš tų, kurie noriai važiuoja ir visa širdimi dalyvauja. Man viskas patiko – nuo pradžios iki galo. Viskas buvo šventiška ir įdomu: sveikinimai, padėkos, dainos, paskaita apie mus supančią dezinformaciją. Tie, kurie nori mus apgauti, įteigti nebūtus dalykus, taip meistriškai mus veikia, kad mes to net nejuntame. Taip paprastai ir aiškiai, logiškai, argumentuotai viskas toje paskaitoje buvo išdėstyta, kad įkrito į širdį ir atmintį. Spektaklis „Fossilia“. Pastatytas jauno žmogaus. Viskas sudėtinga, iš pradžių net sunku suvokti – apie ką čia? Tokie sudėtingi tėvų, vaikų, senelių santykiai... Mes viską suvokiame paprastai, mes žinome tuos laikus, o jaunimas mėgina įsivaizduoti ir tuos vaizdinius perteikti. Šį spektaklį turi žiūrėti kaip darbą dirbtum. Ir sunkų darbą. Mintį pagavau: ledynuose sušalusių, vandenų išnešiotų tremtinių kaulų gali rasti ir jūroje maudydamasis, kad ir mažą fosiliją ant delno pasidėjęs. Ji galėjo būti tremtinio kaulelis. Dramos teatro aplinka, fejerverkai ant torto, furšetas su pasirėdžiusiais padavėjais... Pirmą kartą buvau tokiose vaišėse. Pasijutome lyg padėką gavę. Už atminties saugojimą, už savo ir tėvų kančią. Regina STRIGŪNIENĖ: – Visada stengiuosi važiuoti į respublikinius tremtinių renginius. Šis buvo išskirtinis ir savo aplinka, ir vaišėmis. Jau įeinant buvom šventiškai nuteikti – pasitiko mus smuiko melodijomis, griežė Liutauras Mališauskas. Ilgam įsimins spektaklis. Pastatytas naujoviškai. Griaučiai – nukankintų, sušaudytų, sušalusių... Mūsų karta tai žino, o jaunoji karta bando įsivaizduoti. Suvokiau tuos jų vaizdinius ir mane tai labai paveikė. Maloniai likau nustebinta Tremtinių bendrijos pirmininko Prano Ulozo – jis į veiklą sugebėjo įtraukti ne tik savo vaikus, bet ir anūkus. Toks jaudinantis kartų ryšys. Džiaugiuosi, kad važiavome, kad Savivaldybė išskyrė autobusą, kad skyrius organizavo kelionę.  Saugokime atmintį, kad ir kokia skausminga ji buvo. Genoveita GRICIENĖ, Asta ŠILAITYTĖ

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama