Šermenų tradicijos: orumas, malda ir šių laikų iššūkiai

Apie Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradiciją, šermenis, šiuolaikines laidojimo formas ir jų keliamus iššūkius kalbamės su kunigu Sauliumi Stumbra – muzikologu, socialinių mokslų daktaru, liaudiškojo pamaldumo praktiku, tyrėju ir ekspertu, atsakingu už Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimo tradicijos pateikimą UNESCO Nematerialaus kultūros vertybių sąvadui. Jo ilgametė pastoracinė ir akademinė patirtis leidžia šią temą atskleisti ne tik teoriškai, bet ir per gyvus, kasdienius susitikimus su žmogaus mirtimi ir gedulu.

Krikščioniškasis požiūris į kūną ir laidojimą

Kalbant apie šiuolaikines laidojimo praktikas, ypač kremavimą, kunigas Saulius Sumbra kviečia pirmiausia pažvelgti į krikščionybės ištakas. Pirmųjų amžių krikščionys Romoje laidodavo mirusiuosius katakombose – tai buvo kapinės, kuriose kūnai buvo paguldomi į uoloje iškaltas nišas. Tai atskleidžia esminį skirtumą tarp pagoniškos ir krikščioniškos laidojimo kultūros. Pagoniškoje kultūroje kūnai buvo deginami, o krikščionys rinkosi laidojimą į žemę. Krikščioniškoji tradicija kūną suvokia ne tik kaip biologinį objektą, bet kaip Šventosios Dvasios buvimo vietą, todėl jam rodoma ypatinga pagarba.

Šiandien Bažnyčia teisiškai neprieštarauja kremavimui, tačiau, kaip pabrėžia kunigas S. Stumbra, esminė sąlyga – išlaikyti mirusiojo kūno orumą. Būtent čia dažniausiai ir kyla problemų.

Kremavimas ir gedulo praradimas

Kremuoti palaikai neretai tampa svetimi mūsų kultūrinei patirčiai. Žmonės nebežino, kaip prie jų melstis, kaip budėti. Šermenys virsta formaliu pabuvimu: žiūrimos nuotraukos, klausomasi muzikos, dainuojamos dainos, tačiau dingsta tai, kas esminga – malda, tylus budėjimas ir vilties paieška.

Dažnai girdimas argumentas: „Kai nematai kūno, mažiau graudiniesi.“ Tačiau, pasak kunigo, čia slypi didelė bėda – žmogus neišgyvena gedulo iki galo. Gedėti yra natūralu, sveika ir būtina. Ašaros nėra silpnumo ženklas, tai gijimo kelias. Kai prarandamas budėjimas, prarandamas ir orus atsisveikinimas.

Ne mažiau svarbus klausimas – kremuotų palaikų laikymas. Bažnyčios nuostata aiški: palaikai negali būti laikomi namuose, jie turi būti palaidoti kapinėse ar kolumbariume. Visose kultūrose gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai buvo aiškiai atskirti. Net pagoniškoje lietuvių kultūroje egzistavo vėlių kalneliai – – niekada mirusieji nebuvo laidojami kieme, po obelimi ar šalia namų.

Pelenų barstymas – orumo riba

Ypač kritiškai kunigas Saulius Stumbra vertina pelenų barstymo praktiką. Jo teigimu, tai didelė nepagarba mirusiajam, nes nelieka jokio sakralumo ženklo ir atminimo vietos. Jei kalbame apie orią mirtį, negalime jos paversti visišku išnykimu.

Vienas asmeninis pavyzdys tai iliustruoja ypač ryškiai: jauno žmogaus valia buvo pelenus išbarstyti, tačiau motina nusprendė sūnų palaidoti giminės kape, tarp savųjų – kad būtų vieta kur ateiti, melstis, prisiminti. Tai sprendimas, kupinas brandos ir pagarbos.

Kunigas atkreipia dėmesį ir į skaudų paradoksą: augintiniams statomi paminklai, o tėvų ar senelių palaikai kartais paleidžiami „pavėjui“. Tai rodo ne pažangą, bet iškreiptą santykį su gyvenimo ir mirties sakralumu.

Giesmininkai – tradicijos sergėtojai ar paslaugos teikėjai?

 Tradicinėse šermenyse ypatingas vaidmuo tenka giesmininkams. Jie nuo pradžios iki pabaigos lydi šeimą, veda maldą, palydi mirusįjį į kapines. Istoriškai tai buvo tradicijų sergėtojai, žinantys ne tik „kaip“, bet ir „kodėl“ viskas daroma.

Šiandien situacija keičiasi. Giesmininkų patarnavimas dažnai tampa komercine paslauga, o ne tradicijos perdavimu. Vietoje aiškaus vedimo jie ima klausinėti artimųjų: ar giedosime trumpuosius ar ilguosius kalnus? Tačiau pasimetę žmonės dažnai nežino, ką rinktis. Tokiose situacijose giesmininkas turėtų ne pataikauti, o perduoti tradiciją.

Dar didesnė problema – netinkamas giesmių parinkimas. Maldos kartais pakeičiamos romansiškais kūriniais apie „mamos rankas“ ar „nuvytusį berželį“. Tai dirbtinis graudinimas, kuris neturi nieko bendra su viltimi, amžinybe ir gyvenimo prasme. Giedojimo tikslas – ne išspausti kuo daugiau ašarų, o padėti jas nusausinti, suteikti ramybę ir viltį.

Pasitaiko ir kurioziškų, bet liūdnų atvejų, kai šarvojimo salėje leidžiama meilės daina ispanų kalba vien todėl, kad „graži melodija“. Tačiau graži melodija dar nėra malda.

Sakralumas, kuris vis dar veikia

Kunigas Saulius Stumbra, 22 metus dirbęs ligoninėje, liudija daugybę atvejų, kai net visą gyvenimą netikintys žmonės mirties akivaizdoje prašo kunigo ir ligonių sakramento. Mirties artumas nuima kaukes – žmogus lieka akis į akį su savo gyvenimu.

Ne mažiau iškalbingi ir jaunų žmonių pavyzdžiai: draugų iniciatyva užsakomos mišios mirusiam bičiuliui kas mėnesį, ištisus metus, ir aktyvus dalyvavimas jose. Tai tylus, bet labai stiprus tikėjimo ir atsakomybės ženklas.

Tradicija kaip ateities pamatas

Pokalbio pabaigoje kunigas Saulius Stumbra kviečia šiuolaikinį žmogų sustoti. Šiandien, kai visi skubame ir nuolat „neturime laiko“, kaip tik todėl dar svarbiau sustoti ir pamąstyti apie mirtį. Ne vieniems, bet kartu su vaikais ir anūkais. Prie kapo, maldoje, pasakojant, kas tie žmonės buvo ir kodėl jie svarbūs.

Taip kuriama ateitis. Jei vaikai šiandien meldžiasi su tėvais, rytoj jie melsis ir prie jų kapų. Tradicijos nėra praeities liekana – tai tautos lobis, kurį reikia atrasti, nuvalyti užmaršties smėlį ir leisti jam vėl sužibėti.

Svarbiausia suvokti, kad tai nėra „kažkieno“ kultūra. Tai – mano kultūra. Ir gebėjimas atsakyti į klausimą „kas aš esu?“ šiandien tampa ne tik asmeniniu, bet ir visos Europos iššūkiu.

Autorius: Rima Bandzinaitė - Latožienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama