Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimas šermenyse – gyva tradicija tarp mirties ir vilties

Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija – vienas ryškiausių gyvojo religinio ir kultūrinio paveldo reiškinių Lietuvoje. Beveik keturis šimtmečius ši praktika gyvuoja Žemaitijoje, perduodama ne dokumentais ar archyvais, bet balsu – iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Nors dažniausiai kalnai siejami su atlaidais ir Gavėnios laikotarpiu, ne mažiau svarbi jų gyvavimo erdvė – šermenys, kur giedojimas tampa bendruomenine malda, padedančia išgyventi netektį ir atrasti viltį.

Apie šią tradiciją pasakoja muzikologas, socialinių mokslų daktaras, liaudiškojo pamaldumo praktikų tyrėjas ir vienas Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicijos pateikimo UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąvadui rengėjų – kunigas Saulius Stumbra.

Kalnai – gyvųjų ir mirusiųjų malda

Pasak kun. S. Stumbro, kalnų giedojimas istoriškai neapsiribojo bažnyčia ar laidotuvių apeigomis. Didžiausias giedojimas vyko žmonių namuose, ypač per Gavėnią, kai bendruomenė rinkdavosi bendrai maldai.

„Tai buvo tarsi namų bažnyčia. Kalnai giedoti ne tik už mirusiuosius, bet ir už gyvuosius. Maldos praturtina ir tuos, už kuriuos meldžiamasi, ir tuos, kurie meldžiasi.“

Skirtumas tarp šermeninių ir ne šermeninių kalnų – tik intencija. Giesmės ir maldos išlieka tos pačios, tačiau vietoje šlovinimo įterpiamas mirusysis, išryškinant gedulinį kontekstą. Kovo dešimtosios vakarą gali būti intencija - už tėvynę Lietuvą, kad laisvi gyventume, priešų neturėtume ir laimingi žmonės būtume. Reiškia, yra ne šermeninė intencija. Jeigu meldžiamės už Joną, Agotą, Silvą -  už mirusius - tai jau šermeninė intencija. Tai toks ir skirtumas.

Mirtis kaip bendruomenės patirtis

Tradicinėse Žemaitijos šermenyse mirtis nebuvo izoliuotas, nutylimas įvykis. Žmogus mirdavo namuose, tarp savų, o paskutinės gyvenimo akimirkos – karšatis arba marinimas – buvo suvokiamos kaip ypatingas, maldai ir susitaikymui skirtas laikas.

Staigi mirtis seniau laikyta nelaime, nes atimdavo galimybę apmąstyti gyvenimą, atsisveikinti, atlikti išpažintį, sureguliuoti santykius su artimaisiais ir Dievu. Todėl mirtis buvo priimama kaip natūrali gyvenimo dalis, o ne tragedija, nuo kurios reikia nusisukti.

Kai kuriose Žemaitijos vietovėse buvo naudojami net specialūs varpeliai, kuriais skambinta žmogui mirštant. Tai buvo ir žinia bendruomenei, ir simbolinis palydėjimas – ženklas, kad siela iškeliauja dangun.

„Atsigulė ant lentos“: šarvojimo simbolika

Iki pagaminant karstą mirusysis būdavo guldomas ant specialios šarvojimo lentos. Iš šio papročio ir kilo posakis „atsigulė ant lentos“. Ši lenta, kaip ir kiti šermenų reikmenys, keliaudavo iš namų į namus.

Didelę reikšmę turėjo ir įkapės – drabužiai, simboliai, vainikai. Vaikai iki septynerių metų buvo laidojami vienodai, jaunos merginos – su rūtų vainikėliais, simbolizuojančiais skaistumą. Šie ženklai kalbėjo apie žmogaus gyvenimo tarpsnį, patirtį ir socialinę padėtį.

Tačiau šermenų centre visada išliko budėjimo vakarai, kuriuose ypatingą vietą užėmė giedojimas.

Kalnai išeina iš Kalvarijos

Žemaičių vyskupų sprendimas pasiūlyti per šermenų budėjimus giedoti Žemaičių Kalvarijos kalnus tapo išskirtiniu reiškiniu. Taip Kalnai „išėjo“ iš Kalvarijos šventovės ir atėjo į žmogaus namus, į kasdienę gyvenimo ir mirties patirtį.

Šermenų vakarai dažniausiai turėjo aiškią struktūrą: giesmės apie gyvenimo laikinumą, šventųjų giesmės, rožinis (karunka) ir galiausiai – kalnų giedojimas. Pradėjus giedoti kalnus, galiojo nerašyta taisyklė: išeiti nevalia. Tai buvo laikoma nepagarba mirusiajam ir bendruomenei.

Būti ne žiūrovais, o dalyviais

Kun. S. Stumbra pabrėžia, kad giedojimas šermenyse nėra fonas pokalbiams ar buvimui „iš pareigos“. Tai aktyvus dalyvavimas, reikalaujantis įsitraukimo.

„Skausmas, kuris yra išgiedamas ir išverkiamas, tampa viltimi. Užspaustas gedėjimas vėliau skaudžiai sugrįžta.“

Giedojimas veikia ir kaip dvasinė, ir kaip psichologinė pagalba. Jis sujungia bendruomenę, leidžia išgyventi netektį kartu, o ne po vieną. Todėl svarbu ne stebėti, o jungtis prie giedojimo – net jei neturima maldaknygės, tekstai šiandien lengvai prieinami internete.

Laidojimas – perėjimas, o ne pabaiga

Laidojimo dieną tradiciškai giedama Velykinė giesmė apie Mariją Magdalietę prie tuščio kapo. Šis motyvas aiškiai parodo krikščionišką mirties sampratą – tai ne pabaiga, o perėjimas į amžinybę.

Svarbus ir kalbinis aspektas: krikščioniškoje tradicijoje žmogus palydimas į amžinybę, o ne „anapilin“. Pastarasis terminas kyla iš pagoniškos pasaulėžiūros ir neturi prisikėlimo perspektyvos, kuri yra krikščionybės esmė. „Krikščionys savo artimą palydi ne į anapilį – tai pagoniškas terminas, o į amžinybę, į dangiškojo Tėvo prieglobstį.“

Geduliniai pietūs – paskutinės vaišės

Dar viena svarbi, bet šiandien nykstanti tradicijos dalis – geduliniai pietūs. Jie suvokiami kaip paskutinės mirusiojo vaišės, todėl dalyvavimas jose buvo ne tik kvietimas, bet ir pareiga, todėl nedalyvauti jose – didelis netaktas.

Net tokios, iš pirmo žvilgsnio buitinės, detalės kaip rankų plovimas grįžus iš kapinių turėjo simbolinę prasmę – apsivalymą, perėjimą iš mirties patirties atgal į gyvenimą.

Gyvas ir viltingas paveldas

Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimas šermenyse – ne muziejinė vertybė ir ne archajiška forma. Tai gyvas paveldas, kuris iki šiol veikia žmonių gyvenimus, padeda išbūti netektį ir atrasti prasmę.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame mirtis vis dažniau paslepiama už institucinių sienų, ši tradicija primena, kad išlydėjimas yra bendruomenės reikalas. Tai paveldas, kuris ne tik palydi išėjusius, bet ir moko likusiuosius gyventi.

Supratus šių papročių prasmę, tampa aišku: tai tradicija, kuri ne tik verta išsaugojimo, bet ir gyvo dalyvavimo.

Autorius: Rima Bandzinaitė - Latožienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama