Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimo tradicija: kelias į UNESCO ir gyvoji žemaičių tapatybė

Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimo tradicija – vienas unikaliausių Lietuvos religinės ir muzikinės kultūros reiškinių, išlikęs daugiau kaip keturis šimtmečius. Tai gyvas žemaičių tapatumo simbolis, kurį dar 2023 m. imtasi teikti UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąvadui. Apie šios tradicijos tyrimus, išsaugojimą ir kelią į tarptautinį pripažinimą pasakoja  muzikologas, socialinių mokslų daktaras liaudiškojo pamaldumo praktikų tyrėjas ir ekspertas, atsakingas už Žemaičių Kalvarijų Kalnų giedojimo tradicijos pateikimą į UNESCO namaterialaus kultūros vertybių savadą, kunigas Saulius Stumbra. Jo pastangomis Kalnų giedojimo tradicija jau yra įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą.

Mokytojo palikimas ir atsakomybė tęsti pradėtą darbą

Kunigas Saulius Stumbra prisimena savo mokytoją, šviesios atminties profesorių Alfonsą Motuzą – vieną pirmųjų akademikų, pradėjusių sistemingai tirti Žemaičių Kalvarijos Kalnų tradiciją. „Profesorius Alfonsas Motuzas buvo žmogus, drąsiai iškėlęs liaudies pamaldumo praktiką į viešumą. Jis rinko medžiagą, tyrinėjo, publikavo, o mums atvėrė duris į akademinį šios tradicijos pažinimą“, – sako S. Stumbra.

Jam pačiam rašant magistrinius darbus ir disertaciją profesoriaus padrąsinimas buvo reikšmingas. „Prisimenu jo žodžius: „Sauliau, imkis to – niekas nepadarys, jei tu nepadarysi“. Tai buvo ne tik įkvėpimas, bet ir atsakomybės prisiėmimas.“

Šiandien sukauptas akademinis pagrindas – profesoriaus ir S. Stumbros moksliniai tyrimai, tekstų analizė, istoriniai šaltiniai – tapo vienu svarbiausių argumentų pripažįstant Kalnų tradiciją nacionaliniu paveldu.

Gyvoji tradicija, kurią saugo bendruomenė

Nors kaip teikėja, teikdama tradiciją į nacionalinį sąvadą, pasirašo Telšių vyskupija, tikrieji jos saugotojai – žmonės: parapijų giesmininkai, giedoriai, žemaičių bendruomenės nariai. Tai viena plačiausių gyvųjų tradicijų Lietuvoje, apimanti didžiąją Telšių vyskupijos teritoriją.

„Nerealu suvokti, kokio masto tai reiškinys. Tai nėra vieno žmogaus ar vienos parapijos iniciatyva. Tai – viso regiono kultūrinė ir religinė praktika, išlikusi per caro priespaudas, okupacijas, draudimus“, – pasakoja kunigas.

Šiandien Kalnų giedojimo diplomai ir nacionalinio pripažinimo dokumentai puikuojasi Žemaičių Kalvarijos bazilikoje ir Telšių vyskupijos kurijoje, tapę gyvu liudijimu, kad liaudies puoselėtas paveldas pasiekė valstybės lygmens įvertinimą.

Kelias į UNESCO: nuo Briuselio iki Žemaitijos

Kelias į UNESCO prasidėjo dar 2018 m., kai S. Stumbra Briuselyje pristatė Kalnų giedojimo tradiciją Europos katalikų vyskupų konferencijų asamblėjoje. Jam teko papasakoti apie tradiciją publikai, kuri nežinojo nei kalbos, nei kultūrinio konteksto.

Konferencijos apibendrinime nuskambėję žodžiai tapo tikru postūmiu:
„Mes nesupratome žodžių, tačiau muzika palietė širdį – tarsi girdėtume lopšinę, kurią dainuodavo mūsų motinos.“

„Tada supratau, kad ši tradicija turi galios būti suprasta pasaulio mastu. Muzika atveria duris, kurių žodžiai kartais neatidaro“, – pasakoja kunigas.

Dabar, turint nacionalinį pripažinimą ir išlaukus reikiamą laiko tarpą, tradicija gali būti teikiama UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąvadui. Paraiškos rengimui telkiama vyskupijos, savivaldybių, žemaičių kultūros draugijų ir bendruomenių parama.

„Turime pasauliui parodyti, kokie jie buvo vargšai, kol nepažinojo Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimo. O kai pažins – begaliniai praturtės“, – sako pašnekovas šypsodamasis.

Kuo UNESCO statusas naudingas Lietuvai ir Žemaitijai?

Pasak S. Stumbros, UNESCO reiktų vertinti ne kaip formalų įrašą, bet kaip ženklą pasauliui: Lietuva ir Žemaitija tampa matomos pasauliniu mastu. Yra žmonių, kurie keliauja tik į UNESCO įtrauktas vietoves ir tyrinėja tik tokias tradicijas. Tai garbė visai šaliai. Tradicija, išlikusi per istorines negandas, unikali savo išraiška ir gilumu. Tai paskata patiems lietuviams iš naujo įvertinti savo paveldą.
„Lietuviai dažnai kuklūs – abejoja, ar jų kultūra tikrai tokia ypatinga. Kai pasaulis atkreipia dėmesį, mums patiems atsiveria akys“, – teigia kunigas.

Kur šiandien galima išgirsti Kalnų giedojimą?

Ši tradicija nėra muziejinis eksponatas – ji gyva. Gavėnios laikotarpiu Kalnai giedami beveik kiekvienoje Žemaitijos parapijoje. Tai atvira ir prieinama kiekvienam.

Tiems, kurie nori mokytis ar pažinti giliau, S. Stumbra rekomenduoja:

Klaipėdos etnokultūros centro kasmetines viešas Kalnų giedojimo edukacijas. Jose dalyvauja giedoriai iš įvairių parapijų, atvyksta ir žmonės iš kitų miestų. Žemaičių Kalvarijos parapijos interneto svetainę, kur galima rasti maldas ir melodijas. Klausytis gyvai savo parapijoje, pasimokyti iš vietos giedotojų, įsirašyti giedojimus.

„Visos galimybės yra, dažniausiai pritrūksta tik vieno – noro“, – sako kunigas.

Žemaičių Kalvarijos Kalnų giedojimas – ne tik religinė praktika. Tai bendruomenės ryšys, tapatybės ženklas, kultūrinė atmintis ir muzikinis paveldas, kuris gali tapti viso pasaulio atradimu.

Autorius: Rima Bandzinaitė - Latožienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama